1 tùkti, tuñka (-sta), -o intr. K, J
1. SD1183, SD370, Lex111, Q650, R, Sut, N, K, M, J, L, Š, Rtr, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ riebėti, storėti: Labai daug valgo, tai ir tuñka žmogus Grnk. I kiaulės nu sėtinių gerai tuñka Pln. Kiek būdavo gilių, kaip kiaulėms būdavo gerai, tùkdavo nu tų gilių Kv. Gyvates sudžiovina ir duoda arkliam, kiaulėm, kad tuktų LTR(Ldvn). Žirniai meitėliam del mėsos gerai – tuñka meitėliai Žln. Ana iš dykumo tuñka Žl. O kad jie pagiryj užpuola kaimenę linksmą, tai nesirūpin, ar liesa, ar tùkusi kiaulė K.Donel.
^ Bėga vilkas – tunka vilkas, stova vilkas – džiūna (lysta) vilkas S.Dauk. Guli vilkas – džiūsta vilkas, bėga vilkas – tunka vilkas MTtIII32. Tunka ožys prakeikiamas MŽ. Gaspadoriaus akimi gyvuliai tuñka TŽIII382. Šuva loja – vilkas tuñka Pls. Per paslą nei vilkas netunka LMD(Lzd). Nežinai, žmogau, nuo ko tunki PPr394. Nežinai, nu ko tunką̃s: žmogui par amžių reik pudą žemės suvalgyt – teip seniejai šnekėdavo Erž. Avelė bėgdama tuñka (ritė) Užp. Kas nepenimas tunka? (ledas) PrLXVII10, SchL60.
tuktinai̇̃ Tektinai (mistinai), ne tuktinai PrLXVII23, B894. Ne tuktinai̇̃, bet mistinai K; MŽ, N. Ne tuktinai̇̃, bet mistinai kad būtų pavalgyti Lk.
ǁ prk. tarpti, klestėti: Dūšia apste visų malonių dvasiškų tunka DP267.
2. skresti, trauktis: Plūgas neina gerai, tuñka Vgr. Nusiprausė, neišpylė [v]andenio ir tùksta bliūdas Ob. Pradėjo tokios baltymės tùkti puode iš vidaus Up.
1 aptùkti intr.
1. R138, MŽ182, N, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1 kiek nutukti: Šmotą jau aptùkęs penimas jautis, paršas J. Jis ne aptùkęs, ale išpūstas Skr. Paršelis jau biškį aptuko, greitai galės pjauti Pln. Jis aptukèsnis, kai buvo – visai kitas vyras Jnk. Jos širdis aptùkus – gali da staiga mirt Plv. Žvilgčiojo mažiukės ir kaip kiaulės aptukusios akutės K.Bor.
2. K, KŽ, Prk, End, Vkš, Rs apskresti, nešvariam pasidaryti: Tukte aptuko tavo sūdai, indai J. Beverdant katilai greitai aptuñka Pln. Apibėgina viryklą, aptùkusi visur Krš. Aptùkę šaukštai, reik su smelte šveisti Krš. By tai suieškojo batus, ale tie dulkiums aptukę, bjaurūs Vdk. Langai aptùkę, musų̃ nušikti Kl. Aptùkusios, molinos bulvės Šts. Stalelis bulbių lubenomis aptukęs Žem. [Skenduonio] dantys ir liežuvis žemėmis aptukę Žem. Pri tavęs nerasi aptukusio daikto: viskas nušveista, nušiūruota Trg. Kojos su moliu aptukti pradėjo TP1881,48. Nemozok jos pirštais nečystais, taukinais arba prakaitingais, nes popierius veikiai aptunka P.
| Aprūkę, aptùkę tenai žmonys Krš.
| prk.: Lietuviai veža [prekes iš Lenkijos] nat aptùkę Sn.
| refl.: Peilio ašmenys apsituñka duoną su sėlenoms pjaustant Šts.
1 įtùkti intr.
