1 švil̃pti, -ia, -ė
1. intr. B971, KBII154, N, K, M, J, Š, L, LL243, Rtr, NdŽ, KŽ, FrnW, K.Būg lūpomis ar instrumentu skleisti aukštą, šaižų garsą: Su burna gali švil̃pti Plšk. Ir geležį su lazdom daužė, ir švil̃pė, o jis (briedis) nebijo, ir viskas Pv. Šauks į pirtį, liuob švil̃ps par stabulę Kl. Švil̃pti vaikams liuob draudė motyna Rsn. Girti keikiasi, švil̃pia, rėkia Krs. Stubo[je] negalima švil̃pt – velnias atbėgs Žal. Jei gyvenamoj troboj švilpsi, tai velnius sušauksi LTR(Kz). Vieną sykį, kai jau visi sugulė, pradėjo už pečiaus švilpt LTR(Šmk). Beeidamas išgirdo jaujoj kad jau smarkiai švilpiant, kad, rodos, šimtas balsų švilpia LTR(Grk). Kad gyvatės neįkirstų, reikia švil̃pt Nj. Gatvėje švilpia vienoje pusėje, švilpia kitoje J.Gruš.
^ Kaip senieji švilpia, taip jaunieji šoka PPr256. Piemeniu nešvilpęs, kerdžium netriūbysi LTR(Vdk). Bus, kai vėžiai nugarom švil̃ps (niekada nebus) Srv. Až jo nuejus pažintum, kuom vilkas švil̃pia (patirtum vargo) Ml, Dglš. Pabūsi nevalgęs, tai žinosi, kaip vilkelis švil̃pia (atsigodosi, susprasi) Klt. Čia kaip švil̃pia (kaip liepia), teip ir daro Ėr. Gali švil̃ptie – niekas neklauso senių Adm. I aš moku septynias kalbas, tik visas švilptè (juok.) Rs. Kas staugia ir švilpia be lūpų? (vėjas) LTR.
švil̃piančiai adv.: Jis išsiėmė iš dantų pypkę, švilpiančiai nusispjovė I.Simon.
| refl. K.
ǁ tr. NdŽ lūpomis ar švilpyne atlikti kokią melodiją.
ǁ intr. būti tinkamam išduoti švilpesį (apie švilpynę): Švilpukas visai nèšvilpė NdŽ.
| refl. Mun nèšvilpas beržo tošis, aš nepašvilpu Varn. Iš molio padirbs švilpį, išbadys skyleles, i švil̃psias Lpl. Palaukio eglė šakotesnė, bet eglės [v]amzdžiai švilpsis gerai Šts.
ǁ intr. švilpesiu reikšti nepritarimą, pašaipą: Švilpė jam, juokėsi iš jo žodžių, bet jis vis tiek kalbėjo rš.
2. tr. J.Jabl, NdŽ, Lkv švilpesiu šaukti, vadinti: Tėvas šunis ėmė švilpti LTR(Krtn). Grįžo šunis švilpdami̇̀ namo Jrk35. Ko švilpi velnią į namus? J.Balt.
^ Tėvas šunis švilpė, žentas par laukus tempė LTR(Jdr). Pasidedu – nors šunis švil̃pk (niekaip negalima rasti)! Lk.
ǁ refl. Š, Ser, NdŽ švilpesiu susižinoti: Šauliai pradėjo švil̃pties medė[je] (miške) su švilpiais Šts.
ǁ tr. švilpesiu erzinti: Šuo švilpiamas loja Grž.
3. intr. R, MŽ, N tęsiamai čiulbėti (apie kai kuriuos paukščius): Šalta, špokai nešvil̃pia, tik skraido Ėr. Švilpia zylelė, čirpsta žiogelis N22, RD141. Jeigu volungė švilpia, tai tik lietaus ir belauk rš. Mažytė žvirblinė pelėdikė švilpia panašiai kaip sniegena sp. Švilpia, bėginėja pastatę kuodukus raibi jerubių patinėliai sp.
4. intr. VĮ, Plng tam tikru prietaisu išduoti pratisą garsą, ūkti: Fabrikas švil̃pia DŽ, NdŽ. Malūnas šaban švil̃pia Kp. Jau švilpia traukiniai. Aš iškeliauju vėlei rš.
