gul̃ti, gùla (gū̃la), gùlė (gùlo)
1. intr. visu kūnu kur nors dėtis: Tai gula, tai sėda rš. Gulėjo ant patalo savo gulamoj kamaroj Ch2Sam4,7. Katė, tykindama griebti, gùla prie žemės Gs.
ǁ eiti ilsėtis, miegoti: Aš gulù devinto[je] adyno[je] J. Vėlai gulù gultinai̇̃, o kelu anksti J. Neturi kur gùla Lkm. Ė kad ir pérnaktuja, tai nègula miego Ad. Gùlamas laikas Šl. Buvo pats gulamasis laikas J.Jabl. Gulamasis varpas nutraukia mano svajonę rš. Skardely guliaũ, skardely kėliau JD28. Po vyšnele patalėlį klojau, aš ten jauna ramų miegą guliau Kls. Eimi gultų SD91. Juos nuvedė daržinėn gultų J.Jabl. Mes norime dar kieme pabėgioti lig neguldamys S.Dauk.
^ Su vištom gùla, su gaidžiais kelia Dkš. Gul̃k su gaidžiu (anksti), kelk su vieverseliu (anksti) – turėsi duonelės Švnč. Juokias visi, net gùla (labai juokiasi) Arm. Kad anas akmeniu gultų̃ (akmeniu pavirstų)! Rod. Gū̃la galva, drimba kojos (sako piemenys, norėdami, kad kiaulės sugultų) OG320. Girtam gul̃ti, senam mirti Varn. Pasigėręs gul̃tų, iškaršęs mirtų Sch82.
gùlusiai adv.: Kiti medžiai šiltose šalėse augą gùlusiai (gulomis) Šts.
gulančiai̇̃ adv.: Gulančiai̇̃ (kad reikėtų gulėti) trumpai tesirgo, vis pavaikščiodama Šts.
gultinai̇̃ adv.: Vakar išgulė gultinai: kosi ir karščio turi Plš.
| refl.: Jis gaudo kvapą, gulasi ant šono P.Cvir. Gul̃tis į patalus K. Arklius supančiojo ir gulasi prie ugnies ganyklėlės vidury rš. Gulusiuos (susigulusiu) kalbasi lig išnaktų Nt.
^ Nesijuok keldamasis (pradžioje), kad neverktai guldamasis (pabaigoje) TŽIII383. Jei arklius stačias šersi (rūpestingai, netingėdamas) – gulęs[is] važiuosi (lengvai, be bėdos važiuosi) Plt.
2. intr. sirgti: Labai nušalau, reiks gul̃ti Rm.
gultinai̇̃ adv.: Gultinai nèguli, ale ir sveikatos neturi Prng.
3. intr. prk. mirti, žūti: Kare guldavo mūsų karių, bet guldavo ir priešų rš.
4. intr. linkti, svirti: Ant pryšakio gùla eidamas – paseno senis Šts. Kur vėjas pūsteria, ten ir anas gùla Rod. Negul̃k ant pjūklo – sunku traukti Šv. Ant rankos guląs dalgis – negeras pjauti Šts. Pjauk kaip gulę rugiai, ką tu čia varpas kapoji! Sdk.
5. intr., tr. spausti, mygti: Kiaulė paršą gula, ar nematai? J.Jabl.
ǁ varginti, kankinti, kamuoti, pulti, griebti: Bet juo toliau, juo sunkesne našta ėmė gulti ant Bruzdulio tas žemės sklypas V.Mont. Jau man vėl sloga gùla Gs. Slogos gula į nosis Trk. Negaliu rūkyt – labai ant krūtinės gùla Alk. Kiekviena liga gulė sunkia našta vargdienių šeimą sp. Ant jo pečių gula rūpesčiai rš. Visa giminė ant jo gùlė Ll. Skolos gulė žmogų rš. Jau su mokesčiais gùla (ragina mokėti) Plv. Ant jų ir laikraščiuos pradėjo gult (pulti) Antš. Jeigu pradės visi gulti (pulti), ir jos kantrybė turės pasibaigti Up. Man bagota širdin gula kaip ir kokia bėda Ob.
