vedžióti, -iója, -iójo Rtr, Š; LL281, L iter. vesti.
1. tr. nuolat padėti vaikščioti: Vaikus nuo amžių vedžiója, aiškina viską apie senovę Srj. O trečia slūgelė žiedelį raičiojo, už baltų rankelių mergelę vedžiojo LTR(Grl). Aš turiu akvatą vedžiotie žabalus ubagus BsPII306.
| prk.: Senį lazda vedžiója Tr.
^ Protas išmintį vedžiója NdŽ. Galva visą žmogų vedžioja LKXIX225. Pinigai po pasaulį vedžioja PPr298. Be rankų, be kojų aklus vedžioja (lazda) Ldvn. Nei akių, nei ausų, o aklus vedžioja (lazda) LTR(Rk). Mėsos kavalkas visą žmogų vedžioja (liežuvis) LTR(Nmn).
ǁ kurį laiką ar nuolat versti eiti: Karvę vedžiódavo [iš lauko] in telioką girdyt Klt. Nudaviau karvę ganytie, nereikia vedžiótie Aps. Man sunku veršioką vedžiót Kvr. Jauną [jautį] vedžiót reikia – jaunas do nemoka [eiti vaga] Pb. Katras arklys tep eina, katras reikia vedžiot [arinėjant bulves] Lt. Vedžióti, išvedžioti arklį [sergantį] J.Jabl. Po lenktynių [žirgą] vedžiója, kad anas atauštų Žl. Aria nevedžiótu arkliu Dglš. Agronomas sukinėjosi apie vedžiojamus po parodos aikštę šokinėjančius įpenėtus arklius J.Balč. Po kiemus ka vedžiójo meškas i beždžiones, ta jau muno mamos amžiuo[je] Krp. Gatvėmis žmogus dramblį vedžiojo J.Jabl.
| prk.: Viedras ažupakaly lapatuoja, mane vedžiója Slk. Galva jau šonan vedžiója (sukasi, svaigsta) Ml. Mano vyras savo valia mane vedžiója Al. Ji (žmona) vyrą vedžiója kaip veršį Jnš. Dar daug yra tokių, kurios ieško kur bernelio užmaut apinasrį ir jį vedžiot Srj.
| Pagaliau įsitikinę, kad uodegos nevedžiojame, t. y. kad niekas mūsų neseka, pasukom į Jonavos gatvę rš.
^ Vienu pavadžiu šešiolika arklių vedžiojau (grėblys) LTR. Du stovi, du guli, penktas vaikščiauna – žmonis vedžioja (durys) Vrnv.
2. tr. kartu einant vis lydėti kur: Labai berniokai vedžiodavo mergas po kermošių Kpr. Valgyt pirma neduoda, tik vedžiója per kampais Ml. Ir tu, vaike, pas mokytoją nevaikščiok ir Alberto nevedžiok A.Rūt. Vedžiója ana ją in daktarą Klt. Tą vaiką vedžiója par daktarus Skrb. Ar jus mama vedžiodavo an poterių? Šmn. Katekizmų muni ka vedžiójo muno tėvelis Žr.
| refl. tr. NdŽ, DŽ1, KŽ: Pasiuvo ant galvelės tokią kepurytę, pirštelį aprišė, kad nešviestų, ir anas vedžiojas [berniuką] su savim DvP336. Kur eina ar važiuoja, tas te ir savo pačią vis vedžiójas Krs.
3. tr. globoti (jauniklius): To vištytė po sodnelį vaikelius vedžioja J.Jabl(Jnšk). Mano šito mėlynamargė [višta] viščiokus vedžiójo Klt. Kalakutė labai gerai vedžioja ne tik kalakučiukus, bet ir viščiukus išperėjus Skrb.
| refl. tr.: Vedžiójas su saviem kačiuką [katė] Klt. Kiaulė atsivedus sodne du paršiukus vedžiójas Jnš. O paršų daug – debesį [šernės] vedžiójas! Slk. Drėgnuose palių pušynėliuose briedės vedžiojasi savo mažylius sp.