5. intr. kilti į švilpimą panašiam garsui: Kaip dūsuoja, švil̃pia gale gerklės Adm.
ǁ vykti su švilpesiu: Tankus švilpiantis kvėpavimas veržėsi iš jo sulysusios krūtinės rš.
6. intr. Jnš su švilpesiu pūsti (apie vėją): Vėjas net švil̃pia, kaip eina pro lango plyšelius Mžš. Kai sėdos ji ant juodo žirgo, tai pakilo viesulas, kad tik vėjas švilpia LTR(Aln). Lauke švilpė pūga J.Dov. Vėjas švil̃pė jam per ausis NdŽ. Bet vėjas nešvil̃pia, i gerai (nereikia trobesio remontuoti) Dglš. Naktis buvo šalta, vėjas apie ausis švil̃pia BM83(Pbr). Jei pro sienas vėjas švilpia, tai troba tuoj degs LTR(Pmp). Miške pakilo audra, vėjas kaukdamas švilpė eglių viršūnėmis J.Balč. Švil̃pia lyg vėjas prieš lietų Krn.
7. intr. Slk, Grž, Pnd smarkiai lekiant, judant, mosuojant ir pan. kelti švilpesį: Kulkos švil̃pdamos per orą lėkė Plšk. Kitos [mašinos] net švil̃pia, kap eina, – kur tę nesuvažinės! Iš. Garsiau už kulkas švilpia aštrūs kardai rš. Tai gražiai švilpia šilkinis botagėlis LTR(Al). Žirgelis bėga, žemelė trenkia, man ant galvelės kepurė švilpia LTR(Brž). Vėjas pūtė, net šakos švilpė rš. Švilpdami lėkė akmenys, plytų nuolaužos, geležų gabalai J.Dov. Važiuoti – tai kad ausyse švilptų! rš. Šitie kareiviai tai tik kardais švil̃pia, suka Slm.
^ Du bėga, du veja, šeši šimtai švilpia (arklio kojos ir uodega) J.Jabl(Pn). Keturi žemę drebina, o šeši šimtai švilpia LTR(Ant).
ǁ būti smarkiai mosuojamam, judinamam: Grėbliai tik švil̃pia Švnč. Mušas, tik kūlokai švil̃pia Dglš. Čia lakstė, čia staiga vietoje sukosi it vijurkas – Miliutės padalkos tik švilpė J.Paukš.
ǁ prk. aidėti (esant tuščiam): Klėty nei grūdo, švil̃pia aruodai Ėr. Moč moč, Birutė nebe vaikas – švil̃pia kuparai klėty pastatyti Krd. Varpos ir nekultos švilpia, iš ko reikės ir pylių ataduot?! Trgn.
^ Šlėktos aruodai nuo Kalėdų švil̃pia, mužiko ligi Velykų pildos Trgn.
8. intr. LTR(Šl) zvimbiant lėkti, skrieti oru: Strėlės jam švil̃pė pro šalį NdŽ. Prie fronto arti kai dirbdavom, tai ir kulkos pro ausis švil̃pdavo Plšk. Kulpkos švil̃pė par viršų, tiktai veizėk – nukris pumpt Trk. Švil̃pia kulpkos pro triobas Šmn.
| prk.: Mano aiškinimas, kad niekas neturi teisės rinkliavos leisti kitam kam, kaip tik tam dalykui, kuriam renkama, – mačiau, jog švilpė dešimtininkui pro šalį (nepatraukė dėmesio) Pt.
ǁ smarkiai lėkti, skrieti: Sulig tais žodžiais kad jam švilpė iš užančio ta pirklio įduota dovana LTsIV531.
9. greit, smarkiai važiuoti, bėgti, plaukti, tekėti, švirkšti ir pan.: Švil̃pti vandeniu NdŽ. Švil̃pia, pasikinkęs arklį, į miestą NdŽ. Jisai visur švil̃pia ir švil̃pia Jd. Švilpa su didžiausiu vėju LTR(Krp). Jisai nieko neatboja, švilpia kai vėjelis LTR(Kp). Švilpk per tvorą, kad nepakliūtum policijon! rš. Sėskim karieton ir švilpiam pas tą ūkinyką LTR(Ukm). Pro šalį švilpia automobiliai, trenkia karietos A.Vien. Vieną kurį šventadienį mudu šmakšt ir švilpiam į miestelį rš. Tas vynas par visus kraštus švilpia (švirkščia) žemėn [iš statinės] Kvr.