6. intr. kristi: Karšto kelio dulkės mums ant veido gulė S.Nėr. Kelnaitės gulė armonikos kvoldais P.Cvir. Ant kaktos gulo balti plaukai rš.
ǁ dengti, supti: Aplinkui gulė jau sutemos, ir artinosi naktis rš. Saulė nušviečia kalnus iš kairės, nuo jų gula ilgi šešėliai rš.
7. tr., intr. pulti, apstoti, apspisti: Atidarytos kasos buvo gulte gulamos nekantrios minios rš.
| prk.: Visas pulkas strazdų kai gul̃s į vyšnias – tik čiulba čiulba! Gs.
8. intr. eiti, traukti, slinkti: Debesys vis labiau gulė iš vakarų P.Cvir. Atilsino kareivius, netrukus iš visos galės gulė į Mozūriją S.Dauk. Tiek vaisko – atrodė, kad gul̃s ir nugul̃s (nueis) kaži kur Gs. Bėk namo, sulysi – debesys gùla Dkš. Čia kaskiat šulinį, čia guls vanduo (iš žemės į viršų plūs) Šts.
9. intr. grimzti, skęsti, sekti, mažėti, stotis, leistis: Akmenėlis viršum plauks, o pūkelis dugnan gul̃s Vlk. Oi eisiu pažiūrėti gilan Dunojėlin, ar giliai gula mano dalelė, ar aukštai kelias manas vargelis Vlk. Tik ką pastatyto trobesio rąstai pradeda gul̃ti (spaustis) Lš. Tep sunkiai darbuojantis, visa mano sveikata gulė dar jaunose dienose Nč.
10. tr. atstoti ką: Pošnia (dirva, žemė) ažu visa neguls Arm.
◊ ant rañkų gul̃ti trukdyti: Negulkit man ant rankų, matot, kad negaliu visko apspėti Alk.
į grãbą gul̃ti mirti: Pats į grãbą gul̃siu, tau kitą išpiršiu JD270.
kur̃ gul̃s kel̃s apie nuolatinį lankytoją: Kur̃ gul̃s kel̃s – vis pas juos Gs.
antgul̃ti (ančgul̃ti Pvn, Varn), añtgula, añtgulė (ž.)
1. žr. užgulti 4: Ko tu čia añtgulei ant manęs? KlvrŽ. Šunkojis (toks dalgis) neantgula ant rankų, išbėga aukštai ir žemai Šts.
| refl.: Aš antgùlęs[is] (prisispyręs) ano klausiau, bet nesakė Krtn.
2. tr. užpulti: Vokyčiai antgula lietuvių rindas S.Dauk.
apgul̃ti, àpgula (api̇̀gula), àpgulė (api̇̀gulė)
1. intr. sugulti; sumigti: Visi api̇̀gulė, o karalius vidurnakty išejo vogti (ps.) Dglš. Jau visi apgùlę Lp.
2. intr. apsinakvoti: Vakar pas mus žmonės prašė apgul̃ti Smn.
| refl.: Pas Jokūbą apsigulė meškininkai M.Valanč.
3. intr. apsirgti: Jau trečia diena, kap àpgulė Rdm. Jis kap àpgulė, tai tris mėnesius sirgo Sn. Api̇̀guliau senyste Ad. Ką jūs darysta, jeigu aš apgulsiù? Sdk. Kad nor neapgultáu ir aš – kas mus tada ligintų? Mrc. Jis ir apgùlęs gyvulius dar šeria Lš.
apgultinai̇̃ adv.: Apgultinai̇̃ serga (taip, kad reikia gulėti) Gdl.
| refl.: Sako, jūsų tetušis apsigùlęs Rd.
4. intr. kiek sukristi, sulinkti (apie javus): Kviečiai àpgulė Ėr.
