Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
nudri̇̀bti
Apibrėžtis
dri̇̀bti, drim̃ba (drem̃ba), -o intr.
1. K kristi (kokiai tirštai masei): Tešla drim̃ba nuo ližės Dkš. Košė dri̇̀bo iš bliū̃do, o smetonas iš puodo J. Kumelei drim̃ba iš nosies [snargliai] – serga geležuonėm Arm. Iš piktumo jam neit seilės drim̃ba Gs. Levas kaip kalnas atbėga išsižiojęs, putos drimba iš nasrų Bs. Nug arklių putos drimba BM332(Šv).
ǁ smarkiai lietis, tekėti: Vanduo drim̃ba nuo stogo Pgg.
| Šiemet akim neregiu, ašaros drim̃ba Švnč.
2. virsti, griūti, pulti: Kad dribaũ nuo arklio kaip maišas Ds. Ėjau, kad dribaũ ant viedrų – abu išpyliau Kp. Bevydamas kiškį kad dribaũ, net koją išsisukiau Km. Žmogus, ašvienis, kurs greitai drimba, tas drabnas J.
^ Geriaus į kalną lipti, neg dribti Sim.
ǁ kristi, byrėti: Pražilau, dančpalaikiai baigia dri̇̀bt Slm. Vežimas, krestel[ėj]ęs nuo kranto, suiro, ir bastučių galvos pradėjo dribti į vandenį BsPIII105.
3. gultis (pailsėti, pamiegoti): Pavargęs kai dri̇̀bo, tai tik kitoj dienoj tenubudo Sv. Lamsargis dribo lovon ir išmiegojo iki vakaro J.Avyž.
4. R šlapiai, smarkiai snigti: Drim̃ba lauke sniegas ubago kąsniais Vvr. Kad ėmė šlapdriba dri̇̀bti ir dri̇̀bo par kiaurą dienelę Šv. Kad ėmė dri̇̀bt, ėmė snigt – privertė sniego lig stogui Kp. Kad ėmė dri̇̀btienai, pustytienai, nosies neiškiši Ds. Sninga, drimba, rasa krimta ant mano žirgelio D71.
5. smukti, leistis žemyn: Per didelė kepurė, vis ant akių drim̃ba Jnšk. Viena siena drim̃ba, reiks duot ramsčiai Rdm. Riečiant reikia dažnai sutraukyt mẽtmenys – nedri̇̀bs kraštai Rdm.
ǁ glebti: Ligonis tep įsisirgo, kad net ant kojų drim̃ba Slk.
^ Gula galva, drim̃ba koja (sako piemenys, norėdami kiaules užmigdyti) Kzt.
6. sirgti ir dėti minkštus kiaušinius (apie vištas): Šiemet vištos labai drem̃ba Ds. Prilesusios vabalų vištos pradėjo dri̇̀bt Dkk.
7. linkti, kumpti: Kuolas drim̃ba, o akmenio negali iškelt Lp. Jau šito lanko neužlenksi, jau drim̃ba (klumpa) Vlk.
| Senis norėt dar patrepsėt – kojos drim̃ba Vlk.
◊ į ãkį dri̇̀bti labai patikti: Jam Zosė baisiai drem̃ba į ãkį Bsg.
antdri̇̀bti (ž.) intr.
1. užkristi: Antdri̇̀bo daug purvo ant sėdynės Sr.
2. refl. užvirsti: Jis antsidri̇̀bo ant manęs J.
apdri̇̀bti
1. intr. apkristi, apsidrėbti: Stalas apdri̇̀bęs K. Labai išsikėlė tešla, net bliūdas apdri̇̀bo Ml.
| refl.: Karvės nešvariai užlaikomos, mėšlu apsidri̇̀busios Šauk.
2. intr., tr. šlapiai, smarkiai apsnigti: Apdri̇̀bo mernu sniegu drabužiai J. Lig parvažiavau, visą apdri̇̀bo Ds.
3. intr. aptižti, apibliūkšti: Grybai jau nedygsta, randami tik seni, apdri̇̀bę Vrn.
| Toks riebus tas vaikas, kad neit veidai apdri̇̀bę Gs.
ǁ apglebti, nusilpti: Ale tu visai apdribai, dabar aš taũ viena ranka parmetu Pls.
4. intr. apsipešti, apkristi: Vaikščioja su apdri̇̀busiais marškiniais Jnšk. Jos bliuskelė aplink apdribus Jnšk. Vaikščioja su apdribusiom kelinėm Gs.
