mi̇̀šti, mỹšta (miñša, miñšta), -o intr.
1. KBII157 jungtis draugėn, maišytis: Ir aš minšù tarp būrio žmonių J. Mūsų žąsiokai labai miñša su Vilėniškio: kaip tik sueina draugėn, tai ir nebegali̇̀ paskui atskirt Š. Baubimas, žviegimas, bliovimas mišo su žmonių rėkavimu rš.
2. K krikti, irti: Priešas jau linksta, traukiasi, myšta … Kiek jo sugauta, kiek jo surišta, kiek iškapota! J.Jan. Be šeimininkės visa namų tvarka mỹšta DŽ.
ǁ rikti, painiotis: Aš minštù bedainuodama J.
3. eiti iš proto: Jis pradeda mi̇̀šti, nukalba DŽ.
ǁ darytis nenormaliam, trikti (apie protą): Protas man myšta ar ką? rš. Miñša jau senei protas Grd. Mano išmonis minša, negaliu sumeigti, kaip čia apsiversti J.
4. bjurti (apie orą): Mišo sumišo orelis, bjuro subjuro dienelė, tai subjaurino brangius rūbelius LTR(Slk).
apmi̇̀šti intr.
1. kiek susimaišyti: Sudurtinių žodžių jungiamieji balsiai yra gerokai apmišę rš.
2. iš susijaudinimo nežinoti, ką daryti, kiek sutrikti: Nusigando visi ir apmišo BBApD2,12.
| refl.: Susiėjo daugybė ir apsimišo, nesa girdėjo kiekvienas, jog jie savo liežuviu kalbėjo BBApD2,6.
3. aptekti kuo: Apmi̇̀štumiam pelėms, jei nėkas neveizėtų Šts.
atmi̇̀šti intr. BŽ484 atsimiešti, atsiskiesti.
įmi̇̀šti intr.
1. DP94 įsiterpti, įsimaišyti: Atsisveikino mergaitė ir įmišo į žmones Žem. Įmišom į kareivius (į kareivių būrį) ir paklydom mieste par demonstraciją Varn. Čia svetimų žodžių įmi̇̀šusių daug J. Iki pačiai Dauguvai gyvenę latgaliai, tarp kurių buvę Padauguvyje įmišę daug ir sėlių K.Būg.
2. prk. įkyriai lįsti prie ko, prikibti: Įmi̇̀šom į žmogų kaip į kokį arklį – leiskiat atsipūsti Varn.
išmi̇̀šti intr. Šts išsimaišyti.
numi̇̀šti intr. įsimaišius pradingti, prapulti: Jis kai išeina, tai ir numỹšta ten su visais Kkl.
pami̇̀šti intr.
1. Skr, Mlt, Alk sutrikti, suirti: Tėvui mirus, pamišo jų visas darbas Vv. Kaip speigai pradeda būti, pamiñša i turgai Krš. Numažėjus tėvo sveikatai, pamišo mokslai, sėdėjo namie Žem. Mergaitės sudainiavo, vaikinams pamišo kalbos, traukės į būrį Žem. Po to visiems juokai pamišo, niekam kalba nesivedė Sz. Kaip nebus duonos, pamiš visi gražumai ir meilės Žem. Kai aš tau duosiu su pagaliu, tai tau ir noras pamiš (praeis) Jnšk.
ǁ susitrukdyti, laiku neįvykti: Pami̇̀šo jo žanatvė J. Pami̇̀šo krikštynos Rm. Pradėjo taip dideliai lyti, pami̇̀š šiandien tavo šokiai (nebenueisi į šokius) Užv.
2. susimaišyti: Pami̇̀šę bulbos (įvairių rūšių) Pl. Gi seniau mindavom visokias mislis, ale dabar jos man visos pami̇̀šo Brž. Par mus žmones pami̇̀šę visai JnšM.
3. išprotėti: Nu Girdžių toks pami̇̀šęs žmogus ateidavo Erž.
ǁ pasidaryti nenormaliam, sutrikti (apie protą): Turia protą čystai pamišusį P.
prami̇̀šti intr. prabūti nepastebimam, įsimaišius tarp kitų: Gal vis viena tarp visų pramiši̇̀! Kp.
primi̇̀šti intr. Rm; N prisimaišyti: Svečia avis primi̇̀šo prie mano J. Primi̇̀šę daug žmonių svetimų Žl. Medinosios yra primišusios pri kieminių žąsų Ggr. Dobilai iš Amerikos veislių beveik visuomet turi primišusių piktažolių VŽ1905,52.
| refl.: Nepabažnieji … yra prisimišę bažnyčiai MT97.
sumi̇̀šti intr.
1. susijungti draugėn, susimaišyti: Pienas su išrūgom sumi̇̀šo Ds. Alksnio kvapas tuoj sumišo su beržo, eglės kvapais rš. Ir teip visa suminša, vėjeliu praskysta, kad nei nosis šių kvapų visų nepažįsta A.Baran.
2. R sutrikti, suirti, pakrikti: Visa mūsų tvarka sumi̇̀šo Trg. Iš to išgąsčio sumišo ir balius Žem. Sumi̇̀šo tavo linksmybė J.
ǁ susipainioti, surikti: Kad tik bedainuodama nesumi̇̀ščia Šmk. Sumyštù žodžiais bekalbant J. Pats savo kalboj sumi̇̀šo ir nebežino Antš.
ǁ iš susijaudinimo nežinoti, ką daryti, suglumti, pasimesti: Kaip tiek mokytojų pradeda mokyti, vaikas visai sumiñša Krš. Abu su Simuku taip sumišome, kad nežinojome, ką daryti P.Cvir. Ievutė sumišo ir nieko negalėjo atsakyti A.Vien. Sumišęs nebežinojau, kur pulti rš. Susiėjo daugybė žmonių ir sumišo, nesa kiekvienas girdėjo juos liežuviu savo kalbančius BPII133.
ǁ laiku neįvykti, susitrukdyti: Ėmė ir sumi̇̀šo veselija Vlkv.
3. Žg išeiti iš proto, pamišti: Jeigu (nebent) dabar sumi̇̀šo – [iki šiol] nebuvo sumi̇̀šęs Krč. Žmogus bėgiojo kaip sumišęs rš. Sumi̇̀šę žmonys su gėrimu Vn.
ǁ pasidaryti nenormaliam, sutrikti (apie protą): Ima ir sumỹšta galva Krn. Kam jūs tą žmogų suėmėte: juk jis sumišusios galvos V.Kudir. Šaulėniškių kad protas sumišo, piningus į stulpą sukišo VP44.
4. subjurti (apie orą): Oras yr sumi̇̀šęs BzF142. Tai kad papūtė vėjelis, tai kad sumišo orelis ir subjaurino brangius rūbelius an manę LTR(Slk).
◊ dangùs su žemè sumi̇̀šo
1. apie didelę pūgą, audrą: Užkilo tokia pūga, net dangus su žeme sumišo Žem.
2. apie didelį barnį, vaidą, karą: Kaip koją inkėlė, tai ir sumišo dangus su žeme Ds. Tegul kas per jų kambarį pereitų, tai čia dangus su žeme sumištų rš. Dangus su žeme sumišo ant striošnios vainelės LTR(Upn).