5. tr. prigulti, prispausti: Kojų rankų apgùlęs neturėsiu (netinginiuosiu) Gmž.
ǁ prk. prislėgti: Juodos mintys kaip šmėklos sunkiai apgulė mažąjį elgetą S.Nėr. Nuliūdimas apgulė jo širdį M.Valanč. Àpgulė žmogų ligos, peržiem išsirgo Rm. Neskanus valgis àpgulė širdį Šts.
6. tr. apsiausti, apsupti, apipulti: Dar tą patį metą kryžokai apgulė pilį Medvėgalį M.Valanč. Neprieteliai miestą apgùlę laiko K. Vyrai stovėjo apgulę valsčių kaip bitės avilį A.Vien. Liepsna apgulė visą namą rš. Ir čion pusnynai visur buvo apgulę namus V.Piet. Visose šalyse apgulę (apsiniaukę), bus lietaus Vrnv. Rūkas apgulė pievas Ds. Nuvažiuok tik su paršais į turgų, tuoj àpgula [pirkėjai] ratus ir bežiūrint išgaudo paršus Jnš. Prie stalo visus suolus àpgulė (apsėdo) Alv. Pilna žvirblių, apgùlę (prie klojimo, kur buvo kulta) Ėr. Apgùlęs avilys – leis [bitės] spiečių Ėr. Apgulti̇̀ [bičių] visi rėmai On. Liepos žiedai apgulti bičių Kp. Ravijos (piktžolės) apgulė batvinius, reik ravėti Als. Socializmo revoliucijos bangos nesulaikomai auga, apguldamos imperializmo tvirtoves (sov.) rš.
| Gaspadinė apgulė visus piningus, gentims nėko nekliuvo Šts.
7. intr. apklimpti: Kaži ar mes čia važiuodami neapgul̃sme? Bsg. Àpgulė ratai [purvynėje], nėr kaip išvažiuoti Bsg. Eik, pažiūrėk, gal kur àpgulė Pc.
atgul̃ti, àtgula, àtgulė
1. eiti miegoti, gulti: Vėlai àtgula jis J. Atgulu, gal užmigsiu rš. Nusirengęs atgulė į savo lovą rš. Vyrai trupučiuką atgulė pogulio Všk. Atàguliau kelias valandėles, dabar geriau bus dirbti Ds. Miegti atgulęs JV1022. Atgul̃k, truputį pamiegok Pg. Reiktų popiet atgul̃ti, bet nėra laiko Kvr. Jie dar neatgùlę K. Mokė jį lig atguldamas tą gražią giesmę S.Dauk. Šis lig neatgulęs nuejęs apveizėti arklelio S.Dauk. Vos kurią pamatė atgulus ar į purvą įbridus, tuojaus plakė ir ginė M.Valanč.
| refl.: Atsi̇̀guliau ant pievokšnio Šl. Cigonai patalus gerus turi, gerai atsi̇̀gula Skr. Pogulio atsi̇̀gulė J.Jabl. Tik neateik tuomet, kada aš būsiu atsigulęs J.Jabl. Šonan atsigulti Zt. Kad pavargęs esi, eik ir atsigulk Klp. Ei atsigul̃' (eik atsigulk) Dsn.
^ Žinotum žmogus, kur virsi, – pats atsigultum Erž. Kad tu akmeniu atsigultái (virstum akmeniu gulėti)! Vlk. Nevalgęs atsi̇̀guli, nemigęs atsikeli Šk. Nevalgęs atsigul̃si, nemiegojęs atsikelsi Kpr. Nesigailėk vėlai atsigùlęs, anksti atsikėlęs Pn.
2. intr. apsirgti: Parėjęs savo trobelėn, kerdžius kaip atgulė, taip ir nebekėlė J.Balt. Jau kaip àtgulė, teip ir nesikėlė Srv. Tuo tarpu Jonikelė jau atgulė, suputo kaklas, pradėjo krenkšti, it šunelis loti M.Valanč. Buvo pasitaisęs, bet išejo, pasivaikščiojo ir vėl atgulė Dglš. Aš buvau atgùlęs savaitę BŽ227.
