1 knei̇̃bti, -ia, -ė, knéibti
1. tr. gnybti, kabinti: Knei̇̃bia su pirštais pyrago minkštimą ir deda sau į burną Gs. Aš kneibù (užkišus pirštais, peiliu iškabinu) minkštimą duonos, tešlos J. Knei̇̃bk (semk, kabink) košę ir krėsk bliūdan, o aš atnešiu pieno Vlk.
2. tr. gremžti: Kneibiu kneibiu ir negaliu iškneibt bulvės akutės Br.
3. tr., intr. smeigti kabinant: Nereik tep giliai knei̇̃bti skaptuku į medį Brt. Ot knei̇̃bė (giliai suvarė nagus), kad net dykos mėsos regėt Lp. Kneibk lopetą į žemę ir iškelk krūmą su šaknim Lš.
4. tr. skaudėti, peršėti: Ranką po biškį knei̇̃ba Ll.
1 apknei̇̃bti, -ia (àpkneibia), àpkneibė tr. apkasti aplink: Pirmiau apknei̇̃bk, paskui rauk, tai tada išrausi Lš.
1 atknei̇̃bti, -ia (àtkneibia), àtkneibė tr. atgnybti, atlaužti: Atknei̇̃bk man riekelę duonos Vlk. Atknei̇̃bk ir man to kietojo sūrio Alk.
| refl. tr.: Atsiknei̇̃bk biskį duonos ir būsi sotus Gž.
1 įknei̇̃bti, -ia (į̇̃kneibia), į̇̃kneibė tr., intr.
1. įbesti, įkišti, įsmeigti: Kam tep giliai į̇̃kneibei skaptuku į padą?! Dar sugadinsi klumpę Brt. Medus inšalo, šaukštu trudna inknei̇̃bt (įkabinti), reikia peiliu raikyt Vlk. Kneibte į̇̃kneibė jamui į kūną žirnį ir užvėrė virvelę, kad pūliai eitų J. Bobos įknéibė pirštus viena kitai į galvą. Kad purtosi (viena antrą purto), tai net pūkai dulka Srv. Į̃kneibė kap katinas į šoną Lp.
| Kad sušiltų, gal da įkneibtų šakneles [šalnų iškiloti kviečiai] Bsg.
| prk.: Ar tat vienam vyruo buvo į širdį įknei̇̃busi (įgėlusi) savo liežuviu? Šts. Įkneibęs akis Rmš.
| refl. prk.: Dvasiška ir materiališka priegloba giliai įsikneibė į būvį lietuvių V.Kudir.
2. intr. įdrėksti: Kačiukas taip giliai į̇̃kneibė į ranką, kad kuris laikas dar neužgyja Šmk.
1 išknei̇̃bti, -ia (iškneibia), i̇̀škneibė tr. išgnybti, išlupti; išgremžti: Iškneibė duobelę iš cibulio, pripylė parako ir užvožė ant mazolio Krok. Kirmenį iš obalio išknei̇̃bęs (gali) suėsti obalį J. Užkabinau galu peilio ir per daug i̇̀škneibiau Brt.
1 paknei̇̃bti, -ia (pàkneibia), pàkneibė tr. paimti kiek kneibiant, pakasti: Paknei̇̃bk, pažiūrėsim, kokia čia žemė Lš.
1 praknei̇̃bti, -ia (pràkneibia), pràkneibė tr. prakasti, praraupti: Prakneibk nor mažą revelį, tai visas vanduo išeis iš valkos Dsm. Lopeta truputį pràkneibė Rmš.
1 suknei̇̃bti, -ia (sùkneibia), sùkneibė tr. susmeigti, sukišti gilyn: Tep ir sùkneibė nagus Lp.