kéikti, -ia, -ė
1. tr., intr. SD295, B, R, Mž435, K, M minėti ką piktais, negražiais žodžiais, plūsti: Lietuvių tauta amžiais keiks fašistinę priespaudą, fašistų vykdytas nekaltų žmonių žudynes A.Vencl. Dabar nebe toks jis buvo, o piktas ir keikiąs P.Cvir. Kai įpyksta, tai jau kéikia susiriesdamas Alk. A tu, žemės gumbas, sako kéikdamas J. Tie vyrai galės kéikti prakeiksmais J. Ne vienas perkūnais, velniais keikė Žem. Pats kaltas būdamas, kaip tu gali keikti! J.Jabl. Keikia, kaip lytus lyna Slnt. Tegu taũ kéikia, bet tu kito nekéik Ds. Keik, nekeik – nepamačys LMD. Senis prakeiksmu kéikia savo sūnų Alk. Tinginiai vyrai visų bobų keikiami Br. Nekeikant reik keikti, matant, kaip verda naminę Šts. Amtmons kéikė taip, kad man plaukai pasišiaušė K.Donel. Žinom juk visi, kaip ponai kéikdami rėkia K.Donel. Man regis, kai kurie keiks mane, kam teisybę rašiau Blv. Ar tad ir tu nori mane keikti ir bliuznyti? P. Ir nuo tos dienos gyventojai tą keikiamąjį seniau kalną praminė garbės ir laimės vieta J.Bil. Keikiamų, plūstamų žodžių ir mes turime nemaža J.Jabl. Kam jie rašo mokslo keikiamus (kuriais mokslą keikia) straipsnius? J.Jabl. Idant per jos vardą nekeiktumbim Vln11. Nekalbėsi piktai arba nekeiksi DP191.
^ Jei snausdamas sėsi, keikdamas pjausi Sim. Keikiamas ožys tunka ST541. Kelią pametęs, takelį keikia LMD.
| refl.: Pats kéikias ir kitus kéikia Ds. Nesikéik, kalbėk geruoju Ds. Keikias ir bobos, negi jos šventos Kpr.
^ Keikiasi ne supykęs – keikiasi išdykęs PPr96.
2. tr. keiksmu linkėti kam blogo: Keikte prakeikė Elzbietos pasielgimą rš.
3. refl. tvirtinti, prisiekti: Aš keikuos tau, jog pirmiaus liuosas gyvybą muno išžiosiu S.Dauk. Timučinas keikės, jog su savo kareiviais laime ir nelaime iki paskuojo lašelio savo kraujo dalysis S.Dauk. Tada pradėjo keiktis ir prisiegotis, jog nepažino žmogaus GNMt26,74.
apkéikti tr. piktais žodžiais išvadinti, apiplūsti: Apibarė, apkéikė Alk. Kur mane sykį apkéikė, aš ten daugiau neperku Alk. Aš, kai užsiuntu, tai apkéikiu juos visus Skr.
| refl.: Juk čia jau nebebuvo broliai ir seserys, o svetimi, kurie ir apsikeikdavo, ir apsikuldavo I.Simon. Apsikeikdami išpuolė iš jaujos rš. Noras pasigerti, užmiršti tą apsikeikusią bobą rš.
atkéikti
1. tr. panaikinti užkeikimą ar prakeikimą, atburti, atžavėti: Tam piliakalny prakeikdavo ir atkéikdavo Plk. Kodėl neiškasi tų pinigų? – Užkeikti. – Atkéik Dglš.
2. refl. atsakyti su keiksmu: Latviai atsikeikė, kad tai esanti netiesa B.Sruog.
įkéikti intr. mokėti, įstengti keikti: Ir įkeikia gi jie rš.
iškéikti tr.
1. piktais žodžiais išvadinti, išplūsti: Jis mane iškéikia, išrėkia, neturiu nė ką sakyt Gs. Boba iškeikė mušeklį ant rinkos J. Iškéikė anas mus iš sliedų̃ (labai smarkiai) Arm.
2. refl. iki valios keikti: Išsikéikia, išsirėkia [vyras], paskui vėl ramus Gs. Žmogus išsikeikė ir nuėjo rš. Čikas mintyse išsikeikė rš. O velnias geras tam, kad, bėdoj būdamas, vargą kęsdamas, gali jo vardu išsikeikti I.Simon.
3. prakeikti: Visi kaip vienas skubinos prie iškeiktojo kalno pažiūrėtų J.Bil. Tėvas iškéikė savo dukteris Tvr. Duoda kąsnelį duonos, ir tas iškeiktas Kb.
| refl. tr.: Kito neiškéiksi, o tik saũ (save) pats išsikéiksi Ds.
4. P bažn. atskirti nuo bažnyčios, ekskomunikuoti: Kurie išsivadina muštynių, esti iškeikti iš viernųjų draugystės A.Baran. Jo raštai buvo iškeikti rš. Sunkus daiktas yra būt ižkeiktu arba išmestu ižg draugės žmonių DP234.
nukéikti
1. intr. sukeikti: Nebijok, ir jis nukéikia Alk. Ir jis va girdėjo, kai nukeikė kaimynas Bgt. Tu šiokia, tokia! – nukeikė skruzdėlę Jurgiukas rš.
| refl.: Nusikéiki, ir lengviau pasdaro Ds. Nusikeikiau tiktai ir paleidau jį iš nagų rš.
2. tr. išplūsti: Senutė dar kartą nukeikė visas naująsias madas rš.
pakéikti
1. intr. sukeikti: Tūlą sykį pakeikiau J. Tada paėmė ana juos ir pakeikė: „Kad jūs nigdi daugiau neaugtute!“ SI10.
| refl.: Anas par visą savo gyvenimą nepaskeikė nė vieno karto BsPII205. Raižė raižė, pasikeikdamas kojomis spardė Žem. Kad aš paskeiktáu astankiniu žodžiu! Lp.