3. intr. mirti, žūti: Atgulė, tėviškę begindami rš. Atsduso da porą kartų ir atagulė Vj.
4. intr. ateiti, atslinkti: Žiūrėk, koki debesiai àtgula, bus lietaus Vrn.
5. tr. atstoti: Aš pats du darbinykus àtgulu Grv.
◊ į žẽmę atgul̃ti mirti: Kiek žmonių, į žemę atgulusių, kiek į platų pasaulį išklydusių! P.Cvir.
įgul̃ti, į̇̃gula, į̇̃gulė intr.
1. gulti į ką: Aš į̇̃guliau ten J. Ans vėl įgulė į lovą, nieko nesakė BsPII11. Liuob įguls į šiaudus ir miegos, kad neplėštų patalų Šts. Buvau įgùlusi į pat skruzdyną KlvrŽ.
| refl.: Tik įsi̇̀guliau lovon, triokšt lentos, ir išlėkiau Ds.
2. apsirgti: Kaip į̇̃gulau, tai mėnesį ir išgulėjau Rd. Įguliau strėnoms, negaliu pajudėti Šts. Kap iñgulė, tai ir nepaskėlė Arm. Po tokių scenų įguldavo senė LzP.
3. įlinkti, įvirsti, pasvirti: Tas uosis išvirto ir į̇̃gulė į kitus medžius Lkš.
| refl.: Kogi įsigulei (įlindai) dabar į tą langą? J.Balt. Kurgi ryji kaip kiaulė, bliūdan įsigulęs! Ds.
4. įpulti, įsiveržti: Vėjas į̇̃gula į žėglius (juos išpučia) KI78. Įgulė tuojaus į karčemą žmonių rš. Kraujas buvo į kulšį įgulęs (kulšis pradėjus skaudėti) Grg.
5. atsidėti kokiam darbui, įkibti į kokį darbą, įsigilinti dirbti: Tik gerai į darbą įgulk, tujau pabaigsi Trg. Jau visi įgulė rugius pjauti Kb. Anas kai įgula darban, tai nė valgyt nereikia Ds. Kai įgula knygon (labai skaito), tai jau nebeatitrauksi Dbk. Jis dabar įgùlęs ir įgùlęs į tas knygas Gs. Mesk tas plunksnas plėšyt – per dieną įgùlus Bsg. Tai stiprus arklys – kad įgula, didžiausį vežimą paveža Brž. Siuva net įgulęs, nori šiandien baigti Alv.
| refl.: Jeigu jis į ką nors įsigula, tai jau neparkalbėsi Up. Jis vis į knygas įsigùlęs KII30.
6. nuolat kur būti, viešėti: Visą dieną pas juos ir pas juos įgulęs, neina namo Lnkv.
7. įklimpti: Ir mūsų karvė buvo įgùlus toj pačioj vietoj Rm.
išgul̃ti, i̇̀šgula, i̇̀šgulė
1. intr. sugulti: Silpnesni [pirtyje] išguldavo ant grindų P.Cvir. Ar jau visi i̇̀šgulėt, ar jau visi sumigot? Vkš. Jau visi yr išgùlę, jau visi yr išmigę, o dar mano matušėlė ma[n] vartelius atkėlė JV658.
2. intr. susirgti: Visas kaimas išgulė – nebuvo kam nei gyvulių pašerti, nei ligonių slaugyti sp.
3. intr. prie žemės prilinkti (apie javus, augalus): Rugeliai i̇̀šgulė, sunku bus juos nupjaut Arm. Kur pamėžta, javai net išgùlę Rod. Vargas išgùlusiais krūmais nulapojo Tvr.
