plė́nėti, -ėja (-i), -ėjo intr., plėnė́ti, -ė́ja, -ė́jo Akm
1. blėstant virsti, trauktis plėnimis: Ugnis neužkopta plė́nė[ja], t. y. į plėnes pavirsta J. Teip greitai tos anglys plė́nė[ja] Kal. Pečius benga plė́nėti Slnt.
| refl. NdŽ.
2. pleiskanoti, luptis: Kad veidas plėnėj[a], reik pavasarį, pirm gegužės kukavimo, veidą su varlės kurkalais prausti, tad nebeplėnėj[a] LTR.
apiplė́nėti tr. aptraukti plėnimis: Kad žarijos apiplėnė[ja] paviršių ir papūti, tada plėnės pasikelia į aukštą ir galvą apneša visą J.
įsiplė́nėti; G86 apsitraukti plėnimis.
išplė́nėti intr. Š, išplėnė́ti BŽ189 blėstant apsitraukti, pavirsti plėnimis: Anglys išplė́nėjo po pečium, t. y. į plėnes išėjo J. Kai pečius išplė́nės, anglis supilk į puodą Slnt. Užkopk ugnį pelenais, kad anglys neišplė́nėtų! Ms. Anglis … ugnyje išplėni ir pavirsta į pelenus A1883,72.
nuplė́nėti
1. intr. apsitraukti plėnimis: Nuplėnė́jusio uosio plėnėms tepė strazdanas Kltn.
2. refl. nusilupti, nupleiskanoti: Kai nusiplėnėjo veidai, mergytė pasidarė dar gražesnė A.Vien.
suplė́nėti intr. pavirsti plėnimis: Žarijos suplė́nė[ja], t. y. pavirsta į plėnes J.
užplė́nėti intr. pavirsti, apsitraukti plėnimis, išblėsti: Ugnis užplė́nėjo, t. y. į plėnes išejo, užgeso J. Kaip ans (pečius) užgeso, jau, rodos, užplė́nėjo, parejau numie KlvrŽ. Užplė́nėjo anglys, išejo į pelenus – reikėjo užtroškinti Ggr. Kimininės velėnos greitai užplėnė[ja] Šts.