skélti, skẽlia (skélti Zt), skė́lė K; R, MŽ199, OsG72, N, Sut, L
1. tr. DŽ kirsti, dalyti pusiau, į dalis: Riekiu, skeliu SD111. Tu skeli̇̀ medį, o ana su plaštaka skėlė jam par ausį J. Kam skeli pagalį? J.Jabl. Iš lazdų (lazdynų) skẽlia [skalas], skusdo ir pina su šiaudais sėtuves Pls. Pagalaitį skẽlia, pririša prie milo Žrm. Lašinių nei to, nei to [meitėlio] neskė́lė (nerėžė išilgai), tik tep sukapojo an mėsos Lp. Aš šiandien kerą skelù, ryto[j] dieną su šakele kabinu, poryto[j] su grėbleliu Sd. Itas klynas gerai skẽlia pagalius Vrnv. Misliu sau – geras bus grąžyt [grąžtelis], neskel̃s Aps. Ir kaip koks smarkus bindokas skéldavo kaulus K.Donel. Sūris buvo kirviu skeltas, o sviestu blizgėjo ir burnoj tirpo S.Čiurl.
| Nuo danties skė́lė (kirto) žandikaulį (tokią operaciją darė) Jrb.
| refl. K: O žemė trešėjo, ir olės skėlės Ch1Mt27,51.
2. tr. skaldant, kertant daryti, gaminti: Iš šakutelių pinsiu važelį širvam žirgui kinkyt, iš liemenelio skelsiu jungelį šėmiem veršeliam jungt (d.) Lkm. Kirskit žalią liepelę, skélkit baltas lenteles JV292.
3. tr. dalyti perpus ar į dalis: Žemę per pusę skelsi – nei vienam gyvenimas, nei kitam V.Bub.
| Tą klausimą reikia skelti į du Blv.
| refl. tr.: Žemę skélsimės perpus Ėr.
ǁ skirti dalį ko: Duktė tekėjo, tai skė́lė iš tos pačios žemės Pn.
| refl. tr.: Valakas vis dėlto yra mudviejų, ir aš išėjęs tuoj nuo tavęs pusę skeliuos su visa puse kad ir tavo pasistatytų trobų Vaižg.
ǁ atskirti nuo ko: Oi skėlė, skėlė žalią rūtelę nuog diemedėlio LTR.
ǁ refl. prk. būti atsiskyrusiam, šalintis, skirtis: Anas nor bagotesnis, ale nuo kitų nesiskelia Ad.
4. tr. Klt siūti su įkirpimu, su skeltuku: Švarkai šonūse skelti̇̀ Rdn. Už kelio biškį skéltos dar tos kelnės Trk. Dabar daugumas siuvas vėl skéltus [paltus] Dkk. Su skeltu paltu gera eiti, gera joti, tik negera užsikloti LTR(Kvt).
5. tr. pramušti, pradaužti, sužaloti: Vis iš avarijų: tai galvos skéltos, tai šonkauliai laužti Ob.
ǁ Skp pjaustyti dalimis: In tris dalis skeliu cibulį Klt. Norėjau bulbas skelt Dv.
6. mušti, smogti: Skélk į kaktą, daugiau nebelįs! Jnš. Kad skélsiu par žandą, tai žinosi keiktis! Dgl. Tu tai nelįsk in mane, bo kad skélsiu intausin, tai tuoj nuvirsi! Sv. Atsitrauk, be kai skélsiu ausin, tai žinosi, kur pipirai auga! Ds. Iš baimės ji tiesiog nebesurado žodžių pasiteisinti ir skėlė jam antausį J.Avyž. Dabar ir ausin darmai niekas nèskelia (juok.) Ktk. Kai skelsiu per puodynę (galvą), tai prašvis! Gl. Atstok, o skélsu į prusną, ka daugiau nebnorėsi! Plt. Su tuo karštu samčiu ka skélsiu į tą kramę, i žinosi! Trk. Judošiams skelsiu per pat makaulę! Žem.
^ Kogi tu tęjauka rėki, lygu tave kas skẽlia! Lz.