4. tr. visus nuspausti, nugulti: Ta kiaulė išgul̃s visus paršelius Grg.
nugul̃ti, nùgula, nùgulė
1. intr. atsigulti: Ans jau nùgulė, nežadink J. Svečiai, kol nugul̃s, šnarės po virkščias J. Soda nugùlusi jau buvo, kad grįžom Šts. Tiek skauda tą petį – niekaip negali nugul̃ti Kdl. Net nùgulė iš juoko Rod. Juokės abi, nuguldamos iš juoko rš.
| refl.: Eisiu kiek nusigulti, ir kibsiam į šienus Dr.
2. intr. nusvirti, nulinkti: Kokie te beržai – kempinėm apaugę, nugùlę prie žemės! Bsg. Žilvičiai upelio pakraščiais nugulę rš.
3. tr. nuspausti, nuslėgti: Saugodavo, kad kiaulė nenugultų vaikų P.Cvir. Sauga (saugokis), vaiko nenugulk! Slm. Kiaulė du paršelius nùgulė Up. Vaikus … kartais bemiegodami nugula DP65.
4. tr., intr. nustoti, apspisti, nusėsti (apie daug ką); apdengti, apipulti: Vartai ir tvora nugulta iš abiejų šonų vaikėzų P.Cvir. Suvažiavę žmonys nùgulė visus laukus J. Palei mūs akopą (apkasą) nùgulė (sustojo) siena (frontas) Dsm. Bitės nùgulė visą laką Brš. Kiek varnų – visas laukas nùgultas! Ėr. Jo akys prisimerkia, kaktą raukšlės nugula rš.
| Sukelta dulkė nugulė žemėn P.Cvir. Nugulę rūkai vėl kelias ir sklaistos rš.
5. intr. nuslinkti: Debesies juodumas nugulė į vasaros saulėtekio kraštą P.Cvir. Debesys ant Vilkaviškio nùgulė Alk. Debesys nùgulė anan šonan – nebus lietaus Srj.
6. intr. nusistoti, nusėsti (apie nuosėdas): Nugula mielės alaus SD44. Vandens negerk, palauk, kol smėlys nugul̃s Up.
| Pečius nugul̃s (susileis) J.
ǁ nuslūgti (apie skysčius): Nemuno vanduo jau nùgulė, tuoj pradžius lankos Skr. Šiandien vanduo daugiau nugùlęs, kaip vakar Skr.
7. intr. nuklimpti, nugrimzti: Arklys baloj nepatraukia drūčkų šieno ir nugula Vb.
8. intr. nurimti, nuščiūti: Vėjelis nugulė, dienos pūga nuščiuvo Žem.
pagul̃ti, pàgula, pàgulė
1. intr. atsigulti: Buvau atsikėlusi, apsidirbau ir vėl pàguliau Žd. Pàgulė ir sumigo Pls. Strubuodegis pàgulė po apačios PP57. Paduškos neturėjom – pagul̃ti kepurė tebuvo Plng. Pastatysiu geresnį budinką – būs kur pagul̃ti ir pasėsti Krtn.
| refl.: Ar gausiu pagulties (pernakvoti)? Nt. Guliu pasigùlęs, kad ir neužmingu migtinai Plng. Mes pasigul̃siam ir šliaušiam Krtn. Ir jis nepajuto nei pasigulinčios, nei pasikeliančios BB1Moz19,33.
2. intr. palinkti (apie javus, augalus): Rugiai gerai pagùlę, bus sparūs pjaut Ėr. Cibuliai pagùlę į saulę Ėr. Pagulusiems javams vijoklis kliudo ir pakilti rš.
3. tr. prispausti, prislėgti: Vežimas jį pagulė Kel1932,146. Pàguliau ranką, ir nusmilko (užtirpo) Skr. Pagul̃k kraštus kaldros, tai kaldra nenukris nuo tavęs Lš. Gal pàgulei ką, kad kieta [gulėti]? Srv. Ar uodegas pàgulėt (kad teip ilgai nesikeliat)? Gs. Petras vaikiną blinkt į apačią pagulė rš.
| prk.: Esi toki nuvargusi ar ligos pagulta? Žem. Liga mane pàgulė Als. Žmogelis buvo jau visai ligos pagultas J.Jabl. Aš visa esu skausmo pagulta, visa skaudi Als. Buvo pagulta rauplių ir mirė Šts. Pagultà mirties, o vis dar dirba Skr. Lizdeikis, silpnumu pagultas, nieko daug nebgalėjo veikti I.