5. intr. atšipti: Apdri̇̀bo dalgio ašmens Brt.
atidri̇̀bti intr.
1. refl. atsigulti, atvirsti, sunkiai atsisėsti: Kogi čia atsidribai̇̃ ant mano lovelės! Sb. Gulk lovon, ko ne vietoj atsidribai̇̃! Slm. Atvažiavęs iš turgaus kaip atsidribo, tai ir tebedrybso Dkk. Pasisveikino, numetė kepurę ir sunkiai atsidribo už stalo rš.
2. nukarti: Tai juodžiukei [karvei] turėt greit reik – tešmuo toks atidri̇̀bęs kapso Bsg.
įdri̇̀bti intr.
1. įkristi, įpulti: Žmogus įdri̇̀bo šulnin Š. Įdribo į strošną purvyną BM146.
2. atsigulti, įgriūti: Jis dribte įdribo į apdžiūvusį šieno plaką Vaižg.
| refl.: Atėjęs girtas įsidribo nenusivilkęs svetimon lovon ir išmiegojo lig rytui Š.
3. susmukti, suglebti: Veilokai indribę, nebus tokie gražūs Ds.
4. įlinkti, įlūžti: Tokis, rodos, buvo gražus ąžuolaitis, o lenkiau pavažą, ir indri̇̀bo Alv.
◊ į ši̇̀rdį įdri̇̀bti įstrigti į atmintį: Man ta giesmė įdribo į širdį: kur aš eisiu, vis ją giedu Skr.
išdri̇̀bti intr.
1. K iškristi (kokiai tirštai masei): Išdribo košė par kraštus bliūdo J. Kad duosiu kuolu per galvą, tai ir smagenai išdribs Arm.
| refl.: Kelis, t. y. purvas iš kelio, išsidrim̃ba (išsidrabsto bevažinėjant) J.
2. išgriūti, išpulti, išvirsti: Tik neišdribaũ iš obelės Rm. Maišas kad kiek neišdribo iš rankų rš. Vaikas išdribo pro langą rš.
3. sutingus atsigulti, išvirsti: O kaip išdri̇̀bę visi – tik pūkščia, tik miega Pg.
ǁ prie žemės palinkti (apie javus): Šiemet rugiai labai išdribę Pg.
4. atsikelti: Tu šiandien anksti išdribai̇̃ Ss.
5. šlapiai, smarkiai prisnigti: Ir sniego kiek išdri̇̀bo Pg. Sniego kad ir išdri̇̀bs, bet žiemos nebebūs Krš.
6. sustorėti, nutukti: Padribagurklis žmogus, kurio pakaklė išdri̇̀bus Ds. Buvo toks gražus kumelys, ė dabar išdri̇̀bo pilvan Ds. Išdri̇̀bus, išpliurus jin – karvapilvė Šln.
7. išsitempti, išsitampyti: Tai medžiagos – išdri̇̀bo kaip maišas Sdk.
8. smarkiai išaugti, išstypti: Tėvai tokie maži, iš kur vaikas taip išdri̇̀bo Krš. Tankiai mama už ausų pešiojo, dėl to paaugau toks išdri̇̀bęs Šts.
nudri̇̀bti intr.
1. K nukristi gabalais (kokiai tirštai masei): Košė par kraštą bliūdo nudri̇̀bo J.
2. nugriūti, nupulti: Nelipk ant stogo – nudribsi̇̀ Rk. Ale kaip nudribaũ nuo skadų, tai nuo to čėso krūtinę sopa, ir gana Kp. Saugok vaiką, kad nenudri̇̀bt nuo suolo Sv. Pašauta antis nudribo vandenin rš.
3. atsigulti, nugriūti: Pavalgo ir laukia, kur nudribti ir miegoti rš.
4. nukarti: Vėliavos kybojo nudri̇̀busios – nė mažiausio nebuvo vėjelio Sr. Kuinas turėjo kreivas kojas, nudribusias ausis, akis įdubusias Rp. Kasos, į užpakalį nudribusios, vėjo sklaidomos plaikstės S.Dauk. Antakiai žemai nudribę rš. Nudribę drabužiai Šts.
5. nusileisti, nusėsti: Durys nudribo – neužsidaro Rdm.