4. refl. NdŽ vaikščioti, draugauti: Vedžiójas du vienu Dglš. Ãnas vedžiójos su Alantos mergom Aln. Jis teip pat su ta merga tebesivedžiója Krs. Tas su kita vedžiójas, o Gūros mergaička pakabinus nosį Slm. Jau kadai kadžių vedžiójas abu, gal ženysis Užp. I vaiką turi, i su kavalieriais vėlek vedžiójasi Upn. Vedžiójas vedžiójas, kolei vaiką sumedžioja Prng. Vedžiójas abu parugėm, dabok, kad veselios nepadaryt Klt.
5. tr. NdŽ, KŽ kurį laiką klaidinti einantį: Tu mane vedžiójai visą naktį po mišką Jdp. Velniai vedžiõs, niekur neuliok [Kūčių] vakare Aln. Pasakojama, kad velniai žmones vedžiójo, medy velnias atsisėdęs grodavo Krkn. Maugaruose yra kalnelis Šunpakaušis, tai, sako, tę velniai vedžióję Antš. Girtą vedžiója kas: kur eis neis, vis tan pačian daiktan ateis Aps. Daugiausia girtą velnias vedžiója Vlk. Svietą labai vedžioja blūdas Aps. Jei kuomet vedžioja naktį, pasižymėk tą vietą, į kurią vis ateini – ten yra pinigai LTR.
^ Vedžiója velnias až nosies ragu užkabinęs (apie kieno nedorą elgesį) Švnč.
ǁ impers. KŽ vaiduokliams rodytis, vaidentis: Vedžiója naktį tę apie dvarą Skdt. Naktyj vieną žmogelį pradėję vedžiot po Anykščių šilelį BM57(Žb).
6. tr. tiesti: Kelius, geležinkelius vedžióti, išvedžióti po visą kraštą DŽ.
| prk.: Lietuvnykai … visam svietui visuos moksluos eis kelio vedžiotų BM451(A.Baran).
7. intr., tr. rašyti, braižyti, paišyti: Vedžióti plunksna NdŽ, KŽ. Kad aš galėčia teipo kai ponai plūksna vedžiótie Aps. Prisplėšai vištos plūksnų ir vedžióji Dg. Ranka nerimsta, vedžioja linijas V.Bub. Palaižydamas pirštuką, senas tėvas ėmė vedžioti ant popieriaus kirmėlaites, ratukus L.Dovyd. Čia – galvoti vyrai, marguose žemėlapiuose vedžiojantys tau visai nesuprantamus ženklus rš.
| prk.: Likimo ranka mano plunksną vedžiójo NdŽ. Ta pati idėja vedžiojo plunksną ir garsiausiojo armėnų beletristo J.Jabl.
8. intr., tr. braukant kuo rodyti: Šiaudeliu reikdavo vedžiót per knygą [skaitant] Dglš. Su pirštu ėmiau po knygą vedžiót Krok. Viena ranka apkabinęs mieląją Ritelę, kitos rankos pirštais vedžiojo skaitomos legendos tekstą LKXX480. Jonytė atbėgdavo pas jį į lauką, atsinešdavo elementorių ir, šalia atsisėdusi, mokydavo jį, vedžiodama pirščiuku J.Paukš.
9. intr., tr. DŽ traukyti ką kokiu paviršiumi: Būdavo tokių žmonių: paima vytynėlę tokią liepos medžio, jis turi savo rankon, jis va po žemę vedžiója (renka šuliniui vietą) Kpr. Pirščiuku vedžiója ir kalba (užkalba), a skauduolis, a vočiūkštė Ln. Po aslą vedžiója su ta sauja šiaudų, su ugniai, tada i ginasi [nuo blusų] Upn. Tą kūlį ranka vedžióji per paršą – ir svilini tep Ad. Kaip senas bučiuoja – per burnelę, per žandelius kap šluota vedžioja (d.) Prng. Smilga vedžióti po kaklu, aplink kaklą NdŽ. Paimsim jo ranką ir vedžiosim, o jis pasirašys rš.
×10. (sl.) tr. tvarkyti: Ir šeimą turėjo, ir ūkį vedžiójo Upn.
11. tr. DŽ, NdŽ gražinti, daryti apvadus: Adamaškų šniūraukėlė aukseliu vedžiota LLDII75.