2. tr. pabarti keikiantis: Pakeikė katę Skp.
| refl.: Gavo gerokai pasikeikti Vaižg.
prakéikti
1. tr. pasmerkti keiksmu: Prakeikime karus! sp. Našlė tada pradėjo savo sūnus keikt ir prakéikė BM182. Nuo tų ponų prakeiktųjų kur mes beišbėgsme? A.Strazd. Tuos runkelius ko neprakéikiau Brt. Prakéikiau gyvą Ds. Sako, kad tėvai savo vaiką prakeikti gali Dkš. Bernužėli tu mano, galiu tave prakéikti su dviem trimi žodeliais (d.) Mrj. Tėvas ją (dukterį) kasžin už ką prakeikė, užpykęs ant jos BsMtI155. O prakeikta tokia mandrybė! P. Esi ant amžių prakeiktas P. Ateik dabar, pramikeik juos Ch123. Tesi prakeiktos visos nuodėmės DP184. O prakeiktieg tatai kiemai, kurie mus nuog anų amžinų butų ir palačių Viešpaties atatraukinėja DP353. Tas prakéiktasis godas yra tikrai šaknimi viso pikto DP126. O nelaimūs erškėčiai nuodėmių mūsų, kuriuos pagimdė prakeiktoji žemė širdies mūsų DP170.
| Laimė, kad gyvulys nesupranta savo prakeiktos (nelaimingos, baisios) dalies Blv. Visiem ateina ta prakéikta senatvė Alvt. Daiktas prakeiktas R52. Švariai išrausiu usnį tą prakeiktą T.Tilv. Negausi paskolinti nė prakeikto grašio (nieko) rš. Ponas davė jam rykščių, kiek tik jo prakeikta širdis velijo BsPIII9.
prakeiktai̇̃ adv.: Tõlie prakeiktai̇̃ KlvrŽ. Aš prakeiktai̇̃ gėriau, o ans dar prakeikčiau Šts. Ir šaudo prakeiktai! B.Sruog.
prakeiktinai̇̃ adv.: Prakeiktinai keikia ana J. Prakeiktinai̇̃ (labai) keika Šv.
| refl. tr., intr.: Priešai patys prasikeiks rš. Iš didelės bagotystės pats saũ praskéikia Sld. An galo tas diedas prasikeikė BsV308.
2. refl. daug keikti: Prasikéikiau, lig molynę apariau Ds. Su tokiu kelmu gyvendama, vis tiek prasikeiksi rš. Taip, ar girdit, kaip tas neprietelius prasikéikė K.Donel.
3. tr. užburti, užkeikti: Pakliuvo in tokį prakeiktą dvarą (ps.) LTI164.
4. refl. keiksmu prisiekti: Tada pradėjo Petras prasikeikti ir pasibažyti BPI373. Pradėjo tada prasikeikti ir prisiegot BtMt26,74.
prikéikti tr. daug keikti: Prikéikiau visus pašalius Šts.
| refl.: Kiek mes priskéikėm! Lp. Gana prisikeikia visi kiti rš. Tiek prisidarbavus, prisikeikus ir prisivalgius, snaudulys pats vertė ant šono Vaižg.
sukéikti intr. ištarti keikimą: Šeimininkas sukeikė ir pradėjo ūdyti merginą rš. Kas sukeikia ant ugnies, tas kada nonts (nors) burną ir liežuvį išpliks Vdk.
| refl.: Makaras susikeikęs nuėjo paskui jį rš.
užkéikti
1. intr. sukeikti: Stepas šnekėjo, plūdo, ant galo, smagiai užkeikęs, nusispjovė rš. Pajutęs, kad jau nėr pačios, net užkeikė ant Jono BsMtII188. Kad užkei̇̃ks, tai nusigąsi Vl. Žmogus … iš džiaugsmo net užkeikė BsMtII8.
2. tr. užburti, užkalbėti: Pasklido gandas, kad ne paprasta vinkšna auga ant Pociaus ir Dociaus ežios, bet užkeikta J.Balt. Vienas žmogus užkéikė pinigus Ėr. Jos broliai buvo užkeikti – paversti arkliais Pn. Mane motina užkeikė Rm. Senovės žmonės, užkasę žemėn, pinigus užkeikdavę K.Būg. Aš išlėkdama ir užkeikdamà tėvelio didį dvarą Rdm. Iškasė užkéiktus pinigus Ds. Nusipasakojo, kad ją kokia ragana užkeikė BsMtII48. Sūnų ažkeikė, kad virstų ąžuolan BM457. Dukterį gi ažkéikė epušėn BM457. Rado po žeme užkeiktą dvarą BsMtI80. Užkeikta mergaitė Rd. Jus užkeikiu nūnai – virskit medžiais žaliais! S.Nėr.
| Šiaip čia nebuvo nė užkeikto (jokio) gyvenimo Slč.
užkeiktai̇̃ adv.: Jis ir vėl paliko toks, koks anksčiau buvo: užkeiktai (labai) tylus ir užsidaręs rš.
3. refl. keiksmu prisiekti: Užsikeikė, jog nė vienam gyvybos kryžeiviui nepaliks S.Dauk. Užsikeikė visi pirma mirti toj vietoj ar kryžeivius veikti S.Dauk. Susirinko … ir užsikeikėsi nei valgyt, nei gert, ik Povilą užmušią NTApD23,12. Užsikeikė nedovanoti Lnkv.