1. I, N, K, Rtr, NdŽ, KŽ, Gs gerokai nutukti, įriebėti: Penamas paršas įtùko šmotą J. Peikštus arklys negali labai įtùkti Š. Ajai, kaip intùkus višta! Aln. Ka ta Šarkos merga toki y[ra] stora, kaip ana įtùko! Vvr. Ji įtùkus kap peludė Vlkv. Vyrai įtùkę, turi pilvus Vrb. Ir įtuksite nei penami veršiai RBMal4,2.
| refl.: Įsiėdus, įsitukus: aš jai paimu už pečių – kai tešla Bsg.
| Neretai jie (vergai) pulkais ant maudymo varomi, jeib gerai įtuktų LC1883,23.
ǁ įsigerti: [Karčemoje] rado elgetą gerai jau nuo baltosios įtukusį LMD(Pkr).
ǁ prasigyventi, praturtėti: Įtùkusi yra, nepaimsi End.
2. Vkš įjuosti, nešvariam pasidaryti: Įtukęs, įjuodėjęs I.
1 ištùkti intr. Jn, BŽ, Rtr, NdŽ, KŽ, Skr; S.Dauk, I nutukti: Pervasar besilsėdamas aš buvau ištùkęs Š. Jei gerus gėrimus [vyrai] gertum, ištùktum Šv. Ištùkęs kaip paršas Als. Ką ten gali ištùkti iš vienos karvelės Užv. Jau gerai jai ten būdavo: pareidavo buini, ištùkusi Bt. Ištùkęs, raudonas kai bur̃gelis Šv.
1 nutùkti intr.
1. SD1117, SD236, R, MŽ, Sut, N, K, M, L, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ pasidaryti riebiam: Ir ana (kiaulelė) paskuo tiek nutùko, kad jau i mažai ir bepaeina, tiek nutùko Všv. Skapai visada nutukesni̇̀ už avis Slv. Ji šįmet da nutukèsnė kai pernai Jrb. Jau niekas tep kap arklys nenutuñka nuog tešlos Pv. Aš i taip nutùkusi, nepaeinu, a da čia tą plutą valgysi Krš. Jis biskį nutùkęs buvo, an širdies puolė Vžn. Širdis nutùkus, sako, vežiman nebeįlipa Mžš. Nežinosi nei pats, nū ko nutùksi Sg. Jau jis dideliai nutùkes yr[a], gali pjauti Rsn. O baisi, nutukusi, aš negalėjau jos pažint Sn. Kirminėlius lesiau, vandenėlį gėriau, nutukaũ nutukaũ (d.) Lbv. Skersk daglus paršus, pasiskersk nutùkusią kiaulę K.Donel. Kiaulės, vienval garde uždarytos, nusipeni ir nutunka A1885,24. Veikiaus priima alkstančius, trokštančius … negi puotinykus nutukusius, pilvapenius SPI45. Ir valgys, ir pasos, ir nutuks Ch5Moz31,20. Penamas meitėlis nutùko kaip lutas, gali pjauti J. Tas jautis ištino, pasidarė nutukęs kaip nuo vieno lajaus BsPIII6.
| prk.: Nes šitos (žydų) tautos širdis nutuko, jie vargiai girdėjo ausimis ir užmerkė savo akis, kad kartais nepamatytų akimis ir neišgirstų ausimis SkvMt13,15.
^ Nutuko kap pelų maišas LTR(Rdm). Nutukęs kaip kiaule LTR. Nutukęs kai meitėlys Sn. Nutukęs kaip verbliūdas (labai liesas) Snt. Nutukęs kaip mėsininko šuva LTR. Vėju šeriamas nenutuks LTR(dz.). Per paslą nenutuksi – kitas už tave darbo nepadarys Prn. Veršis lankoj, paršas aruode kadai nenutukę? PrLXVII29. Žema panelė besisukdama nutunka (ritė) Sim. Kas nutunka nepenėtas? (ledas) SchL60.
nutùkusiai adv.: Aš nenutukus, tik nutùkusiai atrodau Mrj.
| refl.: Miltiniai [patiekalai] ėsias, nutùksias greitai – reik sūrio, pieno Krš.
2. apskresti, aptekti nešvarumais: Nutùkusi kaip vel[nia]s, apskrendusi Trk. Iš to lizdo išvedus, ans (varnėnas) nepaskraido, ka ans y[ra] labai nutùkęs Sd. Tos kertelės antai lauko pusė[je] nutùkusios musim̃s Trk.