12. intr., tr. mojuoti, mosuoti: Ėmė savo kumštį vedžióti palei mūsų nosis NdŽ. Jie vedžiójo kumščiais aplink mūsų nosis, po mūsų nosimis NdŽ.
13. tr. kraipyti, sukioti: Vedžióti žiūroną nuo vieno daikto į kitą DŽ, NdŽ. Vedžiojo žiūronus iš vienos pusės į kitą, atidžiai žiūrėjo rš.
14. tr., intr. Všk dainuoti pirmu balsu: Du mano broliai vedžiójo dainas Žž. Jei kas pradėdavo dainuot, jei kas vedžiójo, tai jauna būdama ir padainuodavau Bsg. Geras vedikas, tai gerai ir vedžiója Sem. Ana ir vedžiója, ne tik turavoja Trgn. Kai blogai vedžiója, sunku ir turavot Kp. Būdavo, ana (sesuo) vedžiója, o mes turavojam Grnk.
| Aš kai jauna buvau, ratelius vedžiódavau – dainuodavom, ir nėr kada pasilsėt Skp. Ratelius vedžiódavau, dainuodavau Šmn.
ǁ tr. NdŽ ringuojant dainuoti: Pone Diev’, padėk pamačyk mano sesulei tyko alasėlio vedžiot LTR(Kb). Per pakasynas moterys vedžioja gaidas iš knygų rš. Seklyčioje merginos altas tebevedžiojo vingrią melodiją rš.
| Tegu ji čionai nekukuoja ir alasėlio nevedžioja LTR(Ldvn). Atsitūps šuo prieangy ir ištisas valandas vedžioja savo meliodijas Pt. Katinėlis rainas vedžio[ja] mergom dainas LTR(Šn). Liepose sutūpę mažorines gaidas vedžioja juodgalvės sniegenos sp.
| Valandomis gaila jai buvo Juozelio, kuris taip liūdnas gaidas savo tošele vedžiojo LzP.
15. refl. Škn bėgtis.
16. tr. nuolat vesti jauniklius: Mažiukus pelė vedžioja kasmet po penkis septynis sykius Kp. Kumeliukus vedžió[jo] žėdni metai [kumelė] Dglš. Sena kiaulė gerus paršiukus vedžioja LTR(Srj). Kiaulė dribt, kiaulė dribt, kiaulė nori miego, par šią naktį nemiegojo, paršelius vedžiójo (d.) Žl.
| refl. tr., intr.: Brolio kiaulė vedžiójosi, tai paršiuką davė Graž.
17. tr. perėti: Ir ta baltė (višta) šįmet vedžiójo [viščiukus] Skr. Kad višta vedžiót [viščiukus], a dabar kas iš jų pirktų? Klt. Trys gi [vištos] viščiukus vedžiója Kp. Dar iki rugpjūčio 7 dienos ši pora kranklių tebevedžiojo savo vaikus T.Ivan.
18. tr. dažnai gimdyti: Kad mane imtų itas bernelis, tai aš jam gražius vaikus vedžiótau (ps.) Asv. Šitokia boba tik vaikam i vedžiót Klt. Su vyru gyvena, vaikų nevedžiója Švnč. Boba ilgai vedžiója [vaikus], o ilgai merga buvus, gali ir neturėt Aln.
^ Jaunoja atvažiavus nuo vinčiaus turi pirmoja iš ratų iššokt – jai bus lengva vaikai vedžiot Klt.
19. tr. imti žmoną: Ar vesi našlelę, ar vedžiosi LLDII362(Vlkv). Vedžiók tu miesto našleles, ne mūsų jaunas mergeles (d.) Btrm.
ǁ skirti, piršti: Svietas tik vedžiója, tik ženija, pats anas nenori Klt.
| refl.: Kietoj žemelėj tad aš gulėsiu, kai su kita vedžiósies (d.) Onš.
20. intr. NdŽ daryti išvadas: Taip vedžioti neleidžia ir tai, kad jie patys seniau nesidėdavo nei gudais, nei lenkais, o visuomet vadindavos lietuviais A.Sm.
21. tr. NdŽ gundyti, vilioti.
