malonė́ti, -ė́ja (malõni), -ė́jo, malónėti, -ėja, -ėjo
1. tr. myluoti, glamonėti: Tavo vaikeliai tave malonės, bučiuos J.Balč. Motina malonėjo kūdikį rš. Jau greičiau liuobsiu kiaules per visą savo amžių, nekaip malonėsiu svetimą mano širdžiai vyrą rš.
| refl.: Pirmiau malonė́jas, t. y. mylinas, o po tam myluojas milsninkai J. Vyrai [įsigėrę] juokavo, malonėjosi, bučiavosi Žem. Besimalonėdami viens kitam akis iškabinėjo LTR(Žg).
ǁ meiliai su kuo elgtis: Kol jaunas buvau, visi malonėjo Skm. Jis ją ir šiaip, ir taip malonė́ja (kalbina, nori palenkti į savo pusę), o ji vis šiaušias Sml. Patelė peri, o patinėlis ją peni ir visaip malonėja Blv.
2. tr. meilikauti, stengtis įsiteikti, pataikauti: Šunį malonė́ja, kad nekąstų Sml.
| refl.: Pareini namo, tai šunelis ir malonėjasi: ir uodega vizgina, ir apie kojas sukinasi Paį. Dabar tai tu malonėjiesi, o ką pirma sakei? Paį. Saldžiais žodžiais prie ko meilautis; malonė́tis KII162. Pradėjo pri Mertyno malonėtis, jam meilingai šnekėdams BsPI101.
3. refl. gėrėtis, džiaugtis, mėgautis kuo: Vėl malonėjausi Nemuno krantų gražumu rš. Aš tuom malonė́juos, džiaugiuos KII27. Patelė girdi linksmą dainiušką patinėlio ir malonėjas jąja Blv.
4. intr. rodyti kam savo palankumą, būti maloniam su kuo: Konstantinas malonėjo krikščionims Gmž.
| refl.: Jis man didei linkęs, geras. Jis manimi malonė́jas KII379.
5. tr., intr. sukelti malonumo jausmą: Pamėgink nors kartą pamesti valgęs tuokart, kada ima tau gomurį be galo malonėti Blv. Pasakyk man, Čepiene, ar malonu tau būdavo, kad tave [vyro] motina krimsdavo? – Ko malonės (kur čia bus malonu!), būdavo, verksiu verksiu najus (nuėjus) kamaron Sz.
| refl.: Tie akiniai taip malonė́jas (tinka, malonūs) akims Akm. Malonė́jas parsivežti šieną, kai gražus oras Krk.
6. intr. R, K labai norėti ką daryti, trokšti ką gauti, turėti savo malonumui, pageidauti ko: Malonėčia žinoti, kas ten darosi V.Piet. Malonėčiau tiktai būtinai gauti netrukus korektūrą J.Jabl. Kožnas malonėtų [gauti] lengvesnį duonos kąsnelį Jnš. Mergaitės auga, malonės rūbelį, kraitelį kokį nors Skr. Malonėčiau pasiklausyti Mš. Kiaulės duoda lašinius ir pramentalą, be kurio nelabai malonėtum valgytie viralą Rp. Malonė́tų ir jis ateit, tik niekas neprašo Vdžg. Malonė́jo žmogus dar išgyt Skr. Aslą šluodama aš malonė́jau, kad įtikčiau J. Ir mes malonim, kad tik geriau būtų Vrb. Kiekvienas vis to cento maloni Gs. O vilks mėsos, ne šieno, malonėjo V.Kudir. Jis ateidavo pas mūsų Moniką, jis jos labai malonė́jo Skr. Taip smarkiai dirbau todėl, kad malonėjau dovanų rš.
| refl.: Nemalonė́jos (nebuvo malonu) man eiti tokie miglotie, bet ejau pagrybauti Nt. Man būtų gera ta kraitelė: malonė́jasi (norisi, būtų malonu) valgyt įsidėt Rm.
7. tr., intr. maloniai, gražiai prašyti: Aš tamstas malonė́ju gerti Lp. Aš labai tamstos malonėčiau, kad man šį tą paaiškintumei Blv. Malonėjau bernioką [kad važiuotų] – tas bijo J.Jabl.
8. intr. teiktis ką padaryti: Malonėk, dar įpilk, dar gersiu ir antrą DvD292. Svečias malonėjo tarti žodį jaunimui rš. Taigi malonė́k parvažiuoti Kt. Kas malonėja mane atlankyti, palydžiu su dėkingumu rš.
apmalonė́ti
1. tr. apglamonėti, apglostyti: Šypsojo prieš ją rūtų darželis, apmalonėtas rūpestingų jos rankelių VŽ1905,98.
2. refl. J labai pamilti.
įsimalonė́ti
1. LL196 prisigerinti, prisimeilinti, įsiteikti: Jis įsimalonė́jo prie jo BŽ55.
2. tr. įsimylėti: Sūnus įsimalonė́jo tą mergą, apsikavo (apsikovė) dėl to, kad ana tiko jamui, ir apsižanijo su ana J.
išmalonė́ti tr. išprašyti: Jei geruoju neduos, piktuoju iš jo neišmalonė́si Ėr.
pamalonė́ti
1. tr. pamyluoti, paglamonėti; maloniai pakalbinti: Pamalonėk nors kiek tą vaiką, matai, kaip jis tavęs pasiilgo Srv. Pamalonė́k šunį, kad nekąstų Sml.
| refl.: Jonas ėjo šaltyn ir šiurkštyn. Kartais, norint jai pasimalonėti, stumia šalin Žem.
2. intr. įsigeisti ko savo naudai: Pamalonė́jau gauti miežių grucei J.
| refl.: Pasimalonė́jau gauti šieno J.
3. refl. daryti ką su pasitenkinimu, su malonumu, su pasigardžiavimu: Suėsti viešai kačių veislė nemėgsta, bet, ką nors papjovusi, velka slapton vieton ir tenai ėda pasimalonėdama Blv.
primalonė́ti
1. tr. paveikti, palenkti į savo pusę, maloniai kalbinant, vaišinant ir pan.: Piemuo, Mortos primalonėtas saldainiais, sakė matęs Julių vieną rytą išėjusį iš Elzės namų rš. Primalonė́jau važiuoti bernioką J.Jabl.
| refl. tr.: Ji prisimalonėjo šunį ir prie tvarto durų pririšo rš.
2. refl. KII162 prisimeilinti, prisigerinti, įsiteikti kam: Tas prisimalonė́jęs prašė duonos kąsnelį Jrk28. Iš senovės jie mėgsta prisimalonėti prie ponų rš.
susimalonė́ti pasidaryti maloniems, susigerinti: Begerdami susimalónėjom ir susitaikėm Šts.