ǁ intr. belsti, trenkti: Batais šaligatvį smarkiai skeldamas, Valentas skubėjo į nurodytą darbo vietą J.Paukš. Jis taip kulnimi skeldavo (trepteldavo šokdamas), kad net jaunoji prie jo labiau lipdavo rš.
7. tr. Sut, DŽ skiltuvu ar kuo kitu išgauti ugnį: Titnagai, sako, buvo, skélti reikėjo į kempines Vž. Liuob skélti kažkaip iš kokio ten titnago [ugnį] Krtn. Nuog beržo grybus paima ir skẽlia ugnį Dv. Kaip tik išėjo, tuojaus skėlė skiltuvą, senis pribuvo MPs. Sudžiūvęs buvau žmogus, galėjo ugnį skelti iš munęs (juok.) Šts.
| Žaibai po vienas kito skelia ugnį (plieskia) Pt.
| prk.: Protesto balsas, toks griežtas ir savas, skėlė žaibus iš širdies V.Mont. Talento kibirkštis man tenka skelti iš savęs katorgišku darbu J.Gruš.
8. intr. trenkti, kirsti (apie žaibą): Žaibas kaip skė́lė ir užudegė klojimą Krs. Jeigu skels [perkūnas], tai vis skels tan akmenin LTR(Kp). Ant didelio akmenio nereikia sėdėti – galia žaibas skélti Antš.
9. tr. Krd, Skm, Lš privirinti plieną ant ašmenų: Aš skeliù kirvį su plienu, o tu skelk dalgį, kurs yra ant anskalų paskirtas J.
10. labai skaudėti (galvą): Galvą skẽlia, žyvatą sopa Dv. Teip skẽlia galvą, teip smel̃kia! Krč. Šiandiej man galvą skeltè skẽlia Ds. Net galvą skẽlia nuo rūpesčių Rod. Jo širdį skėlė didžiausias sopulys rš. Pirkaitę kūrenant, galvą sugavo, tai dabar pakaušį kad skẽlia, kad skẽlia! Užp. Galvą skẽlia kai kirviu Švnč. Eik tu, vaikali, čia šitai skel tą kaulą Ms. Man nūnai galvą skẽlia, kap klynais varo Arm.
11. smarkiai eiti, bėgti ir pan.: Pavalgiau, o dabar skelsiu į Krekenavą Krkn. Ot skė́lėm greitai: per valandą parėjom Bgs. Visi dūmė šilelin. Skėliau ir aš, kiek kojos neša J.Dov.
12. tr. šnek. smarkiai šokti: Jonas kad skẽlia polką – už visus daugiau Ds. Klubo salėje vaikinai skelia šeiką V.Bub.
13. tr. šnek. drąsiai sakyti, rėžti: Aš mat tiesiai į akis tiesos neskėliau Rmš. Skelia žodį po žodžio, sakinį po sakinio deda rš.
14. lošti (kortomis): Aš kiekvieną šeštadienį pulką (preferansą) ten skeliu J.Paukš. Tenai kortomis skelia, o skelia ne iš juoko. Tai jo sena liga LzP.
◊ kai̇̃p į gálvą skéltas
1. labai garsiai, smarkiai (rėkia, šaukia): Rėkė kaip į galvą skeltas J.Jabl(Als). Ko bliauni kai̇̃p galvõn skéltas?! Ds.
2. labai greitai, skubiai (bėga, lekia ir pan.): Nubėgo kai̇̃p į gálvą skéltas J.Jabl(Užv). Grigo mergaičių draugė kaip galvon skelta šauna atgal namulio Vaižg.

