kiū́sčioti, -ioja, -iojo
1. intr. daug kartų atsisėsti (arba atsitūpti) ir vėl atsistoti (atsitiesti), pasikelti ir vėl nusileisti: Ans kiū́sčio[ja] po vandenį, t. y. atsitupia ir atsitiesia J. Kiū́sčioti po vandenį, plaukti nemokant Kltn. Šią naktį kiū́sčiosiu, negulėsiu, rūpės man kelti, kad nesusivėlinčiau J. Kiū́sčioja kaip bajoras klaupkose Vž, Plt, Slnt. Kiūst, kiūst širdis kiū́sčio[ja] ir plaukai ant galvos iš baimės J.
2. intr. pamažu, tarpais judėti, krutėti: Po drabužių kiū́sčio[ja] (kruta) utis, blusa, musė, vabalas J.
3. intr. palinguojant, nelygiai eiti: Ana iš puikumo kiū́sčio[ja] (linkčio[ja]) J. Ko dabar eidamas kiū́sčioji, bene raišti pradėsi? Up. Nutirpau tirptinai išsigandęs, kad išvydau, kaip žaltys kiū́sčio[ja] ant munęs Šts.
4. tr. kilsčioti: Kiū́sčioju spragilelį – kulù, vadinas, dešimt metų būdamas Šts.
atkiū́sčioti intr. kilsčiojant, palinguojant (aukštyn žemyn) ateiti: Žiūro – moteris jau atkiū́sčioja pavakarėj darban išsimiegojus Lp.
nukiū́sčioti intr. kiūsčiojant, kilsčiojant nueiti: Nukiū́sčiojo žvakelė Ggr.
pérkiūsčioti intr. kurį laiką išbūti kiūsčiojant, kilsčiojant: Šią naktį párkiūsčiojau J.
prakiū́sčioti intr. kiusčiojant, kilsčiojant praeiti: Prakiū́sčiojo žvakelė Šts.