1 šiẽpti, -ia, -ė Rtr, Š, DŽ
1. tr. R, MŽ, N, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ pravėrus lūpas kišti, rodyti (dantis): Pasakojo juokdamasis, šiepdamas geltonus dantis LzP. Iš sodo išpuolė dar pora šunų, šiepdami dantis į tokius triukšmingus svečius LzP. Susigėdęs [Brisius] šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai, tartum atsiprašydamas, ir, paspaudęs uodegą, vėl susiriečia guoly J.Bil.
| prk.: Badas jau šiepia dantis džiūgaudamas I.Simon.
2. refl. N, K, M, L, Rtr, Š, NdŽ, KŽ vieptis šypsantis: Jis, kad linksmas, šiẽpias, o kad piktas, kaktą suraukia, susuka J. Gali šiẽptis: dantys šviečia Jrb.
^ Verksi ar juoksies – šiẽptis vis tiek reiks Slk.
ǁ prk. rodytis pro debesis (apie saulę): Šiẽpias saulė – gal išsigiedris Mžš. Saulė šiẽpias par progiedrulį J.
ǁ daryti grimasą, vieptis, rodant nepasitenkinimą, pyktį, nepalankumą kam, ginant ką: Kai ji (meška) jį (vilką) kėlė, tai jau vilkas šiepės, nes meška jį jau per daug spaudė BsPI8(Rg). Lyg tik kas artyn – [šuo] šiepias LTR(Kp).
3. tr., intr. N, NdŽ, P.Cvir šaipytis, pajuokti, ironizuoti: Visi jį šiẽpė už bailumą DŽ1. Tu moki labai iš kitų šiepti, na tai dabar tegul iš tavęs kiti pašieps V.Piet. Brolis iš manęs šiepia, juog aš negaliu pamatyti saulės tekant TS1902,10(V.Piet). Jie iš šitos žirgų veislės tik šiepė V.Piet.
| refl.: Kam akyse šieptis iš žmogaus?! Pc.
4. sprogti, skleistis: Kad medis sprogsta, šiẽpiasi lapai J. Tuoj pradės šiẽptis obelės Mžš. Da sniego pilna, o palazdžių galvelės jau šiẽpias Antš. Iš pumpurėlių šiẽpias žiedeliai, draug iš jų eina gardūs kvapeliai BM431(Kp). Atokaitoje matei besišiepiant geltoną purienos žiedelį, tikrojo pavasario pranašą A.Vencl. Iš dirvos diegelis šiepiasi J.Paukš.
5. refl. prk. prasiskirti, skilti: Žiūrėkit, jūsų muštokė jau šiẽpias Slm.
^ Koja mina, pilvu trina, kur šiepias, ten kiša (audžia) Jrg(Pn).
1 apšiẽpti, -ia, àpšiepė tr. Rtr, Š, NdŽ, KŽ, Pmp; L pajuokti, pašiepti: Bus apšiepta tokia žmogystė Rm. Ana tokia lenta (lėta), tai te ją apjuoks, apšiẽps Ktk. Apšiẽpia mum, kad negerai kalbam Bsg.
1 atšiẽpti, -ia (àtšiepia), àtšiepė
1. tr. KŽ atšipinti: Atšiepti savo ašmenis K.Būg.
2. refl. atsakyti šypsniu.
| prk.: Šyptelės rytą pakirdusi [saulė], ir ima rūkai skirtis, ir atsišiepia jai pati žemė Vaižg.
3. refl. Bgt, Ig, KzR atsišnekėti, atsikirsti šiepiamam, pajuokiamam: Jis mėgsta pašiẽpt, o aš atsišiẽpt Šn. Aš jam nepasidaviau, atsi̇̀šiepiau Vv. Šitokias bamblys, ir tus jau atsi̇̀šiepia Kpč.
1 iššiẽpti, -ia, i̇̀ššiepė tr.
1. Rtr, Rod pravėrus lūpas parodyti, iškišti (dantis); išviepti (burną, snukį): Vilkas sėdos an kelmo, akis išvėlė, dantis i̇̀ššiepė LKKXIII26(Grv). Žiūrėk, kaip vaikas klauso, net dantis iššiẽpęs Blnk. Iš jo iššieptos burnos kėksojo dantys, balti ir ilgi P.Cvir. Šuva nebegali snukio iššiẽpti Š.