◊ akimi̇̀s (aki̇̀s) vedžióti NdŽ, DŽ1, Krkn įdėmiai stebėti, sekti žvilgsniu: Jis mane akim̃ vedžiója, i gana Jrb. Julijono veidas niršus, akimis po palubę vedžiodamas, klausosi L.Dovyd. Andrius vedžioja padūmavusiom akim po kiemą V.Bub. Ir pats meisteris juokiasi, vedžiodamas akis nuo vienos prie kitos P.Cvir.
apiẽ ker̃tę vedžióti apgaudinėti, mulkinti: Nevedžiók ãpie ker̃tę, aš tavo mislią kiaurai matau Ps. ×
griekai̇̃ vedžiója nuodėmės neduoda ramybės, verčia bloga daryti: Tėvo griekai̇̃ i vaikus vedžiója Klt. Jų tokia šeimyna: anas tėvą uždusino pirty, tai juos griekai̇̃ vedžiója Švnč. ×
grūšẽlėmis vedžiótis būti girtam: Jau tu, tatuti, grūšẽlėm vedžiójies Tvr.
juokùs vedžióti NdŽ juokauti, pokštauti: Moma labai juokùs vedžiója, ka žmonių sueina Rš.
liežuviùs (liežiuviùs, ×pletkùs) vedžióti apkalbinėti: Bobos tik liežiuviùs vedžiója – reikia nereikia Rš. Varusia nekruta, tik liežiuviùs vedžiója Dglš. Ėmei ir iškorei visus liežiuvnykus, tai nors ramiau būt gyvent, kai nebūt kam liežiuviai vedžiot KlK24,68(Slk). Nemoka verpti, nemoka austi, nei staklelių taisyti, tiktai temoka pas susiedėlius liežuvėlius vedžioti LTR(Tj). Nereikia vedžiót plẽtkai; neturi̇̀ ko šnekėt – tylėk Žl. Šitų plẽtkų nevedžiója ana Klt. ×
privi̇̀lijas vedžióti priekaištauti, mokyti: Pradėk pradėk man privilijas vedžioti, – pertraukė vyras, – jei nori gerą žodį išgirsti! Žem. ×
šiūtkàs (štukàs) vedžióti juokauti, pokštauti: Šiūtkàs vedžiójam Dglš. Vyras sėdi pirmagaly ir štukàs vedžiója LKKXIII136(Grv).
už ausių̃ vedžióti valdyti: Ana jį (vyrą) ažù ausių̃ vedžiója, tai jo visa kas padaryta Klt.
už kaklų̃ vedžiótis muštis: Begerdami pradėjo už kaklų̃ vedžiótis Grž.
už kasų̃ (×už kaltū̃nų) vedžióti mušti: Už kaselių vedžiojo, per petelius kapojo LTR(Lš). Diedą až kaltū̃nų vedžiója Klt.
už nósies vedžióti
1. BŽ58, DŽ, NdŽ mulkinti, apgaudinėti: Man nereikia vedžiót už nósies, man nereikia an juoko laikyt Snt. Jis papratęs žmogų už nósies vedžiót Skrb. Aš tau kad duosiu, tai tu manęs už nósies nevedžiósi! Kt. Prastą žmogų visi už nósies vedžiójo Jnš. Apgausi ten savo senį kiekviename žingsny, vedžiosi vyrą už nosies kaip veršį Žem. Nesikišk į politiką ir nesileisk vedžiojamas už nosies K.Saj.
2. viską smulkiai nurodinėti, tvarkyti: Až nósies vedžiójau [vyrą], tai gyveno Klt. Šūdas ne vyras, kad boba už nósies vedžiója Skdt. Až nósies tik asilus vedžiója JT419.

už plaukų̃ vedžiótis muštis: Bobos in lauko nepareina – susibara, o namie tai ir vedžiójas už plaukų̃ Ktk. Giminaitės vedžiojosi už plaukų, nepasidalindamos kunigo laikrodėliu rš.
apvedžióti Š, NdŽ, KŽ
1. iter. apvesti 1: Atvažiuotai, apvedžiótau apie ežerą Onš.
2. iter. apvesti 3: Apvedžiójo mane visą miestą Lp. Aš tave apvedžiósiu po savo laukus Upt. Tėvelis apvedžiójo visur Vrn.
