rė́kdyti, -o (-džia Lkm), -ė, rėkdýti, rė̃kdo (rė̃kdžia), rė̃kdė Ps, Alks
1. caus. 1 rėkti 4: Girdėjot – pyliavas jau rėkdo Ktk.
2. DŽ, Ldk caus. 1 rėkti 6: Kam rė́kdai vaiką? Ln. Gana tau te rė́kdyt vaikas, nešk čia Ut. Ko jūs tą vaiką rė̃kdžiat? Ob.
^ Ruda panelė visą svietą rėkdo (svogūnas) LTR(Varn).
| prk.: Jau Broniukas rė́kdo savo dūdą Dglš. Vaikinai armonikas rėkdo rš. Kažkur apylinkėse mušė patrankos, rėkdė orą lėktuvai, bet paupyje ir visame kaime buvo tylu ir ramu rš.
| refl.: Prie patamsiui jau rė́kdžias ana su vaiku Ktk.
3. caus. 1 rėkti 8: Voras pasgauna musią ir rė́kdo ją Grv. Ta prakeikta pelėda, ana netylėjo, kas naktį vištas ant laktelės rėkdė LTR(Ktk).
| refl.: Katinai ėmė rė́kdyties Ds.
įrė́kdyti tr. įerzinti, kad imtų verkti: Inrė́kdei vaiką, tai ir nutildyt neseka Rod.
išrė́kdyti
1. caus. 1 išrėkti 8: Išrė́kdysiu iš šėtono skolą Ktk.
2. caus. 1 išrėkti 9: Buvo geras giedorius, bet jau balsą išrė́kdė Rod.
nurė́kdyti tr. nuskriausti: Švėgždą labai nurė́kdė – visa čystai ataėmė Pnd.
| Nurė́kdė mergą ir paliko vieną su vaiku Ds.
parė́kdyti caus. 1 parėkti 1.
| prk.: Rėksnelę parėkdyk Ds.
prarė́kdyti caus. 1 prarėkti 6: Prejai ir prarė́kdei vaikus Sdk. Kad prarė́kdei vaikus, tai ir numaldyk! Ut.
| refl.: Su vaikais viso esti: ir prasrė́kdžia, ir prasdaužo Šmn.