4. tr. apsiausti, apsupti: Turkas su prancūzu buvo pagulę Sevastopolį rš. Plėšikai pagulė ir atėmė piningus Up.
pargul̃ti, par̃gula, par̃gulė intr. atsigulti: Betol neskirsiuos nuo bernytėlio, ik kol pargulsiu į juodąjį grabelį N369.
| refl. N: Ne tiek ji rinko [uogeles], kiek graudžiai verkė, ant juodos žemelės parsiguldamà Jrb.
pérgulti intr.
1. dar atsigulti: Anksti atsikėliau, reiks dieną pérgulti (pamiegoti) Pc. Pérgulti kiek reikia Grž.
2. refl. per ką atsigulti: Arklys, pársigulęs skersai griovio, bepūkštuojąs – vos nepadvėsė Šts.
pragul̃ti, pràgula, pràgulė tr. anksčiau už kitus atsigulti: Niekas anos neprakels, niekas nepragul̃s (vėliau už ją nenueis gulti) Pln.
prigul̃ti, pri̇̀gula, pri̇̀gulė
1. intr. prikristi; kiek atsigulti pasilsėti, pamiegoti: Prigulęs ant pilvo, atslinko BsPIII23. Kiškelis prigulė prie žemės ir niekur nebebėgo rš. Oi verkė verkė jauna mergelė, prie žemės priguldama Rod.
| Tik truputį žmogus pri̇̀guli, tuoj kaip kitas pasidarai Vj. Po pusryčių vis mes pri̇̀gulam [pasilsėti] Lš. Vakarą neėdęs tepri̇̀gula, nebnorės ėsti J. Prigulė apypietės, per̃pietės J. Pri̇̀gulė tėvelis saldaus miego Prng. Priguliau ant šiaudų pamiegoti rš. Kad galvą skauda, tai prigul̃k biskį Mrj. Neduoda nei pálsio prigul̃t – eik ir eik Ėr. Kai karvės paėdę prigul̃s – nubėgsiu pasimaudyti Ds. Aš prigulčiau jam prie šalelės JV82. O aš prigulčiau prie jo šalužės kap rūta prie galvelės, prie geltonų kaselių Mrj.
| prk.: Pasidarė tyku, vėjas pri̇̀gulė (aptilo) Pn.
| refl.: Prisiguliau, ir tuoj kelia Skp. Toliau palėkę pamatė vyrą prie ežerą prisigùlus Jrk30.
2. intr. palinkti, pasvirti žemyn: Prigùlusi prie stalo, rašo Lp. Matė ir tėtį, prigulusį prie žagrės ir verčiantį ilgą vagą rš.
| Kad paims dalgę, tai prigulę pjauna (smarkiai) Ėr. Vyrai, prie vakarienės prigùlę, kits kitam davadijo Jrk36. Arkliai net prigulę traukė vežimą Alv. Arklys net priguldamas skrenda Vlk.
3. tr. prispausti, prislėgti atsigulus ant ko: Motina vaiką pri̇̀gulė Lp. Jų kiaulė net du paršu iškart pri̇̀gulė Lš. Ausis, katros nebuvau prigùlęs, ir dabar tebeskauda Škn. Tą mešką radau miške prigultą medžio BsPII14.
4. intr. daug prisirinkti, būti: Ten iš ryto žmonių prigulę daugybė Užp. Vežimas, prigulęs (prisėdęs) vyrų, pravažiavo Ggr. Padirviai yra prigulę vandens Šts.
5. intr. pristoti prie ko, vis kur nors būti, neatsitraukti nuo ko: Jis vis prigulęs čia sėdėjo Žem. Jis čia prigùlęs pas mus, tarsi namiškis Skr. Jis visą laiką pri jų prigùlęs Up. Ir stovės čia prigùlęs, ar gėdos jau neturi, šalin eik! Vvr.