3. iter. apvesti 4: Davė mosties [nuo rožės], paseilino pirštą, apvedžiójo, kažką kalbėjo, ir ta votis užgijo Šmn. Rūkiama ir aplink kaklą triskart apvedžiojama švento Blažio žvake LMD(And).
| prk.: Mongolas žengė į prieangį ir savo lempute rūpestingai apvedžiojo visus kampus V.Aln.
4. DŽ, Alv iter. apvesti 5: Sodas tvoromis apvedžiotas rš. Balakonas nors nešiotas, naujom tesmom apvedžiotas LTR(Lzd). Tos burkos trisiūlės buvo, ir tokiais juodais raikštukais apvedžióta buvo Pns. Sermėgą da apvedžiódavo juodu kasnykėliu Trgn. Davė gražius kailiniukus, geltonai apvedžiótus Vdn.
| Vikšrai melsvai žali, su gelsvai oranžinėmis juostelėmis ir juodomis raudonai apvedžiotomis karpelėmis rš.
| refl. tr.: Apsivedžiójau sijoną dviem eilėm PnmA. Pasisiuvo, apsivedžiojo [kailinukus] Klt.
5. refl. pasibėgti: Karvė vedžiojos ir neapsivedžiójo Škn.
atvedžióti; Ser iter. atvesti 1.
įvedžióti Rtr, NdŽ, KŽ iter. įvesti:
1. Po kits kito įvedžioti LL175.
2. Įvedžiójau po vieną arklius paupin per kamšą Š.
| refl. Rtr, Š.
3. tr. vedžiojant įpratinti (ppr. arklį): Vedžiot vedžiot [ėmiaus] ir invedžiójau arklį Krd.
išvedžióti Rtr, BŽ77, NdŽ; LL175,213, L
1. KŽ iter. išvesti 2: Kai paskėlau, buvo jau visų karvės išvedžiótos Klt. Rasi rytoj stainelę atdarytą ir bėruosius žirgelius išvedžiotus LTR(Ktv). Išvedžiosme žalas, margas karveles LMD(Tvr). Tai išvedžiosiu tavo margus jautelius ir išvežiosiu tavo aukštus kraitelius LTR(Slk). Parsivedė iš Ančiulių dvi karves, – kitos buvo išvedžiotos pas gimines arba parduotos rš.
| refl. tr. Rtr: Jau išsivedžiójau gyvulius Dkš. Kaimynai išsivedžiodavo šėryboms padegėlio gyvulius rš.
2. Š, DŽ, KŽ iter. išvesti 3: Druskiuvienė amžinuotilsį išvedžiójo [po uogynus] ir žinau Žl. Po daržą veršis išvedžióta, ištrepenta gerai Slk. Liepia vedžiot [šunį], kur aš naktį jį ižvedžiósiu Onš.
| An visus daktarus išvedžiójo mane Pl.
| Bet jis išvedžioja minią brš.
| refl. tr. KŽ: Išsivedžiójo vaiką visą dieną, išsivedžiójo po visą miestą Š.
| Jas (mergaites) greit išsivedžioja už pačias po visą pasaulę LTR(Rm).
3. tr. KŽ kurį laiką vedžioti: Išvedžiójau visą dieną Š. Visą naktį mes tą senelį išvedžiójom po krūmus Sk.
| refl. tr. Š.
4. KŽ iter. išvesti 6: Daug draugai išvedžiója Brž.
| refl.: Kam duodasi išsivedžioti tos mergos, kam puola jos taip ant vyrų? I.Simon.
5. DŽ, KŽ iter. išvesti 7: Seniau į mišką įlįsi i nematysi nieko, daba tai keliai po miškus išvedžióti Mšk. Dabar mat po tiesumai čia išvedžióta [keliai] Kpr. Apyžalius dobilus suriša, triūbos išvedžiótos, kad jau vėjas eitų – tai ir išdžiovina Slm. Jug tie tilifonai buvo neišvedžióti pagal kelių̃, buvo po laukus, visur Lc.
| Vanduo išvedžiotas atskirais upeliais į visas puses Šlč.
| Yra išvedžióta elektra Dg.
| refl. tr.: Ir žmonės savaip kiekvienoje žemės raukšlelėje ar gūburiukyje jaučiasi: savaip kelius išsivedžioja, pirkias susistato rš. Siūlą išsivedžiója po gryčią, siūlą timpt, o bulvė pririšta buft Grnk.
| Pats išsidažė [namą], pats elektrą išsivedžiojo Mšk.