6. staiga susenti, sumenkėti: Laikėsi laikėsi žmogus ir nudri̇̀bo Rdm. Ją gydydamas pats su sveikata nudri̇̀bo Arm.
◊ širdi̇̀s nudri̇̀bo pasidarė bloga, nemalonu: Man žiūrint an juos, širdi̇̀s nudri̇̀bus – gyvena kaip galvijai Ėr. Bet čia atsiminė du pūru sėmenų, prižadėtų pasėti, ir širdis nudribo LzP.
padri̇̀bti intr.
1. atsigulti, pargriūti (miegoti): Dribt padri̇̀bo, atsikėlė ir vėl eina Jnšk. Bet kame po lazdynu padribęs skaniai išmiegu naktį Sr. Kažin kas drybsąs toj lovoj kai stuobris padribęs BsV63.
2. šlapiai, smarkiai pasnigti: Tada sniego padri̇̀bo, ale šalčio nebuvo Bsg.
3. tekėti, bėgti: Padribusios (varvančios) akys R355.
4. nukarti, susmukti: Jau ir jo gurklys padri̇̀bęs Vj. Veidai truputį padribę – kada nors jos būta riebesnės rš. Gera pienui karvė, kad pagurklis padribęs Skdv. Rytą vėjas staiga nutilo, ir mūsų laivo burės padribo Vaižg. Senio ūsai padribę žemyn rš. Koki čia marti, koki ne martelė: akelėm pažvilusiom, lūpelėm padribusiom NS703.
ǁ sutingti, susmukti: Prieš lietų taip padri̇̀bęs esmu J.
5. nusileisti, nusėsti (žemyn): Važelis padri̇̀bo žemyn Ds. Da padri̇̀bs žemyn [durelės], paskui nebeatadarysi Slm.
6. išsitampyti: Perkelis traukiasi, o drobė padrim̃ba – užleist nereikia Ėr.
7. baigtis, eiti prie pabaigos: Kožnoj apygardoj, žiemai padrimbant, visas svietas tiekės visuotinai: alų darė, pyragus, žuvį, meisą kepė S.Dauk.
8. palinkti: Vienas sparas kiek padri̇̀bo, bus nelygus stogas Rdm.
pardri̇̀bti intr.
1. pargriūti, parkristi: Ėjo ėjo ir pardri̇̀bo Brž.
2. atsigulti: Visas sutingęs pardribo po obelia ir užmigo Gs.
pérdribti intr.
1. atsigulti, numigti: Pérdribk kiek, ir tuojau bus lengviau Grž.
2. perkristi, peralkti: Bėriukas pardribęs, išalkęs Žem.
pridri̇̀bti intr.
1. K prikristi (tirštos masės).
2. pribyrėti: Tik pajudinau, kad pridribo obuolių – pilna žemė Jnšk.
3. smarkiai, šlapiai prisnigti: Per vieną naktį beveik iki langų pridri̇̀bo Ds. Pridri̇̀bo rugiai sniego, bet duona tą rudenį buvo gera Lnk.
sudri̇̀bti intr.
1. parvirsti, pargriūti, susmukti: Koja jam slistelėjo, ir sudri̇̀bo Jnšk. Karvė sudri̇̀bo vidury kelio ir kadgi beatsikeltų Dkk. Prisigėrė ir sudri̇̀bo kaip maišas Užp. Sudri̇̀bo boba iš išgąsčio žemėn, pritūpė kaip višta Šauk.
ǁ prie žemės palinkti, išgulti: Bulvienokai tokie dideli, visi sudri̇̀bę vagose Jnšk. Dabar dobi̇̀lai da nesudribę, kai suauga, tai sudrem̃ba Ds.
ǁ sugriūti: Sudri̇̀bo tas namas – senas buvo Erž.
2. sugulti (pailsėti, pamiegoti): Privargę sudri̇̀bo visi ant žemės ir sumigo Sr. Ko jūs sudribot be vakarienės? Št.
3. sutižti, susileisti: Pasenusių, sudribusių uogų niekas neperka Šauk.
ǁ subliūkšti: Sudri̇̀bo jau ir jos lašiniai (sulyso) Brs. Žmogui sumenkėjus, sudrim̃ba jam drabužiai ant kūno Sr.
| Nuo didelės kaitros medžių lapai sudri̇̀bo Skr.
| Perdurta dviračio guma sudribo rš. Sudrim̃ba (aulai) OG319.
