mė́tyti, -o, -ė iter. mesti.
1. SD31,147,331, K svaidyti, mėčioti (šalin, žemėn, į ką): Niekas pinigų an kelio nemėto Ds. Akmenimis mėtau, žudau, užmušu R339. Ei, mė́tė, baidė mane motynėlė raudonais obuolėliais JD1250. Kad jau gerai išgerdavo, mėtydavo vienas į kitą raginiais kieliškėliais LTII115.
| prk.: Svočia! svočia! skubėkit! – girdėti mėtomi žodžiai Žem. Niekas tavę neujo, blogais žodžiais nemėtė LTR(Lp). Užtemęs dangus mėto tankius žaibus Mair.
^ Akmens nemėtyk, šuns nepuolamas LTR. Nemėtyk strypinus pirma šunų, paskui neteksi nei pyragų B.
| refl.: Jau mė́teis sniegu? Lp. Eime, Juliau, mė́tytis Skr. Vaikai, nesimė́tykit [sniegu, grumstais] – da langus išmušit! Gs.
ǁ mėtant paduoti: Aš mė́tau šiaudų gyvoliams J. Nedera imt duonos sūnų ir mė́tyt šunimus DP115.
2. svaidyti, mėčioti aukštyn: Kieta košė – gali mė́tyt Bgt. Kad įmanyčiau, savo mergelę paversčiau obuolužiu, mė́tyčiau ant rankužių JV67.
| Išbėgus iš tvarto, šikną mėto (šokinėja, laksto, spardosi) telyčia Gs. Savo kietumu ratus aukštyn mėtė žvyruotas vieškelis rš.
3. Lp, Šln dėlioti į vagą (bulves) sodinant: Juozai, eik ir tu padėt mė́tyti bulvių, mergos vienos nespėja Mrj. Man geriau arti, negu bulves mė́tyti Skr. Rytoj bulves svadinsma, ateik mė́tyti Skdv. Dviejõs gal paspėsma mė́tyt Užp.
4. Ml vis į kitą vietą dėti (apie vištą): Višta visur kiaušinius mė́to Ėr.
5. bet kur numesti, leisti niekais eiti, netausoti: Nemė́tykit duonos Ps. Dirbk, kad turėtum duonos, neleisk pinigų, nemėtyk nė šiaudo – ir gyvensi A.Vencl.
^ Nemėtyk trupinių – neturėsi ir marškinių LTR(Zp).
ǁ refl. būti ne vietoje, nesaugomam, nebranginamam; vadalotis: Pagalius suneškit į pašiūrę, kad nesimė́tytų pas tvartą Gs. Da par mañ' mė́tos kultuvai! Ds. Tegul Onelė atiduoda Endrei tą jo lagaminėlį … Ko jis ten po kojų mėtosi?.. J.Paukš. Nesirūpink, – juokėsi motyna, – niekur numirėliai nesimėto nelaidoti Žem.
ǁ refl. būti lengvai įgyjamam, lengvai gaunamam: Tai kad ir tie rubliai nesmėto, darmai niekas neduoda Skdt. Manai, kad pagyrimai tai taip ir mėtosi. Ne kiekvienam juos davinėja rš. Dviračiai nesimėto po kojų – reikia pinigus mokėti Jnš. Ir par mum nesmėtė pašaliais lašiniai (per daug jų neturėjome) Užp.
6. blaškyti, svaidyti į šalis: Kelias slidus, mėto mašiną an šonus Ėr. Mė́to vėjas varnas [skrendančias] Ėr. Mes buvome smarkios audros mėtomi SkvApD27,18.
7. refl. šokinėti, laigyti: Vakare žuvys ežere tik mėtosi Lš. Šiandien pavidna (turėtų) pagaut daug žuvų, ba labai mė́tosi Sn. Čia mačiau nė šiokią, nė tokią žmogystą, kuri, mėtydamasi prieš debesį, subinę rodė MitII12.
| Aukštai mėtosi kregždės rš.
8. refl. judėti į šalis, kraipytis: Šlaunis neleidžia į šalis ratams mė́tytis Žvr.
ǁ blaškytis, neramiai vartytis: Ana mė́tos mė́tos [lovoje] Arm. Ligonis jau mė́tosi, o jie juokais verta Up.
ǁ puldinėti į šalis: Jis mėtos kaip padūkęs J. Arkliai nebenori toliau eiti, tik mėtosi į šalis, mėgina net atgal vežimą stumti Pt. Lot gali, mėtyties gali, įkąst nieku būdu negali SPII71. Mėtos ir mėtos kap šuva raščynoj (duonos maišyme) Arm. Mėtos kap žuvis aplink ledą ir nieko nepadaro Vrn.