6. tr. iškraipyti, išraityti: Visi sąnariai išvedžióti Aln.
| refl.: Išsivedžiója kanalas Dg.
7. tr. išmarginti, išgražinti: Jokia kaimo mergina nemoka tokiais nuostabiais raštais išvedžioti rankšluosčius J.Avyž. [Vainikas] žalių rūtelių pintas, aukseliais išvedžiotas NS1070. Sermėgėlė išvedžióta mašastu Švd. Mano munduris auksu išvedžiotas LTR(Srj). Balta graži jos suknelė šilkais išvedžiota LTR(Tvr). O rudinė išnešiota, žiurkių skūrom išvedžiota LTR(Šn). Eilėmis gulėjo gėlėtos arba auksiniais brūkšniukais išvedžiotos lėkštelės A.Rūt.
| prk.: [Senutės ranka] buvo tokia sausa, tartum džiovinta ir gyslomis lyg virvelėmis išvedžiota A.Vaičiul.
8. tr. išpaišyti, parašyti: Povilas pasitiesė naują sąsiuvinį ir švaraus lapo pakraštėlyje išvedžiojo: 1940 m. V.Bub. Po anos lengvos, giedrios rašysenos galės išvedžioti eilę sunkių, riebių raidžių A.Vaičiul.
9. iter. išvesti 10: Jy (mama) man visus [uždavinius] išvedžiodavo Č.
10. VĮ iter. išvesti 11: Kleomedas išvedžiojo žvaigždes esant tolimomis saulėmis P.Slavėn.
| refl. tr.: Kol visas linijas išsivedžiojo Sld.
11. L, KŽ iter. išvesti 13: O pirmai piršlį ka kardavai, tai tas piršlys ko neišvedžiódavai Mšk. Vilkas primerkė įdubusias akis ir toliau išvedžiojo I.Simon.
12. Dsm iter. išvesti 14: Jis turi gerą balsą, išvedžioja visokias melodijas Jnš. Kad aš linksmai išvedžiočia skambančiu balseliu kaip aukso varpeliu LTR(Ilg). Žiūriu, klebonėlis eina pro daržus mosikuodamas – žinok, dainelę išvedžioja A.Vaičiul. Dundulis išeidavo priešais su smuiku ir juodais, nuo kūjų ir žiežirbų sudiržusiais pirštais nuostabiai mikliai išvedžiodavo suktinius, polkas ir klumpakojus V.Myk-Put.
13. KŽ iter. išvesti 16: Neišvedžiójus būt šitiek vaikų, kad nesveika buvus Klt.
| refl. KŽ.
14. iter. išvesti 17: Jiems (paukščiams) terūpi vaikučiai mūsų krašte išvedžioti Vaižg.
15. tr. užauginti (vaikus, jauniklius): Marjona, vaikus išvedžiojusi, tapo labai pamaldi Vaižg. Vaikus išvedžiójau – nepasisiuvau Švnč.
| Lapė vaikus išvedžió[jo] i urvą užuvertė Str. Vaikus išvedžiós, ana (višta) vėl perės Krž.
| refl. tr.: Vilkai jau vaikus išsivedžiójo Lp. Paukščiai vaikus jau išsivedžiójo, iš lizdų išsileido į orą Ss. Jei kregždė vaikus prieš šventą Petrą išsivedžioja, bus sausa vasara LTR(Srj).
◊ iš kẽlio išvedžióti klaidinti, versti nedorai elgtis: Kam tu vaiką išvedžióji iš kẽlio? Dglš. Kas gi, ar ne girtybė išvedžiója iš kẽlio? Alz.
nuvedžióti
1. Š, NdŽ, KŽ iter. nuvesti 1.
| refl. Ser.
2. iter. nuvesti 9: Iš didesnių tvenkinių galima nuvedžioti vandenį kur nori po pievas, prakasant vagas TS1901,6–10b.
3. refl. nusivalkioti, nueiti šunkeliais: Vedžiojosi vedžiojosi ir visai nusivedžiójo Mrj.
