õšti, õšia (õša, õšta KBII152; MŽ), õšė (ošo MŽ) intr.
1. šniokšti, ūžti: Giria ošia J.Jabl. Oi ošia verkia žalia liepelė, užgauta šiauraus vėjo (d.) Lp. Tamsios gelmės, baltos putos, ošia vandenėlis LTR(Plv). Vėjeliui pučiant, girelei ošiant, prastas mano pailselis tarp žalių pušelių KlpD11. Stiprokas vėjas ošė eglėse ir smarkiai blaškė jų senas šakas Mš. Dalgiai skamba, brandžios varpos ošia V.Kudir. Upės ir upeliai ošdami teka BsO199. Šankina žirgą į verpetus ošančios upės S.Dauk. Griovimas perkūno liovijas, beošdamas pereina R370. Man ausyse ūžia, õšia KII144.
| Õšia ir õšia orlaiviai Alk.
^ Kiekviena pušis savo šilui ošia Rz.
ǁ bimbti (apie daug vabzdžių): Musės oša MŽ464. Bičių spiečius õšia K.
ǁ apie žmonių ar paukščių balsus: Visa bažnyčia õšia (gieda) Gs. Salė nuo žmonių balsų ošė it miškas rš. Tič, – tarė jis, – pulkai, susirinkę liaukitės õšti! K.Donel.
ǁ triukšmauti: Vaikai tik õšia Rš.
ǁ pykti; bartis: Regina ošia, kai pakliudai Rš.
2. Šk prk. daug ir tuščiai, ką perdedant kalbėti, pasakoti: Ką tu čia oši̇̀ kaip Ubagšilis! Kad nors per pusę taip būtų buvę Grš. Gali jis kiek nori õšti, aš vis tiek neklausau Žvr.
atõšti, -ia, àtošė intr. atūžti, atšniokšti: Kap àtošė viesula, kap įsisuko į darželį, tai visas kvietkas išmankė, išvartė Plv. Išėjom grėbt šieno, o čia jau lytus nuo girios atõšia Gs. Vėjas atošia nuo pušyno rš.
nuõšti, -ia, nùošė intr.
1. nuūžti, nušniokšti: Tik nùošė nùošė viesula per mūs beržyną, i vė tyku Plv. Pabaidžiau strazdus iš vyšnių, tai visas būrys nùošė (su triukšmu nulėkė) į elksnyną Gs.
2. prk. iš lūpų į lūpas greit pasklisti (žiniai): Per minią nuošė linksma žinia – šokinės parašiutininkai J.Dov.
3. prk. nupasakoti ką nors perdedant: Nuošė kaip geras gaspadorius Lkš. Tas kad nùošė, tai nei tiko, nei reikia Grš.
paõšti, -ia, pàošė intr.
1. paūžti, pašniokšti: Smagiau, kai koks medis prie namų yra, tai nors paošia Plv. Pušelės paoš prie tavo kapo rš.
2. prk. papasakoti perdedant: Jau kaip jis paošė apie jo gyvenimą, tai, rodos, ten tik paukščio pieno tetrūksta Šmk.
pérošti intr. ošiant pereiti: Armotos luopsi, net pérošia per orą Gs. Kaip perkūnas perošia CII700.
priõšti, -ia, pri̇̀ošė tr. pripasakoti perdedant: Tas svetys mums pri̇̀ošė pilnas ausis Skr. Kad tu žinotum, kiek ji naujų dalykų pri̇̀ošė Žvr.
suõšti, -ia, sùošė intr. suūžti, sušniokšti, sušlamėti: Sùošė giria, i pradėjo lyt Gs. Neilgai trukus, taip suošė eglės, kad mergytei per kūną šiurpas nuėjo Mš.
ǁ kalbant apie žmonių balsus: Susirinkusieji suošė tarsi vienas pailsęs žmogus J.Avyž.
užõšti, -ia, ùžošė
1. intr. pradėti ošti: Užošia vėjas tarpe lapų A1885,296. Viens tiktai vėjelis kalnuos man užošia Š.
2. tr. užstelbti ošimu kitus garsus: Aukštas miškas užošė staugiančias armotas rš.
ǁ kalbant apie žmonių balsus: Visus tuos atgarsius užošdavo sutartinė daina V.Kudir.
3. intr. prk. pasakyti, papasakoti ką perdedant: Kad jau ùžošė, tai ùžošė – tik klausykis ir nieko neveik Žvr. Ona ùžošė ùžošė, o nė taip buvo, nė ką Nm. Ùžošė ùžošė, o čia nieko nėr Grš.
4. tr. prk. daug užprašyti: Kumelė graži, bet ir kainą nemažą ùžošė Snt.
| refl.: Brangiai jis už tą karvaitę užsi̇̀ošė Snt.
5. tr. užstelbti, užgožti: Žolės linus ùžošė Vlkv. Obelys vyšnaites ùžošė Brt.
ǁ intr. dideliam užaugti: Jei neravėsit, žolės užõš Alk. Kvietkų nėr, tik vienos žolės ùžošė Gs.