pluñcinti (-yti Jnš), -ina, -ino, plùncinti NdŽ
1. intr. Krs sunkiai eiti, vilktis, plumpinti: Apsivilkęs ilgais kailiniais ir pluñcina, nenašiai eina, negalia paeit Škn. Vergas dvare pluncina, t. y. eina sunkiai nešdamas J.
2. tr. DŽ mušti.
3. tr. NdŽ kratyti, purtyti, tąsyti.
atpluñcinti intr. sunkiai ateiti, atplumpinti: Senis atpluñcino per lauką Jnš.
įpluñcinti intr. sunkiai įeiti, įsivilkti: Moteriškė vidun įpluncino rš.
nupluñcinti
1. intr. sunkiai nueiti, nuplumpinti: Dešimt varstų per tokį purvyną nupluñcino Jnš. Marti tvartan gyvulių liuobti nupluncino rš. Tėvas nupluncino vėl pas karalių LTR(Lnkv).
2. tr. nudyžti, primušti: O jau žvirblį taip nupluncino, kad jis, sušiuręs ir daug savo plunksnų išbarstęs, lėkė ieškoti savo tėvynės A1885,219.
prisipluñcinti vaikščiojant privargti, prisivaryti: Na, ir prisipluñcino tokį kelią beidama Grž.
užpluñcinti tr.
1. užmušti, užpampinti: Ažmušė žvirblelį, ažpluñcino Ds.
2. užkamuoti (negyvai): Visus kačiokus vaikai besbovydami ažpluñcino Vj.