2 griaũsti, griaũdžia, griaũdė intr., tr.
1. jaudinti, jaudintis; liūdėti, nerimti: Širdis neskaudžia …, ė tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia A.Baran. Ką tik jauti, vis ramu – širdį glosto, griaudžia A.Baran. Siaudžiu griaudžiu, svietą linksminu A.Strazd. Siaudžia griaudžia širdis mano, baigias jaunos dienelės (d.) J.Jabl. Siaudžia griaudžia man širdelė visą rudenėlį (d.) Ktk. Oi siaudė griaudė širdelė mano NS1260.
2. gailėti; gedėti: Karvė neėda, teliuko (atimto) griaũdžia Sb. Da ji vis dukteries (mirusios) tebegriaũdžia Slm.
^ Gal tu kermošiaus griaudi̇̀, kad teip maža valgai? Slm.
3. refl. gailėtis, krimstis: Aš griaudžiúos, klaidą padaręs BŽ138. Labai griaudžiaũs, kad nėjau namo Rk. Po laiko nebėr ko griaũdžias Vžns. Griaũdžias, ale negi sakysis Sdk. Nesgriausi̇̀, paėmęs tokią darbinykę Užp. Seniai mat pasakyta, kad griausi̇́es, nepaklausęs senesnio Skdt. Griaustis ar gailėtis jai dar nebuvo ko Vaižg.
^ Anksti kilęs, nesigriaũsi Tr. Nesdžiauk radęs, nesgriaũsk pametęs Ds.
2 nugriaũsti, nugriaũdžia, nùgriaudė tr.
1. numausti: Nùgriaudė nùgriaudė širdį (nuėjo per širdį, liūdna pasidarė) Kp.
2. nugailėti: Pinigus ji jau nùgriaudė (pamestus apgailėjo, nustojo gailėjusi) Slm.