4. nusilpti, suglebti: Sudribęs žmogus R. Į senystą visi sudrim̃ba Rdm. Senis visai sudri̇̀bo – nė į lovą neįlipa Up. Sudri̇̀bk, kad aš nepakelčiau Št. Ligonė pagulta ligos sudribusi – neturi tvirtų raumenų kūne, kaip lepšė ištižusi plerpso J. Tas gulėjo sudribęs visu savo milžinišku kūnu V.Piet. Boba vaikšto kaip višta sudribusi An. Sudri̇̀bęs, ir klynas padribęs J.
^ Iš pirties išėjęs sudrimbi (skaudus patyrimas moko) B.
| refl. JI346.
ǁ sutingti: Pakol gaspadorius dirba, tai [bernas] sudribęs valkiojasi Tat.
5. apsnūsti: Nunešk į lovą paguldyt [vaiką] – sudribo miegu ir nepaeina Šn.
6. dėti minkštus kiaušinius (apie vištas): Vištos kai kada pavasarį sudrim̃ba Šmn. Kaip tiktai pavasarį atsiranda vabalų, tai vištos ir sudrem̃ba Vžns. Pilkoja višta sudri̇̀bo, gal jau reiks pjaut Užp.
uždri̇̀bti
1. intr. K užkristi (ko tiršto).
2. intr., tr. šlapiai, smarkiai užsnigti: Už pastogės daug sniego uždri̇̀bo Sr. Uždribs takus [sniegas], ir nebatsižinsiu kelio Šts.
3. intr. užkristi, užslinkti, užsileisti: Ant akių plaukai uždri̇̀bę, ir nesusišukuoja Gs. Ir vienas kitas sėdos, dar nieko nematydamas uždribusiom nuo ilgo miego akim Vaižg.
1. K kristi (kokiai tirštai masei): Tešla drim̃ba nuo ližės Dkš. Košė dri̇̀bo iš bliū̃do, o smetonas iš puodo J. Kumelei drim̃ba iš nosies [snargliai] – serga geležuonėm Arm. Iš piktumo jam neit seilės drim̃ba Gs. Levas kaip kalnas atbėga išsižiojęs, putos drimba iš nasrų Bs. Nug arklių putos drimba BM332(Šv).
ǁ smarkiai lietis, tekėti: Vanduo drim̃ba nuo stogo Pgg.
| Šiemet akim neregiu, ašaros drim̃ba Švnč.
2. virsti, griūti, pulti: Kad dribaũ nuo arklio kaip maišas Ds. Ėjau, kad dribaũ ant viedrų – abu išpyliau Kp. Bevydamas kiškį kad dribaũ, net koją išsisukiau Km. Žmogus, ašvienis, kurs greitai drimba, tas drabnas J.
^ Geriaus į kalną lipti, neg dribti Sim.
ǁ kristi, byrėti: Pražilau, dančpalaikiai baigia dri̇̀bt Slm. Vežimas, krestel[ėj]ęs nuo kranto, suiro, ir bastučių galvos pradėjo dribti į vandenį BsPIII105.
3. gultis (pailsėti, pamiegoti): Pavargęs kai dri̇̀bo, tai tik kitoj dienoj tenubudo Sv. Lamsargis dribo lovon ir išmiegojo iki vakaro J.Avyž.
4. R šlapiai, smarkiai snigti: Drim̃ba lauke sniegas ubago kąsniais Vvr. Kad ėmė šlapdriba dri̇̀bti ir dri̇̀bo par kiaurą dienelę Šv. Kad ėmė dri̇̀bt, ėmė snigt – privertė sniego lig stogui Kp. Kad ėmė dri̇̀btienai, pustytienai, nosies neiškiši Ds. Sninga, drimba, rasa krimta ant mano žirgelio D71.
5. smukti, leistis žemyn: Per didelė kepurė, vis ant akių drim̃ba Jnšk. Viena siena drim̃ba, reiks duot ramsčiai Rdm. Riečiant reikia dažnai sutraukyt mẽtmenys – nedri̇̀bs kraštai Rdm.
ǁ glebti: Ligonis tep įsisirgo, kad net ant kojų drim̃ba Slk.
^ Gula galva, drim̃ba koja (sako piemenys, norėdami kiaules užmigdyti) Kzt.
6. sirgti ir dėti minkštus kiaušinius (apie vištas): Šiemet vištos labai drem̃ba Ds. Prilesusios vabalų vištos pradėjo dri̇̀bt Dkk.