ǁ labai greitai eiti, bėgti (apie laiką): Jau po keturiasdešimt metų švil̃pia laikas baisiai greit Jrb. Ka penkiasdešimt sulaukiau, ta (tai) švil̃pa metai, rieta į pakalnę Trš. Kaip tos dienos greitai švilpia! rš.
10. intr. šnek. smarkiai, su švilpesiu vykti kokiam veiksmui: Priskaldo balanų – tik švil̃pia (gerai dega)! Žln. Ka Romusiuo duoda su akminims į kabiną, ka švil̃pa vien Trk.
| prk.: Kad pamokintų, sėstum ir austum, net švil̃ptų (smarkiai, gerai vyktų) Upn. Mokėjau gerai nerti: raštuotos pirštinės, pančekos liuob švilpte švilps Vkš.
^ Eina (sekasi), kad vis švil̃pia Skr. Kad neina, tai nė nešvil̃pia Skr. Kai nesiseka, ir nešvilpia Kdl. Kad nedega, tai ir nešvil̃pia (visai nesiseka) Jrb.
11. tr. šnek. greitai gabenti, nešti, vežti: Švil̃pia i švil̃pia į turgų, kas ką turia Jd.
ǁ pranešinėti, skleisti (paprastai gandus): Išgirsta ką boba ir švil̃pia žinias an rajoną Ėr.
12. smarkiai mesti, sviesti: Švil̃pk per tvorą tą pagalį DŽ. Kai švil̃psiu tave lauk! Slv. Švil̃pk paėmęs po lova, jei nežino, kur drabužiam vieta Srv.
13. intr. trenkti, tvoti: Kaip jisai švil̃pė jam su kuciniu par kaktą ir užmušė BM220(Jsv).
14. intr., tr. veltui leisti, eikvoti, švaistyti: Jis dirba ne pinigam švil̃pt Gs.
^ Ūžk, kolei jaunas, švil̃pk, kolei plikas An. Ką tėvai prakaite pastatė, tai vaikai švilpdami sugriauna LTR(Vdk).
15. intr., tr. šnek. vogti, kniaukti: Petris švil̃pa – iš kur ans galia tiek piningų turėti! Šll.
◊ galvojè švil̃pia kvailioja: Nebuvo jos – jum nešvilpė galvoj B.Sruog.
toli̇̀ švil̃pia daug trūksta: Aš savo darbą baigiau, o jam da iki galo toli̇̀ švil̃pia Snt. Toli̇̀ švil̃pia – da tu mane gerai nepažįsti Jrb.
vė́jai švil̃pia tuščia: Ką gi nusipirksi, kai kišenės[e] vėjai švil̃pia (neturi pinigų) Ds. Kai vėjai švilpia kišeniuje, daug ką neišsirinksi LTR(Srd). Kalbio kalbo[je] vė́jai švil̃pa (niekus šneka) Šll.
1 apšvil̃pti, -ia (àpšvilpia J, Krok), àpšvilpė tr. Rtr, NdŽ, KŽ; N, L
1. švilpimu išreikšti nepritarimą, panieką: Apšvil̃pti kalbėtoją DŽ1. Studentai išmetė jį į gatvę ir apšvilpė V.Myk-Put. Jos padarė savo karjerą neapšvilptos, be šauksmų ir be sąmyšio rš.
2. šnek. pridaryti nuostolių, aptuštinti: Pijų àpšvilpė (apvalgė) šiti svečiai Krok.
| refl.: Kiek uždirba pinigų, tai pavažinėja po Lietuvą ir parvažiuoja apsišvil̃pęs Krok.
3. Lk, Trg, Lp šnek. apgauti, apmauti: Už tokį nieką didelius pinigus sumokėjai – tai apšvilpė jis tave! Lš. Ar dabar žmonės? Tik nusisuk, apsižiopsok, tuoj apsuks, apšvilps, iš panosės paskutinį grūdelį nudžiaus J.Balt.
| Vaikis apšvilpė (suvedžiojo, prigavo) mergą ir pametė Šts.
| refl. Brs: Tai, matykis, apsi̇̀švilpei su cukriniais runkeliais Vlkv.
4. šnek. apvogti: Čigonai atej[o], àpšvilpė tą moteriškę Kpč.