4. tr. nualinti, paleisti vėjais (ūkį): Toki gaspadoriai – nuvedžiójot gaspadorstvą ik tarbos, ik lazdos Vlk.
pavedžióti NdŽ, KŽ iter. pavesti:
1. Išvedam [paralyžiuotą mamą] oran, tai paguldžiam kai kur ant oro, tai pavedžiójam Skp. Pavedžiójo mum po miestą, po muziejus Krs. Vedėjas sutiko pavedžiot mane po žvėryną rš.
| prk.: Geriau nepaleiskite rankos: mes jus tvirtai pavedžiosime gyvenimo takais į vieną tik laimę ir džiaugsmą Vaižg.
| Lenkai suprato, jog lietuvių nepavedžios savo pavadžiu rš.
| refl. tr.: Vakar pasvedžiójau vaiką, tai lyg ir buvo geriau Dg.
2. DŽ Tata išejo bulbų vagotų, eik pavedžiósi arklį Pnd. Moma pavedžiõs arklį [kaupiant bulves] Dgp. Par mėšlavežį piemuo galės pavedžiót arklius Jnš. Paki tik jaunas [jautis] yra, nu tai tada pavedžiõs pavedžiõs – i šitas išmoksta Pb.
| Mėnasį pavedžiõs ančiokus [antis], ir vėl deda kiaušinius Aln.
3. tr., intr. paklaidinti; pasivaidenti: Da ir strielčius pavedžiója, kai po tą mišką medžioja (d.) Slm. Te dažnai pavedžiója Trgn.
4. tr. pakratyti, patampyti: Pirminyką až kriūtinės pavedžiójo nustvėręs – i iškėlė iš čia jį Klt. Taip rūpestingai už ausies pavedžiotas iškaliau visus prisakymus J.Balt.
5. tr. padėti rašyti: Sako, jos ranką tik pavedžiójo, darė dokumentus Krs. Mano ranką pavedžiójo Aps.
6. iter. pavesti 16: Pavedžió[ja]u ranka per galvą Dglš. Turįs dedervinę turi patrinti pirštu šaką lentoje, o paskui tuo pirštu pavedžioti po dedervinę LMD. Kapone (kauptuku) pavedžiója pavedžiója – ot ravėjimas! Klt.
7. tr. pagražinti, pamarginti: Pavedžióta apačia suknelės karunkelėm Klt.
8. intr. balsu tęsti, drebinti: Kap užves sena vilkė, tai vilkynai pavedžiódami kad suims staugt, tai net ant galvos plaukai stojasi Nč.
9. refl. intr., tr. padraugauti, pabūti kartu: Mėgo su ja pasivedžiót Lp. Pavaikštai [per mugę], pasivedžióji su draugėm, su draugais Pl. Pasivedžiója pasivedžiója te laibą, te kokią, ir pameta – neina į ranką (neprisirenka žmonos) Krč.
◊ gai̇̃dį po pùsnį pavedžióti apie menką darbininką: Gaidį po pusnį pavedžiojo ir pavargo KrvP(Mrj, Trg).
už nósies (už panósio) pavedžióti apgaudinėti: Až nósės ne kožną pavedžiósi JT419. Iki šiol Felicija tarpais mulkino tik savo dvariškius, o dabar, ko gero, pavedžios už nosies visą karalystę K.Saj. Nepavedžiósi tu mane už panósio Rd.
parvedžióti tr. NdŽ
1. Ser iter. parvesti 1.
| refl. Ser.
2. atgabenti: Sunku bus parvedžioti jos didi pasogelė LTR(Klt). Ai, žente žente, jaunas vaikeli, tu neparvedžiósi jos didžiosios pasogelės, neparvežiosi jos didžiųjų kraitelių (d.) Prng.
paparsivedžióti (dial.) tr. visus parsivesti: Paparsivedžiójo ana karves, klakt ir griuvo Grv.
pérvedžioti tr.; Ser po vieną nuvesti į kitą vietą: Vieną šeštadienio naktį atrišo jie kiekvienas savojo kiemo šunį ir pervedžiojo į kitus kiemus J.Balt.
pravedžióti tr. NdŽ
1. Ser iter. pravesti 1.
2. palydėti: Kur tu mane vedi, kur tu mane pravedžióji? Dg.