7. linkti, kumpti: Kuolas drim̃ba, o akmenio negali iškelt Lp. Jau šito lanko neužlenksi, jau drim̃ba (klumpa) Vlk.
| Senis norėt dar patrepsėt – kojos drim̃ba Vlk.
◊ į ãkį dri̇̀bti labai patikti: Jam Zosė baisiai drem̃ba į ãkį Bsg.
antdri̇̀bti (ž.) intr.
1. užkristi: Antdri̇̀bo daug purvo ant sėdynės Sr.
2. refl. užvirsti: Jis antsidri̇̀bo ant manęs J.
apdri̇̀bti
1. intr. apkristi, apsidrėbti: Stalas apdri̇̀bęs K. Labai išsikėlė tešla, net bliūdas apdri̇̀bo Ml.
| refl.: Karvės nešvariai užlaikomos, mėšlu apsidri̇̀busios Šauk.
2. intr., tr. šlapiai, smarkiai apsnigti: Apdri̇̀bo mernu sniegu drabužiai J. Lig parvažiavau, visą apdri̇̀bo Ds.
3. intr. aptižti, apibliūkšti: Grybai jau nedygsta, randami tik seni, apdri̇̀bę Vrn.
| Toks riebus tas vaikas, kad neit veidai apdri̇̀bę Gs.
ǁ apglebti, nusilpti: Ale tu visai apdribai, dabar aš taũ viena ranka parmetu Pls.
4. intr. apsipešti, apkristi: Vaikščioja su apdri̇̀busiais marškiniais Jnšk. Jos bliuskelė aplink apdribus Jnšk. Vaikščioja su apdribusiom kelinėm Gs.
5. intr. atšipti: Apdri̇̀bo dalgio ašmens Brt.
atidri̇̀bti intr.
1. refl. atsigulti, atvirsti, sunkiai atsisėsti: Kogi čia atsidribai̇̃ ant mano lovelės! Sb. Gulk lovon, ko ne vietoj atsidribai̇̃! Slm. Atvažiavęs iš turgaus kaip atsidribo, tai ir tebedrybso Dkk. Pasisveikino, numetė kepurę ir sunkiai atsidribo už stalo rš.
2. nukarti: Tai juodžiukei [karvei] turėt greit reik – tešmuo toks atidri̇̀bęs kapso Bsg.
įdri̇̀bti intr.
1. įkristi, įpulti: Žmogus įdri̇̀bo šulnin Š. Įdribo į strošną purvyną BM146.
2. atsigulti, įgriūti: Jis dribte įdribo į apdžiūvusį šieno plaką Vaižg.
| refl.: Atėjęs girtas įsidribo nenusivilkęs svetimon lovon ir išmiegojo lig rytui Š.
3. susmukti, suglebti: Veilokai indribę, nebus tokie gražūs Ds.
4. įlinkti, įlūžti: Tokis, rodos, buvo gražus ąžuolaitis, o lenkiau pavažą, ir indri̇̀bo Alv.
◊ į ši̇̀rdį įdri̇̀bti įstrigti į atmintį: Man ta giesmė įdribo į širdį: kur aš eisiu, vis ją giedu Skr.
išdri̇̀bti intr.
1. K iškristi (kokiai tirštai masei): Išdribo košė par kraštus bliūdo J. Kad duosiu kuolu per galvą, tai ir smagenai išdribs Arm.
| refl.: Kelis, t. y. purvas iš kelio, išsidrim̃ba (išsidrabsto bevažinėjant) J.
2. išgriūti, išpulti, išvirsti: Tik neišdribaũ iš obelės Rm. Maišas kad kiek neišdribo iš rankų rš. Vaikas išdribo pro langą rš.
3. sutingus atsigulti, išvirsti: O kaip išdri̇̀bę visi – tik pūkščia, tik miega Pg.
ǁ prie žemės palinkti (apie javus): Šiemet rugiai labai išdribę Pg.
4. atsikelti: Tu šiandien anksti išdribai̇̃ Ss.
5. šlapiai, smarkiai prisnigti: Ir sniego kiek išdri̇̀bo Pg. Sniego kad ir išdri̇̀bs, bet žiemos nebebūs Krš.