1 atšvil̃pti, -ia (àtšvilpia), àtšvilpė
1. intr. Š, NdŽ, KŽ švilpiant atvykti.
2. tr. BsMtI28, KŽ švilpiant pašaukti, prišaukti: Atšvilpiau – pargrįžta, pas tilto jau buvo nuejęs Dr.
3. intr. švilpimu atsiliepti: Jei grapuo sušvilpus neatšvilpsi, ryto metą gausi rykščių (apie dvaro panaktinį) Plng.
| refl. Plng: Mes tau švilpėm, o tu neatsi̇̀švilpei Prn. Į mano švilpimą niekas neatsišvilpė rš.
4. intr. su švilpesiu atlėkti, atskrieti: Priešo sviedinys atšvilpė prie pat mūsų apkasų rš. Kaži kas atšvilpia per lauką: švilpt švilpt švilpt švilpt – su didžiausiu vėju LTsIV506.
5. intr. su švilpesiu artėti (apie vėją, viesulą ir pan.): Atàšvilpė [viesulas] nuo žiemių Krs. Ir vėjas kad àtšvilpia in tą namą, sukalioja ir švirkština Dg.
6. labai greit atbėgti, atvažiuoti ir pan.: Nori gaut nuo tėvų [pinigų], àtšvilpia tuojau KzR. Karalius žemaičių atšvilpė su pasiutusiu greitumu J.Šliūp. Trenkė armotos, atšvilpė automobilis A.Vien.
1 įšvil̃pti, -ia, į̇̃švilpė
1. intr. Rtr švilpiant įeiti.
2. refl. Ser įsileisti švilpti, ilgai švilpti.
3. tr. N švilpimu išreikšti nepritarimą, panieką, pašiepti: Visi, kurie pro šalį eit, įšvilpia tavę (švilpia ant tavęs) CI114.
4. labai greit įbėgti: Įbėgo, į̇̃švilpė kaip viesulas Š.
5. tr. prk. įteigti.
| refl. tr.: Kada žmogus kartoja jam patartus sakinius, kaip va: Sveikėju! Man sekasi gerai! ir t. t., tada jis iš tikrųjų sau ką įsišvilpia – įsisako Vd.
6. smarkiai įmesti, įsviesti.
1 iššvil̃pti, -ia, i̇̀ššvilpė Rtr, BŽ85; N, K, LL288,296
1. tr., intr. galėti, įstengti švilpti: Dikčiai geri kornetistai, anie moka iššvil̃pti į dikčiai aukštą balsą End. Galiam, sako, ir sylas pamėginti, katras smarkiau iššvil̃ps Žr.
2. intr. NdŽ švilpiant išeiti.
3. tr. BBMik6,16 švilpimu išreikšti panieką, pasityčioti.
4. tr. BŽ166, NdŽ, KŽ išvaryti švilpimu reiškiant nepritarimą, nepasitenkinimą: Žiūrėtojai i̇̀ššvilpė teatro vaidintojus Š. Aš i̇̀ššvilpiau piemenį iš trobos (par švilpimą) J.
5. tr. šnek. pašalinti, išgrūsti: Jis jau nebe pulkininkas ir iš posto seniai iššvilptas rš.
6. labai greit išbėgti, išlėkti, išvažiuoti ir pan.: Jis šoko iš vietos ir iššvilpė pro duris rš. Per kelias minutes i̇̀ššvilpė [bičių spiečius], i baigta Plv. Užuot ėjusi kur nors tarnauti, ji iššvilpė į pasaulį rš.
7. tr. išpūsti, išgairinti: Vėjas gryčią i̇̀ššvilpė Ds.
8. intr. šnek. būti labai greit išeikvotam: Pinigai švilpte iššvil̃pia Šmn.
1 nušvil̃pti, -ia (nùšvilpia), nùšvilpė J, Š, KŽ
1. žr. 1 sušvilpti 1: Kai tryliktą sykį jis nùšvilpė, smarkiai nusigando Vlkš. Kai prie namų prejo, tai kažin kas nuo pečių nušoko, nušvilpė, nusikvatojo, ir nėr nei avelės, nei nieko LTR(Slk.)
| refl.: Leiskit mane ant dvaro tris sykius nusišvilpt LTR(Mrj).
| prk.: Barbėk, senas pūzre, kiek nori, man nusišvilpt ant tavęs (tu man nieko nereiški) rš. Jam į viską pasaulyje buvo tik nusišvilpt rš.
