1 pei̇̃kti, -ia, -ė tr.
1. SD139, R, K nepalankiai vertinti, kelti neigiamas savybes: Neeisiu pas ją, kad taip peikia, t. y. šiušina J. Tiek supročio (supratimo): žino, kad giminė – pei̇̃kia vis tiek Rz. Ir geriausią anytą marti peikia TŽIII381. Jau te ne moma, kur savo vaikus pei̇̃kia Dglš. An turgaus savo pei̇̃ksi – neparduosi Mžš. Ir mūsų nepeiktini laukai J.Jabl. Nei ans pei̇̃kė, nei ans keikė – neblogas buvo žmogus Kl. Žmonys pei̇̃kia, kad ji (išrinktoji mergina) niekam varta Mžš. I balsas buvo nepei̇̃kiamas (neblogas) Str. Darbą gavau ne teip labai pei̇̃ktiną Grl. Vasara, rods, buvo nepeiktina, nes buvo gerai šilta BsPIII78. Eikš, mano bernyti, visų peikiamasis, kaip bijūnytis, darže skinamasis! RD70.
| Agrestai nė kokio grunto nepeika, užvis vienok mėgsta žemę juodą S.Dauk.
^ Kas peikia, – sau teikia, kas giria, – kitam skiria Ps. Kas save giria, kitą peikia LTR(Viln). Kas savo prekę peiktų, būtų metamas iš turgaus LTR(Lkv). Katilas puodą peikia, o abu suodžiu PPr372. To niekas nepeikia, kas nieko neveikia Tr. Nepeik pietų, kol alkanas PP218. Negirk pradžios, kad nepeiktum pabaigos PP215. Višta dėl to vandenį peikia, kad plaukti nemoka J.Dov. Giriamo neišpeiksi, peikiamo neišgirsi LTR.
peiktinai̇̃ Tėvams neįtiko niekuo. Ką tik Katrė darė, vis peiktinai Žem. Antanas dabar gyvena nepeiktinai (neblogai) Zr.
| refl. tr.: Jie vienas kitą peikiasi Ėr.
2. R, I, N niekinti, nevertinti: Peikiu, niekinu, ažu nieką turiu SD58. Įstumki peklon neteisūsius, tavo vardą peikiančius Mž400. Jozefas galėtų mus peikti ir užmokėti visą smirdystę, kurią mes jam padarėm BB1Moz50,15. Todėlei peikė (paraštėje nekentė) jį filistai BB1Moz26,14. Veizdėk, bau nori tu … prisiversti pakūtą daryti, alba griekus peikti BPI69. Nepeikia Viešpatis … verksmo anų moterų, kuris iž geros širdies eit DP175.
| refl.: Atvažiuokite, nesididžiuokite, atjokite, nesibijokite, ateikite, nesipeikite tiesiu vieškeliu, kurs akmenimis grįstas (iš kvieslio oracijos) rš. Nesipeikigi … nobažnyste mūsų MKr20. Žmonėmis griešnomis nesipeikia SE153.
3. refl. Alk, Ar, Vv skųstis, būti nepatenkintam savo būkle: Nesipeikiù – gera vieta, geri žmonės Jrb. Ji prieglaudoj pei̇̃kiasi Šn. Gyvenu neblogai, gyvenimu nesi̇̀peikiu Mrj.
^ Ir vištos nesipeikia, kai grūdų paberi rš.
1 atpei̇̃kti, -ia, àtpeikė tr. Gl, Mrj, Lp atkalbėti, atbaidyti, atgrasinti peikiant: Peikė, peikė ir àtpeikė Dkš. Jei ženysiuos, man jos niekas neatpei̇̃ks Rm. Katrą (merginą) padaboja, tą žmonės atpeikia LTR(Sln).
^ Atpeikė kaip katei kačiukus PPr312.
1 įpei̇̃kti, -ia, į̇̃peikė tr. labai išpeikti: Tai mergai kiti į̇̃peikė tą vietą Alk.
1 išpei̇̃kti, -ia, i̇̀špeikė tr.