6. sustorėti, nutukti: Padribagurklis žmogus, kurio pakaklė išdri̇̀bus Ds. Buvo toks gražus kumelys, ė dabar išdri̇̀bo pilvan Ds. Išdri̇̀bus, išpliurus jin – karvapilvė Šln.
7. išsitempti, išsitampyti: Tai medžiagos – išdri̇̀bo kaip maišas Sdk.
8. smarkiai išaugti, išstypti: Tėvai tokie maži, iš kur vaikas taip išdri̇̀bo Krš. Tankiai mama už ausų pešiojo, dėl to paaugau toks išdri̇̀bęs Šts.
nudri̇̀bti intr.
1. K nukristi gabalais (kokiai tirštai masei): Košė par kraštą bliūdo nudri̇̀bo J.
2. nugriūti, nupulti: Nelipk ant stogo – nudribsi̇̀ Rk. Ale kaip nudribaũ nuo skadų, tai nuo to čėso krūtinę sopa, ir gana Kp. Saugok vaiką, kad nenudri̇̀bt nuo suolo Sv. Pašauta antis nudribo vandenin rš.
3. atsigulti, nugriūti: Pavalgo ir laukia, kur nudribti ir miegoti rš.
4. nukarti: Vėliavos kybojo nudri̇̀busios – nė mažiausio nebuvo vėjelio Sr. Kuinas turėjo kreivas kojas, nudribusias ausis, akis įdubusias Rp. Kasos, į užpakalį nudribusios, vėjo sklaidomos plaikstės S.Dauk. Antakiai žemai nudribę rš. Nudribę drabužiai Šts.
5. nusileisti, nusėsti: Durys nudribo – neužsidaro Rdm.
6. staiga susenti, sumenkėti: Laikėsi laikėsi žmogus ir nudri̇̀bo Rdm. Ją gydydamas pats su sveikata nudri̇̀bo Arm.
◊ širdi̇̀s nudri̇̀bo pasidarė bloga, nemalonu: Man žiūrint an juos, širdi̇̀s nudri̇̀bus – gyvena kaip galvijai Ėr. Bet čia atsiminė du pūru sėmenų, prižadėtų pasėti, ir širdis nudribo LzP.
padri̇̀bti intr.
1. atsigulti, pargriūti (miegoti): Dribt padri̇̀bo, atsikėlė ir vėl eina Jnšk. Bet kame po lazdynu padribęs skaniai išmiegu naktį Sr. Kažin kas drybsąs toj lovoj kai stuobris padribęs BsV63.
2. šlapiai, smarkiai pasnigti: Tada sniego padri̇̀bo, ale šalčio nebuvo Bsg.
3. tekėti, bėgti: Padribusios (varvančios) akys R355.
4. nukarti, susmukti: Jau ir jo gurklys padri̇̀bęs Vj. Veidai truputį padribę – kada nors jos būta riebesnės rš. Gera pienui karvė, kad pagurklis padribęs Skdv. Rytą vėjas staiga nutilo, ir mūsų laivo burės padribo Vaižg. Senio ūsai padribę žemyn rš. Koki čia marti, koki ne martelė: akelėm pažvilusiom, lūpelėm padribusiom NS703.
ǁ sutingti, susmukti: Prieš lietų taip padri̇̀bęs esmu J.
5. nusileisti, nusėsti (žemyn): Važelis padri̇̀bo žemyn Ds. Da padri̇̀bs žemyn [durelės], paskui nebeatadarysi Slm.
6. išsitampyti: Perkelis traukiasi, o drobė padrim̃ba – užleist nereikia Ėr.
7. baigtis, eiti prie pabaigos: Kožnoj apygardoj, žiemai padrimbant, visas svietas tiekės visuotinai: alų darė, pyragus, žuvį, meisą kepė S.Dauk.
8. palinkti: Vienas sparas kiek padri̇̀bo, bus nelygus stogas Rdm.
pardri̇̀bti intr.
1. pargriūti, parkristi: Ėjo ėjo ir pardri̇̀bo Brž.
2. atsigulti: Visas sutingęs pardribo po obelia ir užmigo Gs.
pérdribti intr.
1. atsigulti, numigti: Pérdribk kiek, ir tuojau bus lengviau Grž.
2. perkristi, peralkti: Bėriukas pardribęs, išalkęs Žem.
pridri̇̀bti intr.
1. K prikristi (tirštos masės).
2. pribyrėti: Tik pajudinau, kad pridribo obuolių – pilna žemė Jnšk.