1 patùkti intr.
1. kiek nutukti: Suvešėjo vaikas – toks patùkęs Krš. Anys (paršeliai) lig tokiam laikui patùks Žl. Patùkęs tas jos vyras, riebus DrskŽ. Ašvienis per visą vasarą traukęs arklą ar bližę, atsigaunąs, patunkąs, imąs blizgėti Vaižg.
2. prk. pasitenkinti, pasipelnyti; geriau pasidaryti: Patùksi čia iš vieno obulo Trk. Ką čia iš tų kelių uogų patùksi Slnt. Kiek tu patukái, kad muni įskundei? Brs. Nedaug iš tos saujos sėjimo tepatùksi Plt. Per tas dvi dieni nieko nepatùks Slnt.
1 pértukti intr. NdŽ per daug nutukti: Nusiganęs, bet nepertukęs arklys rš.
1 pratùkti intr. kiek patukti: Buvo kai šakalys, o daba jau pratùkusi Rs.
ǁ prk. prasigyventi, praturtėti: Jie jau pratùkę Šlv.
1 pritùkti intr.
1. Šn priryti, prigerti, pripampti: Uodas pritùko kraujo Gž.
2. NdŽ prk. pasipelnyti, turėti naudos.
3. Rtr, NdŽ, KŽ, Krkl, Pj, Up, Trg, Skr, Dv, Dglš gausiai priskresti: Katilas putromis (putrų), jovalais (jovalų) pritùkęs J. Pritùkusi milžtuvė, sunku beišplauti Pln. Pritùkus puodynė, ka i šveičiau, ten negal pilt uogų Jnš. Puodai pritùkę, prižvinę Rs. Šukos pritùkusios, plaukus rauna End. Bet kad aš aną (kranklį) paėmiau, brudniausis snapas – pritùkęs visokių ten smarvių Sd. Ausės muno nėr pritukusios, ale nebgirdu Vkš. Motriškai negražu, jei trobo[je] pritùkusi Krš. Ilgai neplaunamas puodas pritunka Vvr.
1 sutùkti intr. K, NdŽ, KŽ, Snt; Sut, N sustorėti, riebiam pasidaryti: Jau jis sutuko į pilną kūną J. Jie labai valgydavo daug, be saiko, be krašto, tai labai sutùko abu Alvt. Jūs esat gudrūs, bagoti, sutukę, driūti, pilvoti LMD(Sln). O ta (Šventmarė) sutukus lyg kiaulė penima, nebepaeina S.Čiurl. Jis negražiai sutukęs Tat. Visur mi vilkai apspito sutukę KN17.
1 užtùkti intr.
1. Dkš, Srj per daug nutukti: Vištos užtunka ir arba visai nustoja dėję, arba pradeda dėti kiaušinius labai riebius rš.
2. riebalais užgriūti: Iš riebumo net akys užtùkusios Šk.
3. S.Dauk, Sut, N, LL315, NdŽ, Skd, Brs, Akm, KlvrŽ, Vkš, Lp, Grv užsikimšti, užakti, užsitraukti: Užtùkusia pypkę prakrapštyk, tad eis dūmai J. Kiaulikė (aukštinis) užtùko – pečius netrauka Krš. Skylė užtùks su purvais i nebibėgs vanduo Slnt. Langai užtùko, nė praveizėti negal Slnt. Užtuñką grobai nu pitliavotų miltų Krš. Kad ans neišlaukinėtų, tai užtùktų Škn. Kap tik pasmaugi (šnypšti nosį), tai kraujas, o užtukę užtùkę! Str. [Ėrelių] galvos, ausys ir akys net užtukusios purvais Žem.
| prk.: Negaliu [dainuot], užtukaũ labai Grv.
4. Ch1Mt13,15 prk. pasidaryti nejautriam, užkietėti, surambėti, atbukti: Užtukáu suvisu – nebgaliu atminti Lc. Nes širdis tų žmonių užtuko (užsikietavojo) ir girdėjo sunkiai ausimis BtMt13,15.
| Vyrų nosės užtùkusios nu gėrimo, motriškų – nu valymos Krš.