davinė́ti, -ė́ja, -ė́jo K, J
1. iter. dem. duoti 1: Ir pinigų davinėjo, bet tas nieko neėmė BM207. Silkių davinė́j[o] ėst Zt.
| refl.: Davinė́tis kits kitam K.
ǁ šerti: Reik eit paršiukam davinė́t Zt.
ǁ sakymu pateikti: Visokių patarimų žmogui davinėjo Pt. Viršininkas davinėjo įsakymus rš. Davinėjo kareiviams komandą rš.
2. iter. dem. duoti 4: Jam tada už arklį šimtą litų davinėjo Ėr.
apdavinė́ti iter. dem. apduoti 3: Apdavinė́ja [žmones] prieš valdžią Lp.
atidavinė́ti tr.
1. K, Gs iter. dem. atiduoti 3: Atidavinė́k po truputį skolą J.
2. išnuomoti: Anas iš pusės atadavinė́ja Ad.
3. siūlyti, sutikti parduoti: Pirma už tris šimtus man atidavinė́jo Pc.
4. ruoštis išleisti už vyro: Aš girdėjau, kad anas dukterį atidavinė́ja Str.
5. pareikšti: Liaupsę atadavinėjo DP522.
įdavinė́ti
1. iter. dem. įduoti 1: Taip per keletą metų Gintautas įdavinėjo savo kaimynui į tris tūkstančius Vaižg.
2. tr. padavinėti perduotinai: Įdavinėjo rekomendacinius laiškus savo pažįstamiems rš.
3. iter. dem. įduoti 7: Motyna, visaip meluodama, įdavinėjo marčią vyrams Žem.
| refl.: Susipykę kaimynai ėmė vienas antrą palicijai įsidavinė́ti Š.
4. refl. DP517 įsigilinti: Tyčiomis įsidavinėja į priežastes brš.
5. refl. įsiteikti, įsipirkti: Niekaip jis negalėjo insidavinėt – nė auksu, nė perlu LTR(Aln).
6. refl. bandyti įsipiršti: Anas an ją seniai ansdavinė́ja ženytis, kad tik ana eit až jo Švnč. Petras įsidavinė́jo į ją, ale dabar pasimetė Ssk. Be reikalo tu an mane insdavinė́ji, aš vis tiek neisiu Pbs.
išdavinė́ti
1. K, J iter. dem. išduoti 1: Išdavinėjo kareiviams drabužius rš. Sėklinius sėmenis išdavinėjo kreditan rš.
| refl. tr. Š: Tep bedalydama, greit viską išsidavinė́si Vlkv.
2. žr. išduoti 7: O stovėjo ir Judošius, kursai jį iždavinėjo, su jais DP154.
3. iter. dem. išduoti 7: Išdavinėjo nekaltus žmones rš.
4. iter. dem. išduoti 8: Piktas medis negali gerų vaisių iždavinėt DP575.
5. tr. skirti, teikti: Išdavinėjo sąnarius savus tarnaut bjaurybei ir kreivumui DP479.
6. refl. stengtis atkreipti į save dėmesį, meilintis: Nei tu jam išsidavinė́k, nei jis tavęs ims Ll. Ir Stasys išsidavinė́ja – atleido riešutą Klm.
nudavinė́ti
1. refl. nuvykti, nusitrenkti: Kas nedėlia ant risorių gražiai važinėja ir in jaunas panaitėles nusidavinė́ja Pls.
×2. (sl.) intr. vaidinti: Kap gerai moka nudavinė́t [artistai] Švnč.
padavinė́ti K
1. iter. dem. paduoti 1: Grąžtus padavinė́jau Rod. Stovėjau greta motinos ir padavinėjau klevo lapus rš.
2. tr. DP517 pateikti: Jis tau padavinės mįsles rš.
pardavinė́ti J iter. dem. parduoti 1: Nebrangiai žuvį pardavinė́jai Ėr. Obuolius po gorčiuką pardavinė́ja Gs.
| refl. tr.: Dabar jis viską parsidavinė́ja Pn. Atsinešus kiaušinius pardavinė́jasi Rdm.
◊ danti̇̀s pardavinė́ti juoktis: Nepardavinė́k dantų̃ be reikalo! Rdm.
atpardavinė́ti iter. dem. atparduoti: Pirkta atpardavinė́ti BŽ363.
išpardavinė́ti iter. dem. išparduoti: Ką geresnio turi, viską išpardavinė́ja Vlkv. Visus savo palšus jaučius tai išpardavinėjo KrvD76.
| refl. tr.: Aš visus audeklus išsipardavinė́jau Rdm.
nupardavinė́ti
1. tr. po truputį išparduoti: Žemės pakraščius nupardavinė́jau Žlp.
2. refl. pirkinėjant ir pardavinėjant turėti nuostolio: Tu su tais cibuliais visai nusipardavinė́jai Rdm.
pérdavinėti tr. siuntinėti: Tankiai pérdavinėjam knygų Nočion Vrn.
pridavinė́ti
1. K iter. dem. priduoti 1: Gaisrui kilus, puolėm kibirus vandens pridavinėti ant stogo rš.
2. tr. pateikti: Tojag valgymo, kuriuo patis buvai intukintas, [kitiems] pridavinėtumbei DP610.
3. iter. dem. priduoti 11: Prisdavinė́ja te kas Brsl. Sakysi ne, o aš savo akim mačiau, kap prisidavinė́ja Ad.
uždavinė́ti
1. iter. dem. užduoti 5: Uždavinė́ja visokius klausimus Gs. Dabar toji močeka pradėjo tą savo podukrą neužkęsti ir pradėjo jai darbus uždavinėti BsPIV91.
| refl. tr.: Ne kartą užsidavinėjo patsai sau klausimą, kas bus rš.
2. refl. užvažiuodinėti: Graži brička ant risorių, gražu važinėti ir in slauną panaitėlę užsidavinė́ti Čb.