2. refl. Q635, R, N, Amb, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ išsiviepti (ppr. šypsantis): Anyta išsišiẽpusi, dantis rodo J. Kad linksmus, išsišiẽpęs, baisiai patenkytas savo sūnėnu Slm. Išsišiẽpus ir išsišiẽpus lyg didžiausias raras (tauškalius) Gs. Tu, žioply Merčiuk, dėl ko juokies išsišiẽpęs? K.Donel.
^ Išsišiepęs kap šventytas Velykų paršas Lnkl. Ko čia išsišiepęs kaip jaunas mėnuo? LTR(Brž). Išsišiepusi iki ausų rš. Ko išsišiepei kaip pratašymas? LTR(Vlkv). Kad tau tamsu, išsišiepk – tai bus šviesu LTIII461(Tvr). Išsišiepk, užsimerk, ir bus šviesu LTR(Šil). Kam sakai, ka nematai: išsišiẽpk, i matysi Jrb.
ǁ DŽ daryti grimasą, išsiviepti, rodant nepasitenkinimą, pyktį, nepalankumą kam ir pan.: Už stalo atsisėdęs, išsišiẽpęs šypso, nenorėdamas ėsti J. Išsi̇̀šiepė kaip sartoji (kumelė) – matyt, negardu buvo Ėr. Ko vaikštai išsišiẽpęs, gal sergi? Ėr. Trisdešimt kapeikų, i da išsišiẽpę (nenori pirkti, mano, kad per brangu) Vlkv. Toki menki, toki išsišiẽpę – koki tę vyrai Pv. Ta raganė toki baisi: sena, lūpos jai uždribę ant barzdos, išsišiepus – kad baisu žiūrėt LTR(Bsg). A velnią matei, ka išsi̇̀šiepei? Ps. Ko tu toks išsišiẽpęs, kas tau nepatinka? Vrb. Baisiai negardūs tie sūriai – valgom išsišiẽpę Mžš. Jo veidas išsišiepęs lyg piktojo I.Simon. Pribėgęs artyn piemuo tik šmaikštū šmaikštū botagu, vilkas kad išsi̇̀šiepė! Š.
| prk.: Aš sena, viena būdama, išsišiepsiù (numirsiu) – ir šilo lapė nesulos Tvr.
^ Išsišiẽpus kap devynios pėtnyčios Mrc. Išsišiepęs lyg devynias pėtnyčias neėdęs LTR(Vs). Išsišiepęs kaip giltinė LTsV144(Šil). Išsi̇̀šiepė kap devynios giltinės Vlk. Išsišiepė kap šuva nuo ašakų Rod. Išsi̇̀šiepė lyg šuva ant ašakų Dkš. Išsišiepė kaip šuo į debesį žiūrėdamas LTR. Ir žiūri išsišiepęs kaip šuo prieš karštą kisielių LTR(Jrb). Ko tu tep išsišiepęs lyg katė pridairius miltuose? LMD(Pns). Išsišiepęs kap pautų gėla Klvr.
ǁ perkreipti veidą nuo įtampos: Dirbam net išsišiẽpę Mlt. Eidavom išsišiẽpę, plėšdavom dirvonus Trgn. Gerai, kad griebėm vakar [šieną] išsišiẽpę, o šiandiej lyja! Mžš. Išsišiẽpus iš paskutinio keliu Pbr. Nustęsė maišą net išsišiẽpęs Lp. Kad užriti medį, tai arklys išsišiẽpęs traukia Šmn. Velniui nebuvo kas daryt – tempė arklą net išsišiepęs LTR(Dkk). Ėda kiaulės išsišiepę LTR(Lzd).
ǁ iš veido atrodyti suvargusiam, susibaigusiam: Kiūtina bobutė susirietus, išsišiẽpus Kp. Ana kad pečių pakūrent, tai išsišiẽpt Dglš.
3. Vrn, Skr pajuokti, pašiepti: Jis mėgsta visus įgelt ir iššiẽpt Dkš. Tu da jo paprašyk, jis tave da iššiẽps – i nieko negausi iš jo Jrb.
| refl. KŽ: Ogi dabar taip gėdiškai visur pasirodau, kad ir vaikpalaikiai jau man išsišiẽpt pasidrąsin K.Donel.
4. refl. prk. išskleisti pumpurus, išsprogti: Sušilo, medžiai išsi̇̀šiepė Ėr.