1. K nepalankiai įvertinti, iškelti trūkumus, neigiamas savybes, paneigti: Ìšpeikė visą mano darbą Mrj. Čia jau jį visi išpei̇̃ks Dglš. Kas, iš kišenės išėmęs, laikrodį deda pri ausies, tas savo laikrodį išpeika (nepasitiki, ar eina) Vkš. Viežlybų kaimynų beigi bičiulių gėdėtis ir juos išpei̇̃kt nei viens neprivalė K.Donel. Ką aš veiksiu tame jaunimėly, žmonužių išpeikiama, žmonužių apkalbama KlvD55.
^ Giriamo neišpeiksi, peikiamo neišgirsi KrvP(Erž). Gerą peiksi – neišpeiksi, blogą girsi – neišgirsi LTR(Grž). Be reikalo nepeik svetimo vaiko, kad tavo neišpeiktų KrvP(Lp).
| refl. Š.
2. paniekinti: Dabar pas mus – motutę pagerbti. Prašom namų neišpeikti, tiesiai iš čia (iš kapinių) ir pas mus, niekur kitur J.Balt. Parašyta yra apie sūnų žmogaus, jog daug nukentės ir bus išpeiktas Ch1Mr9,12. Bus teipag nuog jo išpeikti MP66.
1 nupei̇̃kti, -ia, nùpeikė
1. tr. nepalankiai įvertinti, sumenkinti vertę: Nùpeikė močią, tai ir išsigando [vaikinas], nebėjo užkuriom Krs. Su anyta gyvena ir anytos nenupei̇̃kia Mrj. Jis žmogus nùpeiktas Mrj. Žmonės… ar tau džiova, ar tau speigas, – vis nepatenkinti, vis skundžias ir susitikdami kits kitam visų pirma orą ir dangų nupeikia Vaižg. Kiekvienas stengėsi nupeikt prekę P.Cvir. Jo darbą žmonės nupeikė rš.
2. refl. nusiskųsti: Ans taip nusi̇̀peikė, rodos, tikras ubagas, ir gana Up. Jie nenusipei̇̃kia savo gyvenimu Bsg.
1 papei̇̃kti, -ia, pàpeikė tr.
1. R, K, Vlkv, Kin kiek nepalankiai įvertinti, pakritikuoti: Kad kas papeikia jį, tai nešoks, bus nuknibęs J. Niekur nebuvau papeiktà Msn. Gerai surašiusius [knygas] pagyrė, o blogai pabraižiusius papeikė M.Valanč. Dabar nėra ko ir papei̇̃kia – gyvent možna Mlt. Reikia nepapeikiamo gyvenimo tiemus, kurie yra mokytojais kitų SPII136. Kas neturėjo vaikų, buvo pàpeiktas (smerkiamas) Rmš. Iš žodžių nes tavo būsi nuteisintas ir iš žodžių tavo būsi papeiktas Ch1Mt12,37.
^ Papeiksi vieną, tave papeiks dešimtys KrvP(Lp). Ką boba nuveiks, – velnias nepapeiks LTR. Giriamą pagirs, peikiamą papeiks LTR. Papeikė kaip katei vaikus LTR(Žg).
papeiktinai̇̃ Nepapeiktinai SD10.
2. SD274, CII641, I paniekinti: Žodis … nuog žmonių papeiktas bus Mž334–335. Nė vieno iš tų mažųjų nepapeiktumbit VlnE175. Niekinu, per menką laikau, nieku verčiu, papeikiu R362. Kliaudžios nuog tūkstanties … metų … pažudytos ir papeiktos buvo DP254. O anys papeikė tatai ir ejo vienas ant savo lauko, antras ant savo prekystės BPII464. Jūs nuog kožno turit būti papeikti dėlei mano vardo BPII130. Jis papeikčiausias buvo ir neverčiausias VlnE215.
papeiktinai̇̃
3. refl. pasiskųsti: Jei kas nors man pasipeiks, – žiūrėk! P.Cvir.
1 supei̇̃kti, -ia, sùpeikė tr. Jnšk, Lp išpeikti: Sùpeikė jam tą mergą, ir iširo veselija Pn. Norėjo mane supei̇̃kti, kad į darbą neimtų Pc. Gal kas sùpeikė kumelę, kad nepirko Ėr.
^ Supeikė kap katei vaikus LTR(Alvt).