ǁ intr. švilpiamu, šnypščiamu balsu pratarti: Tss! Tss! – nušvilpė per dantis Jonas TS1897,6.
2. tr., DŽ1 švilpimu pranešti, paskelbti: Išeinant [iš miesto] pirmą valandą nùšvilpė Ėr. Londone buvo nušvilpta pora aliarmų rš.
3. intr. DŽ1 švilpiant nutolti.
| prk.: Čia pažadu, čia apsisuku, ir jau pažadėjimas nušvilpė! V.Kudir.
4. tr. NdŽ, Nm, Šts nuvaryti švilpimu reiškiant nepritarimą, panieką: Tą kalbėtoją bežiūrint nušvilpė Grž. Minios išjuoktas, nušvilptas, purvais mėtytas, plaukia jis vienas iš miesto į miestą rš. Genijus dažniausiai ir nušvilpiamas – jis toks į nieką nepanašus J.Marcin.
5. intr. švilpiant nulėkti, nuskrieti: Staiga ančiukas pasijuto, kad jo sparnai labai sustiprėjo, suplasnojo jais ir nušvilpė tolyn J.Balč.
6. intr. su švilpesiu nutolti (apie vėją): Nušvilpė vėjas, sučežėjo lapai rš.
7. greit nubėgti, nuvažiuoti, nujoti ir pan.: Jis nùšvilpė kaip kulipka NdŽ. Žiūrėk, Tamošius dar nušvil̃pia į miestą Jd. Nušvil̃pk pas dėdę parnešt tabokos Lg. Raitelis kaip vėjas nušvilpė nuo kalno LTR(Sml). Traukinys ir vėl nušvilps laukais S.Nėr. Užsėdo ant arklio ir vėjais kasžin kur nušvilpė A1885,121.
8. tr. šnek. labai greitai padaryti: Aš jai nušvil̃pt (greit nuravėti) tuos daržus galiu Ps.
9. intr. šnek. tolyn nuskrieti: Pakračiau ranką, ir žiedas nuo rankos nùšvilpė Skr. Jaučias kaip užkabino ragais už užpakalio, kaip metė, teip jis ir nùšvilpė Krs.
10. tr. šnek. nusviesti, nukišti: Tų pirštinių nenušvil̃pk, bus geros! Rm. Kur nùšvilpei mano kepurę? Ėr.
11. tr. šnek. veltui išleisti, išeikvoti, iššvaistyti: Nešvilpauk! Tėvas nùšvilpė [turtus], ir tu nušvil̃psi Krs.
12. tr. šnek. nugyventi, nuskurdinti: Buta tėvų surėdyta buvo kaip skleininčia, o sūnus stojo gyventi – i kaip matai nùšvilpė Plt.
| refl. Šts: Tas švaistūnas tai jau visai nusišvil̃pęs Mrj. Tėvas labai gerai gyveno, o sūnus visai nusi̇̀švilpė Grl. Nusišvilpė greitai prastą pačią gavęs KlvrŽ.
ǁ refl. nusivalkioti: Su mergoms pradėjo lakstyt i nusi̇̀švilpė visai Jrb.
13. intr. šnek. vykstant smarkiam veiksmui dingti, išnykti: Starkuos vakar stuba nùšvilpė (sudegė) Gs.
14. pavogti, nukniaukti: Paliko nakčiai kieme [kibirą], ir nùšvilpė Trg. Marškinius nū toros nū̃švilpė Kv. Kad jį kur bala, nùšvilpė kepurę Vp.
15. tr. šnek. suvedžioti, prigauti; plg. 1 apšvilpti 3: Mergę nušvilpė, atmetė ir su kita ėmė draugauti Šts.
16. nusišlapinti: Nusišvilpt mums visiems, koją pakėlus, ant tų tamstos pyliavų, ponas Džiugai J.Avyž.
◊ niẽkais (vė́jais) nušvil̃pti dingti, likti be naudos, be rezultato: Kiek turto vėjais nušvilpia rš. Jų pastangos niekais nušvilpė rš.
per pirštùs nušvil̃pti abejingai pažiūrėti: Par pirštùs nùšvilpia, nežiūria tavęs [gydytojas] Grd.
