leidinė́ti, -ė́ja, -ė́jo iter. dem. leisti.
1. duoti vis įeiti: Ar mes čia kelsimės juos leidinė́ti (įleisti po vieną)?! Rm.
2. suteikinėti laisvę: Parvažiavai?.. paleido? – Kas mane leidinės, kad niekas nebuvo suėmęs Žem.
3. atrišinėti: Leidinė́ja sergančią koją ir veizdinėja J.
4. išdavinėti iš savęs į aplinką: Fantastiškai leidinėja papiroso dūmą Vaižg.
5. mėčioti, laidyti: Tas malkas ir leidinė́ja į tuos vilkus Lnkv.
6. po truputį eikvoti: Tus piningus leidinė́ji be kokio reikalo Šts.
7. lydėti: Praleisk bent pro šunį. – Nebeleidinė́jus! Nenutrauks už uodegos! Rd.
8. refl. čiuožti, važinėtis į pakalnę: Marš leidinėtis nuo kalno! rš.
◊ liežùvį leidinė́ti; Vaižg šmeižti.
apleidinė́ti iter. dem. apleisti; nesirūpinti kuo: Aš ir tavo tėvus neapleidinė́jau, padėdinėjau Str.
atleidinė́ti iter. dem. atleisti.
1. dovanoti nusikaltusiam: Įkaušę kaimynai atleidinėjo vienas kitam senas kaltes ir nesusipratimus J.Marc. Mes mokame išsisukinėti, sau atleidinėti, pasiteisinti rš.
ǁ bažn. suteikinėti nuodėmių atleidimą: Kunigai pripratę atleidinėti nuodėmes rš.
2. atlaisvinti, atrišinėti: Vakare reik atleidinė́t aviniukam pančiukus nuo kojų Pc.
3. duoti tekėti pienui (melžiant): Mūs karvė labai anksti pradėjo atleidinė́t, jau gal greit apsteliuos Ml.
4. Ml atiminėti darbą, šalinti iš tarnybos.

×daleidinė́ti (hibr.) iter. dem. daleisti; nedrausti: Ir kap šitie sẽniai daleidinė́jo šitep! Str.
įleidinė́ti iter. dem. įleisti.
1. duoti vis įeiti: Durininkas išleidinėjo ir įleidinėjo žmones rš.
2. įtekinti, įbėginti.
| refl. tr.: Pasidarom kokios rūgštelės, svečias koks pasimaišo, ir turim ko įsileidinė́ti Jnšk.
išleidinė́ti iter. dem. išleisti.
1. duoti vis išeiti: Vaikai katiną įleidinėjo ir išleidinėjo pro duris rš.
2. Bsg duoti ištekėti, išeiti už vyro.
3. nuolat išlydėti pro duris išeinant: Svečius jau buvo išleidinėję Pn. Penktadienį ir šeštadienį praleisdavę beišleidinėdami svečius LTII424(J.Jabl).
4. nuolat paleisti (uždarytą): Kažkas dvare išleidinėdavo iš tvartų gyvulius S.Nėr.
5. daryti, kad bėgtų, tekėtų: Versmes ašarų išleidinė́jo akys manos, jog nesergėjo prisakymo tavo DP481.
6. nuolat gaminti spaudinius; nuolat spausdinti: Reikalingi ir naudingi lietuviški raštai išleidinėjami J.Bil. Išleidinėja į tautiečius atsišaukimus rš. Amerikos lietuviai toliau išleidinėjo knygas, rūpinosi lietuvių visuomenės reikalais V.Kudir. Rengiasi išleidinėti naują laikraštį prš.
7. išmėtyti, išsvaidyti: Meška išleidinėjus pliauskas LTR(Pšl).
nuleidinė́ti iter. dem. nuleisti.
1. daryti, kad vis nubėgtų, nutekėtų: Užleido lauką, o štai dabar tenka rankomis vandenį nuleidinėti sp. Gaudant žuvis tose vietose, draudžiama nuleidinėti vandenį rš.
2. refl. pasidavinėti kito nuomonei, daryti nuolaidą: Diskusijoje jis pamažu nusileidinėjo rš. Žmogus niekam nesilankstė, nenusileidinėjo rš.
paleidinė́ti iter. dem. paleisti.
1. suteikinėti laisvę: Darbininkai paleidinėja kalinius rš.
2. pakeisti, pavaduoti (ganantį, ariantį…): Pietų paleidinėju rš.
3. refl. ištvirkti: Seniau svietas gyveno, dabar pasleidinėja Brsl.
pérleidinėti iter. dem. perleisti.
1. vis duoti kitam naudotis: Jie turtus perleidinėja rš.
2. duoti per ką nors eiti, riedėti: Mama uogas perleidinėja (duoda riedėti per nuožulniai pastatytą stalą ir taip jas perrenka) Gdr.
praleidinė́ti iter. dem. praleisti.
1. palydėti, išleisti: Kad nepraleidinė́jus, tai būtum nieko nežinoję, betgi ana praleidinė́jo gi dukterį Str.
2. ko nors nedaryti, ko neatlikti, leisti praeiti: Jis nuolat pamokas praleidinėdavo Mš.
3. duoti praeiti (laikui): Jis tuščiai praleidinėdavo laiką rš.
prileidinė́ti iter. dem. prileisti.
1. M duoti prieiti.
2. refl. augti, bręsti: Prisleidinė́ja rugiai, ir jaugi spės grūdas Lz.