net dañtys skẽlia ùgnį labai garsiai, smarkiai (kalba): Kai eina – net žemė dreba, kai kalba – net dantys ugnį skelia TŽIV512.
net skẽlia Ob labai (raudonas): Boba raudona net skẽlia, o sveikatos nėr Dkk.
net ugni̇̀s skẽlias iš pãdų labai smarkiai (lekia, bėga): Kad lekia, kad katuoja, net dangus su žeme maišos, ugnis iš padų skelias LTR(Smn).
net vyžà skẽlia ùgnį labai smarkiai (eina, lekia, šoka, dirba): Kad šoksma, net ugnį vyža skels Ds. Kad mėžia par purvyną, net vyža ugnį skelia Sv. Kai išeis tokia grėbėja grėbt, tai net vyžà ùgnį skel̃s Trgn.
antskélti, añtskelia, antskė́lė (ž.) tr. Š užmesti, privirinti plieną (ppr. ašmenims): Nuvežk plūgą į kalvę – lai añtskelia noragą Skd. Antskélk mun ekėtes J.Jabl(Als). Antskélti kirvį Jn(Kv). Noragus, kirvį su plienu antskė́liau J.
◊ ši̇̀rdį antskélti pasistiprinti, atsigauti: Išklūkiau (išprašiau) skybulelį lašinių širdžiai antskelti Ggr.
apskélti, àpskelia, apskė́lė tr. skeliant, žiebiant apsukti aplink ką: Reik galvą apskélti su skiltuvu nu ugnies lekančiosios Lnk. Ir smilkė, ir laumės žolių supešusi iš patvorių padėdavo po priegalvėliu; senajai Šimkuvienei leido anglis sumesti, titnagu apskelti I.Simon.
atskélti, àtskelia, atskė́lė Š, BŽ79; SD1108, Q12, R, N, M, L
1. tr. Ps skeliant atidalyti, atplėšti: Atskélk skalą nuo skalinio J. Lentos kraštas atskéltas DŽ1. Atskélk pagaliuką, bus purvui nukrapštyt Sb. Vieną pliauskę atskė́lė Pb. Vienai blogai: niekas pagalelio neatskéls, maišelio nepakels Krš. Kalnai it atskelti nusileidžia į vandenį A.Vien.
| refl. tr. DŽ1: Gal šakalio neatsiskė́lei, kad negali įkurt? Slm. Atsiskélk balaną ir pasišviesi Rgv. Atsiskélk pagalioko i inkursi Klt.
2. tr. atskirti, atidalyti nuo visumos: Te nuo Meškelio atskė́lė du vienkiemiu Slm. Galulaukė[je] penkius ektarus atskė́lė Grž. Darbininkai tikėjosi atskelsią dalį įgulos ir nuvesią ją paskui save rš.
| Atskeltas [nuo bažnyčios] SD217.
^ Abu kaip vieno kelmo – nei gražiu neatskirsi, nei piktu neatskelsi KrvP(Ndz).
| refl.: Atsiskėlė nuo bažnyčios Blv.
3. intr. šnek. piktai atsakyti, atšauti, atrėžti: Kai vis atskélsi, tai ir bijos Ds.
įskélti, į̇̃skelia, įskė́lė K; R, Sut, N, L
1. tr. DŽ1 padaryti plyšį, įskilimą kertant, kalant: Džiūsta įskeltà kartelė grėblio kotui Sb. Įskė́lę pagalioką, įspraudėm gyvatę ir nešamės namo Š. Kaltu stulpą inskėlė ir liepė meškai savo pirštus skylėn kišti LTR(Aln). [Kirviu] į labai didelį kelmą jis įskėlė didelį plyšį BsPI102.
^ Be skiedros ir pagalio neinskélsi Rod.
ǁ įlenkti: Ta obels šaka i stogą įskė́lė KzR.
2. tr. pajėgti skelti: Malkos sunkiai į̇̃skeliamos DŽ1.
3. tr. praskaldyti, prakapoti: Inskélk malkų prakurt pečių Rod.
4. tr. Nč įsmeigti, įbesti, įkirsti: Peilis uodegon įskeltas LTR(Mrc). Kad būtų šiekšta, būt kirvis inskeltas LMD(Tvr).
ǁ Vdš įsprausti, kad sugnybtų: Katei inskė́lė pagalį uodegon i paleidė Ml.
5. tr. įlaužti, sužaloti: Čia vienam, čia kitam [žąsiukui] įskeltà to[ji] kojelė Mšk.
