dýžti, -ia, -ė (-o)
1. tr. BŽ508 dirti, lupti: Rakalis dýžia kumelę, t. y. nuima skūrą J.
ǁ kapstyti, rausti: Varna dýžia sniegą J.
2. tr. plėšti, dėvėti, nešioti: Kad tik jis apsiauna batus, tai tol dýžia, kol nudyžia Grz. Mantelį tu kasdien dýži Skr.
ǁ trinti, grumdyti: Sesuo dýžia rankose baltinius plaudama, t. y. trina J.
3. tr., intr. Als, Kl, Mžk mušti, perti, plakti: Reik paleistuvą su rykštėmis, su vyte dýžti, t. y. pliekti, mušti J. Kad negaučio nu motynos dýžti Plt. Dyžė jį be jokios mylaširdystės M.Valanč.
| Kad aš tau dýšiu (kirsiu) į snukį, tai kaži kur nusirisi! Skr.
| refl.: Tuodu vaikezai, kaip tik susieita, tujau ir dýžas Vvr.
4. tr. srėbti, valgyti, kirsti: Anam ką padedi, tą dýža apsilaižydamas Vvr. Išalkę vyrai tik dýža bulvynę – nespėju nešti Vkš. Ėmiau dyžti tą putrą rš.
5. intr. greitai, smarkiai eiti, traukti, keliauti: Nė kiek todėl nesiginčijęs, dyžiu į miesčiuką LzP. Dýžiau penkias mylias į Priekulę Pln. Jeigu bijai lytaus, tai dýžk namo Grdm. Pranis jau treji metai kaip dýža pas Mortą Kal. Vaikai kožną dieną dýža į mokyklą Kv. Ka vedu dýžėv iš tų kapų! Vž.
| Oi, ka čia pradėjo tos mašinos dyžti (važinėti)! Štk.
6. intr. smarkiai lyti: Rugpjūčio pabaigo[je] kaip pradėjo dyžti, kad ir akys apteko Ms.
7. refl. rūpintis, sielotis: Aš turiu dýžtis visu kuomi aplei gyvenimą, t. y. rūpintis ir darbuotis J. Vaikis dýžės dýžės, kad padirbo blogai, t. y. krimtos J.
8. refl. ketinti, rengtis, taisytis: Kaimynas dýžos dýžos ir neprisidýžo tą darbą padirbti, t. y. baudės J.
◊ káilį (nùgarą) dýžti
1. Jnš mušti, perti: Jau Endrė bliauna, matyt, tėvas káilį dýža Vvr.
2. visaip varginti, išnaudoti: Svetimi visą gyvenimą ma[n] káilį dýžė, nabagei Jnš. Dýžė i dýžė jo nùgarą visi, kas norėjo, kaip mokėjo Jnš.
apdýžti tr. aplupti, apmušti: Apdýžau gerai vaiką, i pasitaisė Vvr.
įdýžti intr. įkirsti, prilupti: Įdýžė įdýžė ir paleido Krkl.
išdýžti
1. tr. išperti: Ot, kad išdyžiau, tai išdyžiau! Krtn.
2. tr. išsrėbti, išvalgyti: Išdýžiau visą bliūdą putros Vkš. Jonas cielą bliūdą kankolynės išdýžė Kv.
3. intr. išeiti, ištraukti, išdrožti: Tėvas išdýžė į Kražius Krkl. Endrė į Kvėdarną išdýžė Kv.
◊ káilį (nùgarą) išdýžti išlupti, išperti: Išdýšiu aš tau nùgarą Šv. Išdýšiu tau káilį, tai žinosi ganyti po muno avižas! Lž.
nudýžti
1. tr. nudirti, nulupti: Senis nudýžė aviai skūrą Skr. Arklį nudýžė Skr.
2. tr. Jnš nudėvėti, nunešioti: Apsiaustą tvirtą nudýžiau, t. y. nuplėšiau, nunešiojau J. Tokie dar geri buvo drabužiai, taip greitai nudýžė Užv. Kurpes jau visai nudýžiau, vos laikos Skr.
ǁ nuplėšti, nulaisinti (žemę): Ta žemė yra nudyžtà Slnt.
3. tr. greitai nudirbti: Par vieną dieną visą lauką nudýžėm Kl.
4. tr. prilupti, primušti: Ana vaiką su rykšte nudýžė, t. y. nuplakė J. Nudyžė piemenie užpakalį vėl lig mėlynių M.Valanč.
5. intr. nueiti, nudrožti: Toks vyras už pusę dienos gali į Kalvariją nudýžti Krt. Pėsčia nudýžiau ir pardyžiau Ms.
◊ káilį nudýžti prilupti, išperti: Ponas ir juokdamos tankiai nudyž kailį Sim.
padýžti
1. tr. atšipinti: Bene padýžei peiliuką į akmenį, kad ans nėko neima? Krt.
2. intr. Mžk pasrėbti, pavalgyti: Jei jau padýžei, skubėk pri darbo Ll. Padýžau kaip sens vyrs BM291.
| refl.: Aš jau pasidýžiau Ll.
3. intr. pabėgti: Iš kariūmenės padýžė Krtn.
4. tr. pavogti, nudžiauti: Tą peiliuką ans buvo padyžęs Plng.
◊ į kójas padýžti pabėgti, pasprukti: Padýžė į kójas Krtn.
pardýžti intr. pareiti, pardrožti: Iš Kalvarijos par kokias penkias valandas pardýžiau Lž. Jau vėlai anie pardýžė Kv.
pérsidyžti persivalgyti: Kaip priviriau roputynės su meisa, tai mano šeimyna i pársidyžė Kv.
pridýžti tr.
1. prilupti, primušti: Pridýžė tą šunį, su koja prisimynus, o žąsiukus kaip pjovė, teip pjaun Škn. Paėmęs pačią pridyžė pridyžė ir išginė LTR(Krp).
2. prisrėbti, privalgyti: Tavo tas vaiks pridýžė putros i nuėjo gulti Vkš.
| refl. tr., intr.: Vaikai kiunkės prisidýžė i laksto sau Kv. Gerai prisidýžk, kad lig vakaro užtektų Ll.
3. refl. JI334 prisirengti (ką daryti).
sudýžti intr. suvaikščioti: Naktį liuob du kartu sudýš į Prūsus Šts.
uždýžti intr. užrėžti, užduoti: Kad aš tau uždýšiu, tai tu nesijodysi! Ll.