6. intr. pritikti: Rūbas man gerai pri̇̀gul KII189. Aure kad prigula lenta, kaip čia buvusi Ėr. Vai, nors ir uždės [vainikėlį] ant ta[vo] galvelės, nepriguls in galvelę TDrIV7(Kls).
sugul̃ti, sùgula, sùgulė (-o) intr.
1. visiems atsigulti: Jau visi sùgulė miegoti J. Vežimas tik krypt, ir sùgulėm į purvyną Nm. Sùgulėm ratu (naktį prie arklių) OG361. Ėdė ėdė, sùgulė karvės Pc. Sùgulė žvėreliai ant sausų kalnelių (d.) Tvr.
| prk.: Kai važiavom per kaimą, visos panos ant langų sugulo (sužiuro pro langus) Srv. Tai debesys, sugulę akiraty, apačioj tamsūs, viršuje taškuoti P.Cvir.
| refl.: Ant pilvo susigulę, kalbėjomos žardieno[je] Šts.
2. sulinkti, sukniubti (apie javus, augalus): Šitame darže kiekvienais metais javai sùgula Trgn. Sugùlę kviečiai pradeda dygti, stati da ne Ėr.
3. susislėgti, susispausti: Tai nuo gausingo vandens tokia dirva labai sùgula Lš. Sunku pešt, šienas sugulęs Lš.
4. nusėsti, nusistoti: Sugulęs buvo kraujas į nosį, ir reikėjo gydytis Šts. Ant daiktų sugula daug dulkių rš.
5. prisimesti, prikibti: Atsigėriau šalto vandenio, ir kosulys sùgulė in krūtinės Dv.
užgul̃ti, ùžgula, ùžgulė
1. intr. atsigulti pailsėti: Užgul̃k bent dvi valandėles – bus stipriau dirbt Ds. Aš einu biskį užgul̃t Nm.
| Išejai ir ùžgulei (ilgai užtrukai) – negal sulaukti Lkž.
ǁ atsigulti ant viršaus: Tie trys šunys užgulė ant to kapo, kur tas raginis žmogus buvo pakastas BsPI7.
2. tr. paskiau atsigulti: Nėkas neùžgulė, neužkėlė manęs, jauna kad buvau – vis pirmoji kėliau, paskutinė guliau Šts.
3. intr. susirgti: Kaip ùžgulė iš rudenio, tai ligi pavasario teip ir pagulėjo Ds.
4. tr., intr. palinkti, užsikvempti ant ko: Zabelė rašo, labai žemai užgulusi sąsiuvinį P.Cvir. Valgydama neužgulk [ant stalo] Skr.
| refl.: Jis rašo užsigùlęs ant stalo Ėr. Jis, užsigulęs ant bliūdo, ėda J. Neužsigulk ant lango, stiklą išmygsi Ds. Senis, užsigulęs ant bačkos, vėblioja kažin ką BsPIII11.
5. tr. užspausti, gulimu prislėgti: Kiaulė atsivedė penkius paršiukus, bet vieną ùžgulė Trgn. Kiaulė ažugulė ažkart du paršelius Ml. Ùžgulė vyrai su pečiais duris ir neleido įeiti Als.
| Katinas ùžgulė kiškį Ėr. Paukštis buvo užgultas vanago rš.
| prk.: Rūkas užgulė žemę rš. Debesys užgulė dangų A.Vencl. Iš pietų užgulė miestą tiršta tamsa P.Cvir. Tamsi naktis buvo sunkiai užgulusi žemę J.Bil. Greit ir žiemos šalčiai užguls žemę rš. Kai šaltesnė diena užguldavo, Onos sūnus ugnelę kurdavo rš. Senio veidą užguldavo kartais susirūpinimo šešėlis P.Cvir. Pavardės man užkrinta, užgula, nebatminu Šts.
| refl. tr.: Žmogus žiūri, kad tikrai jis pinigų katilą tur užsigulęs BsMtII8.