6. intr. šnek. įtvoti, užkirsti (smūgį): Pamėginęs būtai tu senovėje taip kalbėti! Ištiestų tave ant grendimo, įskeltų tau kapą, žinotai tada V.Krėv. Reiks įskélt į ausį, tada atsiminsi Dkš.
7. tr. padaryti įkarpą, skeltuką: Švarką įskélti užpakalyje DŽ. Švarkas nugaroje įskeltas rš.
8. tr. LL227, Dglš skeliant įžiebti, uždegti: Įskélk ugnį su skiltuvu iš titnango (titnago) J. Neiñskeli skiltuvo, duok man – inskélsiu Ds. Kad nesi įgudęs, tai ugnies ir neįskélsi Brs. Įskélti šovinį DŽ.
| prk.: Senio akyse nauji laikai įskėlė išdidumo kibirkštėles J.Avyž. Mažiausias moters prieštaravimas įskeldavo negreit užgesinamą vyro pyktį P.Cvir. Greičiausiai rekrutai ir įskels tą kibirkštį (bus akstinas), kuri uždegs sukilimo gaisrą V.Myk-Put.
| refl. tr.: Neturi degtukų, tai įsiskélk iš titnago ugnies Š.
9. tr. nutiesti, išvesti: Buvo įskéltas kelalis stačiai į kapus Šts.
10. tr. Bru įskiepyti.
| prk.: Esi įskeltas ing gerą alyvos medį BtPvR11,24. Ir įskélt jon ščiepelius visokių gamtų šventųjų DP96. Vierą … ing širdis … įskelti ir įšakninti MKr31.
ǁ prk. įdiegti, įtvirtinti: Galėjo stipriaus įskelti tose šalyse krikščionystę Gmž.
◊ į gálvą įsiskélti tvirtai nuspręsti, nutarti: Insiskė́lė galvõn neskeltie gyvenvietėn Adm.
kai̇̃p įskéltas labai garsiai, smarkiai (rėkia, šaukia): Ikpiet rėkė kàp inskéltas Rod. Rėkia vison galvon kàp inskéltas Arm.
išskélti, i̇̀šskelia, išskė́lė tr. K, Š; M
1. DŽ1 skeliant padaryti: Iš to lenkto uosio galėsim išskélti šlajom pavažas Sml. Iš balto diemedėlio išskelsiu irklelį LTR(Mrj). Ei išskel̃s, išskel̃s baltas lentužėles, dirbdins naujas staklužėles JV49. O kai jis pakirs žalią liepelę, išskels baltas lenteles N352.
2. refl. tr. skeliant atsidalyti: Te balana, išsiskélk šupulį dantims išsikrapštyti Š.
3. smūgiu išdaužti, išrėžti (dalį ko): Velnias rėžęs [blezdingai] su lenciūgu, uodegą kaip skelte išskėlęs S.Dauk.
4. refl. išsikelti, atsiskirti: Išsiskė́lę iš sodžiaus, dabar sau gyvenam vieni Š.
5. Sut, L, NdŽ, DŽ1 skeliant išgauti, įžiebti: Senovė[je] nebuvo tų degtukų, išskéldavo ugnį Žr. Ižskeliu ugnį SD117. Matai, tai tu esi už mane tvirtesnis, kad tu ugnį iš akmino išskeli Sln.
| prk.: Pakilk! ir išskėlęs kibirkštį iš savo krūtinės, iš aukšto po kojų mums kriski ant kieto akmens V.Myk-Put.
| refl.: Raudys, išsiskėlęs iš titnago, pypkiavo rš.
6. refl. prasikalti, praskilti: Išsikalo vištelis, išsiskėlė SD413.
7. kurį laiką labai skaudėti: Dvi paras galvą išskė́lė, nemigau KzR.
8. šnek. drąsiai išsakyti, išrėžti: Aš jam viską išskėliau akysna Dkšt.
nuskélti, nùskelia, nuskė́lė tr.