1 pašvil̃pti, -ia (pàšvilpia), pàšvilpė K, Š, Rtr, NdŽ; N, M, L
1. intr. K, DŽ1, KŽ kiek švilpti: Garma gyvatės, kaip pašvil̃pia žynys, t. y. lenda, kavojas JI415. Ji liepė pašvilpti į arklio ausį, ir jam iššoko puikiausi rūbai LTR(Brt). Kalba pašvilpdamas Mrj.
^ Kaip šiemet bulvės? – Penkias apžiojęs pašvilpt gali (prastos, menkos) LTsV848(Ps). Pašvilpsi, kaip duonos neteksi A.Damb. Pašvil̃pk dyglei į rankovę, būsi garnio žentas! (atsikertama gąsdinančiam) Gs. Pašvil̃pk ant žąsų, kad nelestų avižų (nieko nepadarysi, nepabaidysi) LKT168(Grk).
| refl. K.
ǁ tr. švilpiant atlikti melodiją: Pašvil̃pti dainelę NdŽ.
2. intr. NdŽ kurį laiką švilpti.
3. intr. NdŽ, Varn galėti, įstengti švilpti: Jeigu širdies nebeturia (silpnos širdies), nebepašvil̃pt Slm.
4. tr. J, NdŽ švilpiant pašaukti: Pabėgęs pašvil̃pk vyrus pusryčių Gs. Turu du dantis: vieną šunie pašvil̃pti, kitą košei pakabinti (juok.) Lnk.
| refl. tr.: O tas jauniausis dabar pasišvilpė deimantinį arklį LTR(Erž).
ǁ prk. pasakyti, paliepti: Tau pašvil̃ps – ant vienu piršteliu šokinėsi Trk. Pauliai tai laimė: pàšvilpė va – ir atvažiavo [į talką] Slm.
5. intr. kelti švilpesį:
^ Didžiausias, plačiausias, aukščiausias, greičiausias, lekia pašvilpdamas, pakaukdamas, paūždamas (vėjas) Krok.
| refl.: Vilnys eina pasišvilpdamos rš.
6. intr. būti kurį laiką smarkiai mosuojamam: Tik pàšvilpė kaponė, i nuravė[ja]u burokus Dglš.
7. tr. šnek. greit numesti, nusviesti: Pašvilpė [skerspjūklį] dilgėlėsna rš.
8. greit nubėgti, nuvažiuoti, nulėkti.
9. pavogti, nukniaukti.
10. tr. šnek. paprastai sustabarėjusiuose pasakymuose kalbant apie situaciją, kai nebegalima nieko padaryti, pakeisti ar pabauginti: Ką jis man pašvil̃ps – bile sykį aš pinigus atgriebsiu Alk. Nieko nebepašvil̃psi, ponas grape Slnt. Nieko nebipašvil̃psi, vaikali, paleidęs balandį iš nagų Vvr. Ka būt[ų] neprilindęs, i pašvil̃pk Krtn. Je, pašvilpk – pamesto daikto nebatrasi Šts. Šiandien aš čia, rytoj – kur Dievas pirštu pamos: algą paėmiau, ir pašvilpk man! J.Balt. Tėvas išėjo su pinigais, o dabar gali pašvil̃pt Jnš. Pašvil̃ps jiem tėvas – išnešė i neataduos Klt. Pašvil̃ps! Gaidys kiaušinį sudės (to niekada nebus)! Alv. [Jeigu būtų buvusi kita valdžia,] būt pàšvilpta (nieko nebūtų gauta) Pkn.
◊ pašvil̃pk i sùbinę (į úodegą Šll, Lkš, į ùžpakalį, per pirštùs) nieko nebepadarysi, po laiko: Daba pašvil̃pk į sùbinę, kai vyžos į sykį (užaugusį sūnų vėlu auklėti) Erž. Pašvil̃pk tu jam dabar į ùžpakalį, jei laiku nemokėjai sulaikyti Trg. Pašvil̃pk par pirštùs – tas jau prapuolė, nebgausi Lk.
1 paršvil̃pti, -ia (par̃švilpia), par̃švilpė
1. intr. švilpiant pareiti: Jau ir anas švilpukas paršvil̃pia iš miško Ėr.
