vaiti̇̀nti (-ýti), -i̇̀na, -i̇̀no tr. KI303, DŽ, NdŽ, KŽ
1. šildyti, kad pasidarytų valkesnis, lankstesnis: Vaitinau skirpstą kelias dienas į [v]andenį mirkydamas Užv. Norėjau lenkti lazdą, bevaiti̇̀ndamas i sudeginau Krt.
| prk.: Kaip koks medis pečiuje vaitinamas …, taip buvo vaitinamas kronprincas … kalėjime TP1881,19.
2. žr. vytinti: Mūsų tėvas užsimanė an klėties taboką vaiti̇̀nt Škn. Amerikoj nupjautūsius [tabokų] kerus vaitina ant tabokynų S.Dauk. Vaitys liuob, vaitys ir išvėdins atolą Šts. I mūsų ten vaiti̇̀na šieną Bt. Po Grabnyčių žmonys kitą kartą liuob pradės bulbes vaiti̇̀nti DūnŽ. Kada sudygsta [salykla], tai tada trina ir vaiti̇̀na Sk. Kam vaitinái rūtelę, kad pavystum J. Bernelis muni kalbino, mun vainikelį vaiti̇̀no (d.) Pp.
| prk.: Vaiti̇̀na [ligonį] ligoninė[je], nerašo į kurortus DūnŽ. Klebonas vaiti̇̀na vaikus su poterais Tv.
3. šildytis, lepintis: Ne vaiti̇̀nkis pri ugnie, bet eik pri darbo Pln. Mes kūlius skaldom, prakaitą lejam – anie sau saulė[je] vaiti̇̀nas Vvr.
apvaiti̇̀nti Slnt, Brs, Bt žr. apvytinti: Uogas po pirmu reik apvaitinti Ms. Geriau šieną pradalgės[e] apvaiti̇̀ntą tegrėbti Plt.
išvaiti̇̀nti tr.
1. padaryti valkesnį kaitinant: Išvaiti̇̀na pelenūse ąžuolą votkočiuo, ir yra vytinys votkotis Šts. Reik lygiai lazdelę išvaiti̇̀nti, o kitaip dar kur galia lūžti belenkant Lkv. Neišvaiti̇̀ntas kampas veikiai sugniuš Šts.
2. Gsč, Krp žr. išvytinti: Išvaitinù bulbikes prim sėjimo Grd. Išvaiti̇̀ntos [bulvės] greičiau sudygsta DūnŽ. Vaitina, kuo plačiausiai išvaiti̇̀na [salyklą] Sk. Išmirkyt, sudaigyt, išvaitýt [salyklą] reikia Bsg. Meldė Dievą visą dieną, ka tus rūtus išvaiti̇̀ntų i šakneles išdžiovintų Vž.
3. išperti: Išvaitináu pačiai kailį, neblįs pri kavalierių Lkž.
nuvaiti̇̀nti Š, Ls, Užv žr. nuvytinti: Nuvaiti̇̀na saulė žoleles, gali̇̀ lieti nelieti Krš. Ai, tu berneli, balamūtėli, kam nuvaitinái žalią rūtelę? JV182. Atskirs tau, seserėle, žalių rūtų vainikėlį – nė nedėlios nelaikysi, vainikėlį nuvaitýsi (d.) Lg. Kaip šalnelė pagadino, taip lapelius nuvaitino LTR(Btg).
pavaiti̇̀nti tr.
1. kiek pašildyti, kad būtų valkesnis: Pavaiti̇̀ndavo an ugnies rąstus Pj. Uosio medis koks antai griaudus, o pavaiti̇̀nęs gali iš ano pavažas i ką tik norėdamas išlenkti Plt. Žilvyčius supjovus reik pavaiti̇̀nti, kad nelūžtų Šv.
2. KI303, J, Grz žr. pavytinti: Kad nelaistėm, tai ir pavaitinom kvietkas Gr. Kopūstlapius pavaiti̇̀nsi priš ugnį Tl. Ai, tu berneli, balamūtėli, kam pavaitinái žalią rūtelę? JD613.
| refl. tr.: Pasivaiti̇̀nusi turėjau bulbų, an krosne šiltai pasibuvo Krž.
suvaiti̇̀nti
1. tr. pašildžius padaryti lankesnį, valkesnį: Reik pirmu tą šaką suvaitinti, ta galės sulenkti Vkš.
2. žr. suvytinti: Ta saulelė suvaiti̇̀ns viską, padirbs i badus DūnŽ. Užmerksiu ir suvaiti̇̀nsiu salyklą Sk. Anie sakos tąs žoles suvaiti̇̀na Žg. Da turu čia šieno suvaiti̇̀nti Bt. Pamatęs visų puikiausiąjį žiedą nuskina, suvaitina, o paskui … įmeta į purvyną TS1902,12b. Kad ir nusegste man vainikėlį, nesuvaiti̇̀nkit žalių rūtelių (d.) Š(Sln). Nepravėrė karietos langelio, suvaiti̇̀no rūtų vainikėlį JV796.
| prk.: Suvaiti̇̀no ligonį, a tatai gydė! Krš.