1. K skeliant atidalyti: Nuskė́lė [akmens] gabalą sklepu[i] Drsk. Medys kuris per pusę nuskéltas, kuris visai nulaužtas Šr. Įsiutęs perkūnas nuskėlė ąžuolo viršūnę, sudraskė šakų vainiką rš. Nuskélti lentos kraštą DŽ.
| refl. tr. K.
2. šnek. smūgiu sužaloti, numušti, pramušti: Nuskėlė pakaušį su pagaliu Plng. Vienam antakį nuvožė, kitam kaktą nuskėlė LTR(Kp). Kiek nulaužei rankų, kojų, kiek nosių nuskėlei LTR(Kbr).
| refl. tr.: Prašyk pondievo sveikatos i kad sektumias dar darbas, ka kramę nenusiskeltumi kame beidamas Trk.
3. šnek. nušauti: Aš juos du nuskė́liau i pabėgau Jrb.
4. nukirpti: Vienas palas nuskéltas, kitas ne Sdk.
paskélti, pàskelia, paskė́lė
1. tr. skeliant atidalyti, atskelti: Paskéldavo medžių i žibindavo Krž.
| refl. tr.: Padėk po pečiu pliauckų – nebėra iš ko šakalių pasiskelti Jnš.
2. tr. Ser pajėgti skelti.
3. tr. NdŽ kurį laiką skelti.
4. intr. šnek. palošti: Kadangi mes kaip tik keturiese, tai, aš manau, galėtume kortomis paskelti J.Balč.
pérskelti tr. K; SD324, H, R330, N, Sut, M
1. DŽ skeliant perdalyti: Perskeltas SD320. Párskelti medį J. Vinkšną reik skaldyti į rinkį – párskelti negal Ms. Pagalys su šaka, nepérskelia, keikias Klt. Perkūnija y[ra] trenkusi – į kelius šmotus y[ra] tatai párskeltas tas ąžuolas Jdr. Pagalį parpjauni par pusę ir párskeli Krm. Lazdyną nukerta i daugiau párskelia LKT218(Bsg). Reikia perskelt kairioja gyvulio ausis ir tuo krauju patrint gyvulio panosė LTR(Kp). Giliai įvarytas kylys perskėlė medį P.Cvir. Pyko [Laurynas], kam ugnį kuria ne perskeltu, o visu degtuku J.Balt. Vagiu perskeliu ką SD93. Ir tur jo sparnus perrėžti (perskelti), o nenulaužyti BB3Moz1,17.
| Pérskelti atomą NdŽ.
^ Našlaičių ašaros akmenį perskelia LTR(Ut).
| refl. K.
ǁ supjaustyti: Kai verdi, tai reikia pérskelt bulbos Sdk.
ǁ NdŽ susidėti iš kelių dalių, būti nevientisam: Kanopa perskelta SD105. Perskeltus nagus tur R330. Dėl ko blezdingos uodega parskelta? S.Dauk.
| Vis, kas nagus perskel (kieno nagai perskelti) ir grumul tarp žvėrų, tatai valgykiat BB3Moz11,3.
2. perskirti, perdalyti: Didelius pėdus pusiau párskėlė Kv.
| Sklypą perskelsim pusiau J.Balt. Ir perskėlei marius po veidu jų, teip jog perėjo viduriu marių sausomis ChNe9,11.
| Spalio revoliucija perskėlė visą pasaulį į dvi sistemas: kapitalizmo sistemą ir socializmo sistemą (sov.) rš.
| refl.: Alyvų kalnas pusiau persiskels BBZak14,4.
3. Šts pasiūti su įkirpimu, su skeltuku: Užpakaly paltukas parskéltas Pn. Anims reikės pasiūdinti šarkus parskeltoms subinėms LTR(Krt).
4. DŽ1, Klt šnek. pradaužti, pramušti: Ne šventoji nė aš tesu – galiu párskelti tau kramę Trk. Parskė́lė galvą, ir tiek Pc. Pérskelta buvo ranka Smal.
| refl. tr. DŽ1: Kame jūs tą kaktą párskėlę[si]? LKT58(Lkž). Mama irgi būtų atvažiavusi, bet yra pársiskėlusi lūpą Trk.