3. smarkiai, šlapiai prisnigti: Per vieną naktį beveik iki langų pridri̇̀bo Ds. Pridri̇̀bo rugiai sniego, bet duona tą rudenį buvo gera Lnk.
sudri̇̀bti intr.
1. parvirsti, pargriūti, susmukti: Koja jam slistelėjo, ir sudri̇̀bo Jnšk. Karvė sudri̇̀bo vidury kelio ir kadgi beatsikeltų Dkk. Prisigėrė ir sudri̇̀bo kaip maišas Užp. Sudri̇̀bo boba iš išgąsčio žemėn, pritūpė kaip višta Šauk.
ǁ prie žemės palinkti, išgulti: Bulvienokai tokie dideli, visi sudri̇̀bę vagose Jnšk. Dabar dobi̇̀lai da nesudribę, kai suauga, tai sudrem̃ba Ds.
ǁ sugriūti: Sudri̇̀bo tas namas – senas buvo Erž.
2. sugulti (pailsėti, pamiegoti): Privargę sudri̇̀bo visi ant žemės ir sumigo Sr. Ko jūs sudribot be vakarienės? Št.
3. sutižti, susileisti: Pasenusių, sudribusių uogų niekas neperka Šauk.
ǁ subliūkšti: Sudri̇̀bo jau ir jos lašiniai (sulyso) Brs. Žmogui sumenkėjus, sudrim̃ba jam drabužiai ant kūno Sr.
| Nuo didelės kaitros medžių lapai sudri̇̀bo Skr.
| Perdurta dviračio guma sudribo rš. Sudrim̃ba (aulai) OG319.
4. nusilpti, suglebti: Sudribęs žmogus R. Į senystą visi sudrim̃ba Rdm. Senis visai sudri̇̀bo – nė į lovą neįlipa Up. Sudri̇̀bk, kad aš nepakelčiau Št. Ligonė pagulta ligos sudribusi – neturi tvirtų raumenų kūne, kaip lepšė ištižusi plerpso J. Tas gulėjo sudribęs visu savo milžinišku kūnu V.Piet. Boba vaikšto kaip višta sudribusi An. Sudri̇̀bęs, ir klynas padribęs J.
^ Iš pirties išėjęs sudrimbi (skaudus patyrimas moko) B.
| refl. JI346.
ǁ sutingti: Pakol gaspadorius dirba, tai [bernas] sudribęs valkiojasi Tat.
5. apsnūsti: Nunešk į lovą paguldyt [vaiką] – sudribo miegu ir nepaeina Šn.
6. dėti minkštus kiaušinius (apie vištas): Vištos kai kada pavasarį sudrim̃ba Šmn. Kaip tiktai pavasarį atsiranda vabalų, tai vištos ir sudrem̃ba Vžns. Pilkoja višta sudri̇̀bo, gal jau reiks pjaut Užp.
uždri̇̀bti
1. intr. K užkristi (ko tiršto).
2. intr., tr. šlapiai, smarkiai užsnigti: Už pastogės daug sniego uždri̇̀bo Sr. Uždribs takus [sniegas], ir nebatsižinsiu kelio Šts.
3. intr. užkristi, užslinkti, užsileisti: Ant akių plaukai uždri̇̀bę, ir nesusišukuoja Gs. Ir vienas kitas sėdos, dar nieko nematydamas uždribusiom nuo ilgo miego akim Vaižg.
Pastabos
Susijusi žodžio forma (-os): apdribti,antdribti,uždribti,dribti,sudribti,pridribti,perdribti,pardribti,padribti,nudribti,išdribti,įdribti,atidribti
Nuoroda į šaltinį
Lietuvių kalbos žodynas
Aprašymas
Kalba
Publikavimo informacija
Data
Leidėjas
Pavadinimas
Informacija iš kitų sistemų paslaugų
Atsisiųsti ištekliaus įrašo informaciją
Atsisiųsti žodžio informaciją:
RDF formatu LMF formatu TEI formatu TBX formatu SOAP formatu JSON formatu XLSX formatu DOCX formatu PDF formatu
Vertimas pagal vertimas.vu.lt
anglų kalba: decay
prancūzų kalba: éclore
vokiečių kalba: entfernen
rusų kalba: упасть
lenkų kalba: rozsuń
Komentuoti
Komentuoti gali tik prisijungę nariai.
Komentarų nėra
Komentarai(0)