kukštúoti, -úoja, -ãvo tr., kūkštúoti
1. dėti, krauti į kukščius: Tų dobilų dar vežti negalės, bet kukštúoti jau galės Kal.
2. storai rengti, vynioti, tūloti: Kūkštuoti vaiką Varn.
| refl.: Kad aš atsikėliau, ans jau seniai susirietęs kukštãvos (siaustėsi, supstėsi drapanomis, kad šilčiau būtų) Varn.
3. prižiūrėti, globoti: Veršį ar jautį kukštúoti Šts.
4. refl. J.Jabl, BŽ14,66, NdŽ judėti, krutėti, bruzdėti.
5. refl. pamažu tvarkytis, krapštytis, kuistis: Motyna tuo tarpu su mažuoju vaiku kūkštavosi Žem. Palikau besikukštúojančiu – besitaisančiu vežimą J. Boba su savo ryšeliais kūkštãvos po vežimą Šv. Daugiausia jis kukštuojasi apie senelę: pirmasis jos padėjėjas rš. Ką tu čia kukštúojys (storai apsirengęs, nevikriai dirbi) – nusisiausk tus kailinius! Lkv.
apkukštúoti tr. storai aprengti, aptaisyti: Apkūkštúo[ja], aptaiso vaikus ir išleida į lauką Užv.
išsikukštúoti šiaip taip išsirengti, išsikuisti: Ar tu šiandien išsikūkštúosi, ar ne?! Šv.
nukukštúoti tr. nuglamonėti: Nubučiuo[ja], nukukštúo[ja] vaiką guldydama Ggr.
sukukštúoti tr. sudėti, sukrauti į kukščius: A sukukštavái šieną? Slnt. Sukukštúosiam šį vakarą visą lauką Kal.
| refl. tr.: Visus dobilus susikukštãvom – galės lyti, nėko neiškadys Kal.