3. pramankštinti, patreniruoti: Pravedžiója arklį, jaunas do, aplink ratu lekia Klt.
privedžióti Rtr, NdŽ, KŽ; L
1. tr. daug arba dažnai vedžioti: Turės gi ana (senutė) sylos privedžiot vaiką darželin Klt.
2. tr. pakankamai ilgai vedžioti, klaidinti: Ir ne mum vieniem toks įvykis: daug ką ant tos kryžkelės yra privedžioję [velniai] LTsIV517.
3. iter. privesti 15: Privedžióti, parsergėti I. Privedžioja, kad degtinės negertų Tsk.
×4. iter. privesti 17: Mudu jaunus šliūbavojo, meilius žodžius privedžiojo LTR(Lnkv). Kaip ims privedžiot, net ausys linksta Rz. Kunigai iškalbingai sakė šventus daiktus, gražiai privedžiojo Vaižg.
5. refl. prisidraugauti, prisibendrauti: Maža jauna prisvedžiojau su slaunom savo tavorškėlėm LTR(Kb).
◊ ×plẽtkų privedžióti daug apkalbėti: Sueina tada bobos, nu taigi plẽtkų privedžiója Trgn.
suvedžióti tr. Rtr, Š, NdŽ, KŽ iter. suvesti:
1. refl. Svečius tai kaimynai susivedžiódavo Snt.
2. Ruošos pakanka davaliai: visa suvedžiók, ir aveles, ir daržas, sakau, jų šiemet nebelaikysiu Slm. Nu, eit suvedžiót gi gyvuliai, tada – silsėt Mžš. Suvedžiókit karves į namą (tvartą), geriau milžt Pc.
3. iter. suvesti 10: Su medžiais suvedžiódavo, surišdavo tuos kuolus [darydami medines akėčias], kad laikytųsis Pšš. Nusimezgi tai rundinus, tai keturkampus [gabaliukus], paskui suvedžióji Plv.
4. surašyti: Suvedžió[jo] knygosen visų pavardes Dglš.
5. žr. išvedžioti 5: Elektros be tolko suvedžiótos Adm. Suvedžióti šniūrai būdavo ant aukšto Srj.
×6. iter. suvesti 19: Tie žmonys suvedžioj[a], jie i mušas Sk. Supynė, suvedžiójo kaip boba! Šmn.
| Pasišneka, ant visų piktumus suvedžiója ir toliau laksto Švnč.
ǁ refl. įsivelti į apkalbas: Kada tu girdėjai, kad aš susivedžiójau su bobom Ut.
7. ŠT334 iter. suvesti 20: Jauną žmogų ta greit suvedžió[ja] Grnk. Sako, boba velnią suvedžiõs Ktv. Plėšikas turėjo patylėjęs prisipažinti, kad jis buvo suvedžiotas Mš. Anksčiau jis tame mieste buvo žynys ir suvedžiodavo Samarijos gyventojus, sakydamas esąs kažkas didis SkvApD8,9.
| prk.: Gėrimas žmones suvedžiója Bsg.
| refl. tr.: Tai tau, Kase, mane susvedžiótie, tai tau už kito nueitie (d.) Smn. Jei nemislinai pinigų paskolyt, tai kam dar reikėjo susvedžiót Ūd.
8. suvilioti, nuskriausti: Aš dar nė vienos mergaitės gyvenime nesu suvedžiojęs! J.Paukš. Nesupratai tu andai meilės mano, lengvai taip leidais suvedžiojama J.Aist.
9. prigimdyti: Kaip ana ir suvedžiójo tiek vaikų Lel.
◊ liežuviùs suvedžióti apkalbėti: Nebesuvedžioste daugiau liežuvių – užteks KlK24,68(Kair).
užvedžióti tr. NdŽ; RtŽ iter. užvesti.
1. kviesti su savimi: Vilkelis įkaušo ir pradėjo užvedžiót ožką tanciavot (d.) Ps.
2. vedžiojant užauginti: Kalakutė išperėjo trylika, o užvedžiójo tik devynis vaikus Sml.
| refl. tr.: Aš jį užsivedžiojau, užauginau Sln.
3. apgaudinėti: Jei nenori šėnavot, nereik žmonių užvedžiot LTR(Krk).