2. tr. NdŽ švilpiant parkviesti, paršaukti: Paršvil̃pk iš užjaujo bulbakasius, pietai jau išvirė Dr.
3. intr. su švilpesiu parlėkti: Jiem tep bekalbant klauso – paršvilpia to jo švogerio lazda! LTR(Lzd).
ǁ parskristi: Špogai jau par̃švilpė iš šiltojo krašto Dr.
4. labai greit parbėgti, parvažiuoti ir pan.: Su tokiuo arkliu netruksi namo paršvil̃pt Slm. Iš visos galios sudrožė savo kumelį ir kaip vėjas paršvilpė namo J.Bil.
1 péršvilpti
1. intr. praleisti laiką švilpiant: Vėl pradėjo švilpti, vienas baigia, kitas pradeda, taip visose pusėse nutęsdami peršvilpė Žem.
2. intr. šnek. labai greit pervažiuoti: Nu kalno ragelės liuob páršvilpti par visą upę Vkš.
3. tr. šnek. greit permesti, persviesti: Trišakė kaladė ant kiemo buvo, o jis péršvilpė ją par stogą Rm.
1 prašvil̃pti, -ia (pràšvilpia), pràšvilpė Rtr; LL185
1. intr. NdŽ su švilpesiu pralėkti, praskrieti: Keletas šviečiančiųjų kulkų serijų prašvilpė lyguma įvairiomis kryptimis rš. Grumstas pro pat galvą pràšvilpė Skr.
| prk.: Daugybė visokių minčių prašvilpė pro jo smegenis J.Paukš. Visa mano ironija prašvilpė pro šalį, nė trupučio nekliudžiusi rš.
2. intr. su švilpesiu pučiant pralėkti: Viesulas pràšvilpė par apyaušrį, anksti Krs.
3. labai greit, smarkiai prabėgti, pravažiuoti ir pan.: Nespėjau nė sumatyt – tik pràšvilpė pro šalį Slv. Pràšvilpė kaip vėjas su ragėms Dr. Kaip ir perkūnas pràšvilpė automobilis rš.
ǁ NdŽ, Tl, Stč, Sv labai greit praeiti (apie laiką): Praėjo tos dienos, kap vėjas pràšvilpė, kap i nebuvę KzR. Prašvilpė gyvenimas kaip viena diena J.Paukš. Savaitė švilpte prašvilpia rš.
4. lengvabūdiškai išleisti, išeikvoti, iššvaistyti: Tei[p] ūždamas netruks prašvil̃pt viską Jrb. Kap bematai pràšvilpė ūkį, dabar grynas kap misingis Alk. Tąja bjaurybe [degtine] ir namus tuoj prašvilpsi Šn. Prašvil̃pia pinigus, kaip tik ką gauna Šr. Pry ano piningas nepastova, tujau pràšvilpa visus, kiek tik tura Vvr.
| Matyt, našlys – kur nors pačią prašvilpė P.Cvir.
^ Ką tėvai sudėjo, tą vaikai pràšvilpė Krs.
| refl. Ser, NdŽ: Prasi̇̀švilpei, tai dabar pažaliuosi be duonos ir be sėklių Ds. Jis greit ir prasišvilpė: pardavė ūkį ir su Elze išvažiavo į Ameriką rš.
ǁ prk. tuščiai praleisti (laiką): Aldonai pagailo lengvabūdiškai prašvilptų dienų J.Avyž. Visą gyvenimą tinginystėje prašvilpė prš.
1 prišvil̃pti, -ia (pri̇̀švilpia End), pri̇̀švilpė
1. intr. NdŽ pakankamai švilpti.
| refl. Ser, NdŽ.
2. intr. sukelti į švilpimą panašų garsą: O tūkstantį tarė net prišvilpdami: stūkstančia Vaižg.
3. tr. NdŽ, Trk, Šl, Ėr švilpiant prišaukti, prikviesti: Nešvilpk gryčio[je] – velnią prišvil̃psi Sml. Prišvilpk arklį, kad tavi gelbėtų (ps.) Šts.
| refl. tr. NdŽ: Nei prisišvilpę, nei prisišaukę Rasutės ėmė žiūrėti, kas to mėlyno maišelio viduj K.Saj.
4. tr. pripūsti: Šaltas vėjas prišvilpia ausis rš.
| prk.: Mano vyrelis, kol mane apmovė, lakštingalomis ir mėnesienomis man visą galvą prišvilpė B.Sruog.