5. refl. DŽ atsirasti plyšiui, išsiskėsti: Da anądien keli loveliai padirbti, ale išsišiẽpę Slm. Ties judviejų kojoms žemė išsišiepė BsPIII34(Nm). Po vieno žygio išsišiepia batai rš. Bulbos išsišiẽpę (verdant sutrūkusios) Dglš.
1 nušiẽpti, -ia, nùšiepė
1. refl. NdŽ, KŽ, Bsg, Skr nusišypsoti: Šypt šypt nusi̇̀šiepiau, o tu pyksti J. Anelja visiems mokėjo gražiai, maloniai nusišiepti Vaižg.
| prk.: Saulė pavasariu nusišiepė labai anksti ir švietė kasdieną Vaižg.
ǁ Š, Ser, KŽ šypsniu parodyti nepasitenkinimą, ironiją ir pan.: Jonas karčiai nusišiepė, lyg tuo pasakydamas: ir atrado, ką vadinti ponu J.Paukš.
2. tr. pajuokti: Reikia apsitaisyt einant [į žmones], bo nušiẽps visos [moterys] mane tenai Bsg.
| refl.: Tai jau tiesa, – nusi̇̀šiepė pamotė NdŽ.
1 pašiẽpti, -ia, pàšiepė
1. tr. atvėpti lūpas: Ko žiūri, lūpą pašiẽpęs?! Skr.
2. tr., intr. Rtr, Š, KŽ, Vv pajuokti, pasišaipyti iš ko: Kam tu mane pašiepi̇̀, kas aš – kvailas!? Slk. Jis šneka pašiẽpdamas Dkš. Savo neapykantą bajorams valstiečiai reiškia pašiepiamomis dainomis rš. Pašiẽpiamas juokas NdŽ. Pašiepiamųjų dainų rūšis turi ir kitas šaknis EncV1333. Niekas tiek nėra jos bailumo pašiepęs, kiek ji pati I.Simon. Tu moki labai iš kitų šiepti, na tai dabar tegul iš tavęs kiti pašieps V.Piet. Pašiẽpt kitus visi mokėtų, tik ne visi nori iš kitų šaipytis Lš.
pašiẽpiančiai adv.: Ne tiek piktai, kiek pašiepiančiai jis pradėjo tyčiotis KlbV72.
| refl. Rtr, NdŽ, KŽ, Vd: Jis geras žmogus, tik ką iš jo pasišiẽpia (kiti pasijuokia) Pc.
1 prašiẽpti, -ia, pràšiepė
1. tr. Ser, NdŽ pravėrus lūpas parodyti, iškišti (dantis): Šuo pràšiepė dantis DŽ1. Prašiẽpti burną NdŽ.
| Teip noriu miego, kad negaliu akių prašiẽpt (atmerkti) Rmš.
| refl.: Prasišiẽpusios lūpos NdŽ.
2. refl. Š, NdŽ, KŽ prasiviepti šypsantis: Šypt prasišiẽpęs šypsojo jis J. Veizdėdamas į mane prasi̇̀šiepė J. Pimpienė dar labiau prasišiepė, net daugybė plonyčių raukšlelių aplink akis pasipylė J.Paukš.
ǁ Jrb, Vlkj prk. nušvisti, sušvisti: Po pietų diena prasi̇̀šiepė Rs. An vakarą i saulutė prasi̇̀šiepė Ėr. Tam ir ruduo, kad saulė tik tarpais prasišiẽpia Vl. Palauk, kai oras truputį prasišiẽps, lauk išneši [skalbinius] Gs.
3. tr. prk. išskleisti: Pavasarį, ko gera, ne tik sužaliuos obelaitė, bet ir kokį žiedą prašieps rš.
| refl. LKT317(Ds): Du žiedai jau buvo prasišiẽpę Slm. Ir obelės prasi̇̀šiepė Ėr. Kryžius buvo aptaisytas ankstybaisiais pavasario žiedais ir vos vos prasišiepusiomis beržiukų šakomis J.Paukš.
4. perskilti, praplyšti: Obuolys [kepamas] pukšterėjo ir prasi̇̀šiepė Kp. Motina traukė iš pečiaus nuo karščio prasišiepusius dirsinės duonos kepalus rš. Tavo klynelis jau prasišiẽpęs Gs.
1 sušiẽpti, -ia, sùšiepė tr. kreivai iššiepti: Sušiẽpti burną, veidą, snukį NdŽ.
| refl. NdŽ.