^ Jau ką pas tetą tu gausi, – akmenio galvai pérsiskelt negautai Krok.
praskélti, pràskelia, praskė́lė tr.
1. kiek įskelti: Praskélti lazdos galą DŽ.
2. praskaldyti: Praskélk šakalių – nebus kuo įkurti Lnkv. Tas Kazė jau toks lebeda, kad nė malkų nemoka praskélti! Krtn. Praskė́lė balanų nedaugį ir atsigulė Arm.
| refl. tr.: Praskélkis skibų, antsidėk Dr.
3. DŽ pramušti, pradaužti: Pasisaugok, kad tau galvos nepraskel̃tų Grž. Jam jau lūpa praskelta B.Sruog.
^ Našlaičių ašaros ir akmenį praskelia Kt.
| refl. tr. DŽ: Lėkdamas nuo suolo, ir galvą prasiskė́lė Užp. Jei akmenio neparsivežtai, galvai prasiskélt nerastai (neakmenuota vieta) Rud.
^ Pas tą skūpuolį negausi akmenio galvai prasiskélt Mrj. Iš ano gali gauti tik akminą galvai prasiskélti Krš.
4. refl. tr. skeliant įsižiebti, uždegti: Reikia ugnies prasiskélti DŽ.
priskélti, pri̇̀skelia, priskė́lė tr. NdŽ; I
1. Klt priskaldyti: Priskélk balanų J. Prikapotai malkos kojų rankelių, priskeltai balanų mano petelių, privytai pantelių mano kaselių (d.) Eiš.
2. priskirti: Pryskė́lė mumis pry Šilalės [rajono] Grd.
| Ing kurį prilyginimą mirties ir mes esme priskeltai̇̃s DP423.
3. Rtr, Klp, Brs, Grg, Užv privirinti, primesti plieno ašmenims: Dalgiui plieno priskélti KI53. Kirviui plieną priskélti, užmesti KII201. Priskeltà geležis BŽ425. Kirvis kaip nūdylna, atbunka, reik pryskélti Lkv. Priskélsu kirvį, tik duok antskalą Tl. Kalvis priskėlė nudilusius noragus Up. Plienu priskeliu D.Pošk. Pryskélti jekšį BzF169.
^ Mani pagydė – teip kaip plienu priskė́lė Jrb. Kaip su plienu širdį priskėlė (atgaivino) Kv.

×razskélti, ràzskelia, razskė́lė (hibr.) tr.
1. perskelti: Prie kamliui pagalys sunku razskélt Dglš. Grauzmas akmenį razskė́lė Aps.
2. susimušti, susidaužti: Lėkdamas paslydavo ir galvą razskė́lė GrvT94.
suskélti, sùskelia, suskė́lė
1. refl. tr. įsižiebti ugnį: Kanopele vartus atsikelsiu, packavele ugnelę susiskelsiu LTR(Vlk).
2. tr. sulydyti, sudurti: Suskélk gelžį Als.
3. suduoti, sušerti: Abiem rankom smagiai suskėlė jam per ausis J.Balč.
4. tr. šnek. smagiai papasakoti: Jeigu kas, jis ne tokią istoriją suskels V.Bub.
5. tr. šnek. sulošti: Suskélkim kortom Pn. Suskélti akytės (sulošti „dvidešimt vieną“ akį) NdŽ.
užskélti, ùžskelia, užskė́lė
1. tr. skeliant užžiebti, uždegti: Užskelia ugnį iš pinties Rdš. Kap žùskelia ugnį [, pypkę degdamas], iš tolo rodos kūrinas Pls.
2. tr. prilydyti, užmesti: Nešu kirvį į kalvę, kad plieno užskeltų Vkš.
3. intr. šnek. užduoti, sušerti: Pristoja prie to vaiko šitas, tai tas neiškentęs ir užùskelia Slm. Užskė́lei per ausį ir eik sau Pc.