5. intr. šnek. labai greit priartėti, prilėkti: O čia Adomėlis ir prišvilpė [šokdamas] su Elze prie brolių J.Balt.
6. tr. euf. prišlapinti: Sriubos prisisrėbsat, a neprišvil̃psat lovos?! End.
1 sušvil̃pti, -ia (sùšvilpia), sùšvilpė Š, Rtr, NdŽ, KŽ; L
1. intr. LL45,314, DŽ1, Dr, Všv, Varn trumpai pašvilpti, švilptelėti: Sušvil̃pt reikėjo, i būtų naję (nuėję) toliau Jrb. Sùšvilpė – šunys subėgo Sd. Kai tik sušvilpė bernas tąj[a] dūduke, pradėjo bėgt iš visų pusių zuikiai LTR(Šil). Gyvatė kaip sùšvilpė, net langai išbyrėjo BM222(Jsv).
2. tr. NdŽ, KŽ švilpiant sušaukti, sukviesti: Švilptè sušvil̃pk šunis, tai subėgs J. Čia pat gyvenam, jeigu gerai švilpsi – sušvil̃psi Šmk. Sušvil̃pk visus pri pietų iš žardienos Dr.
| refl. tr. NdŽ: Saulei nusileidus nereik švilpti, nes velnią atšvilpsi, o gali ir daugybę jų susišvilpti BsMtI28.
ǁ refl. Ser, NdŽ švilpesiu susižinoti: Medžiotojai susi̇̀švilpė DŽ1. Kad nepaklystumėm krūmuose, kartas nuo karto susišvilpdavome Šlč. Susišvilpė valkatos rš.
3. intr. pratisai sučiulbėti (apie kai kuriuos paukščius): Volungėlė čia pat į ausį sušvilpė Žem. Ant sausos obelies šakos tupėdamas strazdas (varnėnas) kelis kartus sušvilpia I.Simon. Sušvilpė varnėnas sp.
4. intr. DŽ1, KŽ suūkti: Sùšvilpė, ir traukinys pradėjo važiuoti J.Balč.
5. intr. lekiant, judant sukelti švilpesį: Akmuo sušvilpė ore rš. Povilas šmaukštelėjo botagu. Botagas sušvilpė ore rš. Sušvilpė oras kaip giria vėtroje K.Bor.
6. intr. NdŽ sukaukti (apie stipriai pučiantį vėją): Sušvilpdavo kamine iš laukų atklydęs vėjas rš. Tasai [ožiukas] kad šoks, tik vėjas sušvilpė, nusijuokė žmogaus balsu ir dingo LTR(Auk).
7. greit subėgti, suvažiuoti ir pan.
8. tr. šnek. greit sumesti, susviesti: Kiek tik turėjo, visus sùšvilpė Pc.
1 užšvil̃pti, -ia (ùžšvilpia), ùžšvilpė
1. L, Rtr, NdŽ, KŽ, Žln žr. 1 sušvilpti 1: Ùžšvilpė, kiškiai sulėkė LKT36(Pv). Zalnierius išėjęs užšvilpė: visi vyrai iš girios parėjo LB218.
2. intr. pradėti švilpti: Apie dvylikę bažnyčioj tik ažušvilpė, ažucypė, ir tuoj vienas grabas atsivėrė LTR(Slk).
3. tr. NdŽ švilpimu užšaukti, užkviesti (ant ko, už ko, pas ką).
| refl. tr.: Užsišvil̃pti pas save NdŽ.
4. tr. NdŽ, KŽ švilpimu nustelbti, nugalėti; geriau, stipriau, garsiau švilpti.
5. refl. NdŽ švilpiant pavargti.
6. intr. NdŽ imti kaukti, staugti (apie stipriai pučiantį vėją).
7. labai greit užbėgti, užlėkti, užšokti: Aš kaip kulipka užšvilpiau už pečiaus TS1901,6-10.
8. tr. šnek. greit užmesti, užsviesti: Tik capt kepurę nuo galvos, švilpt ir užšvilpė ant stogo Ėr.
9. tr. prk. pareikalauti daugiau (didesnės kainos): Jeigu senai mašinai duoda keturiolika [tūkstančių], tai naujai tūkstantį možna užušvil̃pt Slm.