6. tr. užpulti, apnikti: Kalakutai ùžgulė daržus (daug jeibių daro) Ėr. Kai užgul̃s strazdai vyšnias, tik čeža Gs. Paukščiai ùžgulė trešnes lesti Krtn. Kai vanduo iš visur susileida, kai užgula (užlieja) ravą, tai neišeisi Žlp. Amalas užgulė cibulius Ut. Iššlavus [kambarį], dulkės ùžgula ant visko Ob.
7. tr. užgožti, užstelbti: Idant [avietės] neužgultų daržą S.Dauk. Pasakoja Žemaičių kunigaikštystę kiaurai užgultą buvus tankiais miškais ir traškančiomis giriomis M.Valanč.
8. tr. prk. apsunkinti, prislėgti; ligai, skausmui prispausti: Kapitalistinėse šalyse artėjanti ekonominė krizė sunkia našta užgula darbo moterų pečius (sov.) sp. An blakstienų kai akmenai užgùlę, noriu miego Vlk. Kad aš numirsiu, nieko neužgul̃siu (neapsunkinsiu) Skr. An manę vienos visi darbai žugul̃s Rod. Sunkus apmaudas užgulė širdį rš. Užguls sapnai neramūs rš. Širdį užgulė neramumas rš. Užgula kai vežimas Sln. Man ausis ùžgulė (ausys užsikimšo, užkrito) – gerai negirdžiu Rdm. Ausis užgultà, negirdžiu Blnk. Kai ùžgula nosį, tai net išdūsuoti negalima Užp. Mano nosis užgulta – nesuuodžiu Rdm. Kad ùžgulė gerklę, negaliu ir atsidusti Ds. Debesylų skystimas duodama, skreplėms užgulus gerklę rš. Pasilenkęs ilgai negali dirbti – akis užgula (kraujas subėga) Žlp. Kad rūkei tep daug, tai ir užgulė ant plaučių sunkumas – galėsi dabar kriūnėt Gs. Sunku žmogui, kai bėdos ùžgula Vžns.
^ Kad tave sunki liga užgultų! B.
| refl.: Visas sodžius ant to kiemo užsigula (spaudžia, nusistatęs prieš jį) Antš.
9. tr., intr. įnikti, pradėti; sukrusti; prispausti: Užgùlus tik sūrį niurko, ir daugiau nieko Gs. Užgulė imti, ženytis J. Tėtis užgulė mušti Petriuką rš. Anuodu užgulė vytis rš. Užgulė smarkus vėjas pūsti rš.
^ Mokytoja mokė užgulus (spaudė prie mokslo) Lp. Po švenčių reikės rugius užgul̃ti (imti pjauti) Up. Seniai užgulė ant valgių (pradėjo valgyti) su atsidėjimu V.Piet. Jis jau užgulė (jau reikalauja) mane skolą atiduot Lš. Tėvas tvirčiau užgulė kastuvą (pradėjo kasti) P.Cvir.
užgultinai̇̃ adv.: Tėvas ir motina užgultinai (primygtinai) prašą apgiedoti Sln.
| refl.: Kai ant vieno darbo užsi̇̀gula, tai nė atitraukti negali Up. Vis ant knygų užsigulęs (labai skaito) Ėr.
10. tr. užstoti ką, užimti: Elzė tavo lovą ùžgulė (nebėr vietos tau atsigulti) Vkš. Mano urvelį lapelė ažugulė Prng. Kalnai užgula daug vietos M.Valanč. Pakalnėj yra didelis akmuo – anas ažugulė vandenį (užstojo vandeniui kelią) Klt. Dūmai neina, gal liuktai užgùlę (užakę) Trgn. Neužgulkiat už lempos, vaikai, juk man reik siūti Šts.
◊ ant sprándo užgul̃ti būti išlaikomam: Tie dykaduoniai užgulė ant sprando, ir negali jų atsikratyti Brt.