sváičioti, -ioja, -iojo K, KII188, Jn(Kv), Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ
1. tr., intr. N kalbėti nesąmones, niekus: Klausai, ką jis sváičioja, – nei tep buvo, nei ką! Alk. Sváičioji kai sapnas, nieko nežinodamas Ut. Ką tu čia dabar sváičioji?! Šl. Ko ir sváičioji! Ans pasistatys numus, plikas būdamas! Kal. Jis visokius niekus sváičioja, kad ir sarmata klausyt Rm. Eik, eik, ką tu čia dabar zauniji, vienus vėjus svaičioji I.Simon. Viena boba svaičioja, o čia visi galus daros S.Čiurl. Ansai, apie žvaigždes rašydamas, pradeda svaičioti, kad jos turinčios ilgokas nosis prš.
2. intr. kliedėti (netekus sąmonės, sergant): Ligonis labai silpnas, beveik nesukalbamas. Tiktai sváičio[ja] ir sváičio[ja] Trg. Jisai svaičiodamas tuos žodžius labai dažnai ištaręs Vd.
3. intr. K, KGr349, BŽ594, Kv kalbėti ar svajoti apie neįvykdomus dalykus; fantazuoti.
4. intr. Q404, R229, MŽ305 kvailioti, darkytis.
nusváičioti intr. svaičiojant nuklysti, nufantazuoti: Vaizduotei apyvarus paleidus, galima bet kur nusvaičioti rš.
pasváičioti; Ser
1. tr., intr. DŽ1, NdŽ kiek svaičioti, nesąmones pakalbėti.
2. intr. NdŽ kiek pakliedėti (netekus sąmonės, sergant).
3. intr. pafantazuoti: Saldu pasvaičioti ir gražu sapne paregėti rš.
prisváičioti tr., intr. NdŽ; Ser daug svaičioti, niekų prikalbėti.
susváičioti
1. tr., intr. NdŽ, DŽ1 imti svaičioti, klejoti.
2. tr. svaičiojant sugalvoti, prasimanyti: Tie, girti būdami, tikro proto nustokę, tai vien jug paikume susvaičioja BsV157(Rg).
užsváičioti NdŽ žr. susvaičioti 1.