9. refl. nuolat kaitalioti buvimo vietą, veiksmo kryptį: O kur jūsų Jonas dabar gyvena? – O taip sau mė́tos po svietą, ir gana Kltn. Nėr blogiau, kai reik mė́tytis per svetimus Rs. Ko mė́tais iš vietos į vietą, lyg darbo neturi! Lkš. Nesimė́tyk iš vienos krautuvės į kitą Ėr. Jis stojo į darbą dar berniūkščiu, mėtėsi nuo statybos prie statybos rš. Vėjas mė́tosi Ėr. O ugnis mėtosi nuo vienos triobos ant kitos V.Piet. Skausmai mėtosi po narius, o čia žmonys almesius kela trobo[je] Rt. Ligoniui skausmai mėtosi visame kūne Pt. Ir neturi šaknies savyje, bet yra nei oras mėtąsis NTMr4,17.
10. drebinti, krėsti: Ot drebulys jį mėto Žrm.
11. Skr, Jnšk, Km tuščiai leisti, netaupyti, švaistyti: Katrie pinigo daug padaro, tai gali ir mė́tyt Gs. Doras lietuvininkas nemėto pinigų už niekniekius I.Simon.
| refl. prk.: Jis tuščiais pažadais niekuomet nesimėtė rš.
12. daugelį grūsti, talpinti kur: Juos rūsčiai baudė, mėtė į kalėjimus rš.
13. vieno po kito netekti pakeičiant naujais: Arklys kai mė́to dantis, tai jis dar jaunas Rm.
14. refl. nuklysti, pasimesti: Kad nesmė́tytų stotkai, piemenai per Užgavėnes, einant gult, surenka visus šaukštus ir samtį ir suriša gaspadoriaus diržu (priet.) Lp.
15. refl. abejoti, svyruoti: Nu ko tu mė́taisi: negausi geresnio vyro Rdm. Nu žinai gi, dar kol kas mė́tosi Lš.
16. berti (spuogais, votimis): Ir mane jauną mėtydavo spaugais Sdk. Bais spaugais mė́to vaiką Gdr. Jį vočiūkštės mė́to Mlt. Pernai vis veidą pampliais mė́tė Rdm. Taũ kiauniežiai labai mė́to, gerk mielių! PnmR.
17. refl. raitytis, lankstytis, mesti gunklas: Sausas medis nesimėto And.
18. kur ne kur pakrikai dėti, marginti: Pry bovelninių reiks mė́tyti i lininį siūlą Skdv. Eilion nesodinu, taip tik mėtau [įvairias gėles] Vb.
19. atkirpto audinio kraštą apsukai apsiūti, kad nebrigztų: Sėdžiu an lovos ir mė́tau siūles Al. Tą škurlį tai nereiks mėtyti Gdž.
20. negiliai ariant versti vagas į tarplysvio pusę, skusti: Rugienas mė́tyti lengviau, kaip plėšinį plėšti Skr. Kai tik palis, tuoj reiks iš lysvių mė́tyt Grš.
21. daryti kasant: Žiemą reikia takus mė́tyt Lnkv. Kam mė́tot takus? Kas ateis? Lnkv.
×22. žr. išmetinėti 4: Nereik mėtyti, jei nežinai tikrai Dr. Ji man pradėjo mė́tyt: aš tau tą daviau, aš tau tą Lnkv.
23. refl. užsipuldinėti: Kiti … ant paties Dievo … be baimės mė́tos DP248.
◊ ãkį (aki̇̀s, akimi̇̀s) mė́tyti; akimi̇̀s mė́tytis žvilgčioti, dirsčioti: Kalbėjo ji savo draugėms, mėtydama akį į vyrą rš. Čigonė tik aki̇̀s mė́to Skdv. Ot vaikas: jei įejo trobon, tai ir mėto akis ant sienų ir visur Lš. O boba vežime – visa kaip apmirus, tik mėto akimis rš. Aš nesmėtau, mergužėle, negražiom akelėm, tik kad tavo, mergužėle, pasogėlis mažas Rod.
bùrtus mė́tyti burti: O kad jį nukryžiavojo, perdalijo rūbus jo mėtydami burtus Ch1Mt27,35. ×
į i̇̀lgus (tólimus) mė́tyti čėsùs; R51 atidėlioti tolesniam laikui.
i̇̀škalbą mė́tyti; N atsikalbinėti, teisintis.
kal̃tę mė́tyti (ant ko) kaltinti: Bobos iš to ko nesusipešė, bemėtydamos ant kita kitos kaltę Žem.
kortàs mė́tyti kortuoti: Ten ėjo darbas: vyrai mėtė kortas, žarstė pinigus rš.
mė́tyti ir vė́tyti duoti visko (bloga ir gera) patirti: Aš esu jį ir mėtęs ir vėtęs J.Jabl. Jis yra mano ir vėtytas ir mėtytas J.Jabl. O vis dėlto kažkaip kvaila ir pikta, kad juos, tiek kartų vėtytus ir mėtytus, taip negražiai užklupo rš.
pė́das mė́tyti
1. einant daryti užuolankas, vingius, kad nesusektų, kur nueita: Lapė, vaikučius augindama, moka pėdas mėtyti, kad jų niekas neaptiktų Ss. Mėto pėdas kaip senas zuikys Grk.
2. prk. apgaulingu būdu, klaidinant išsisukinėti: Gudrus žemaitis – moka mėtyti pėdas A.Vien. Nemė́tyk pė́das! Kt. Tu jau čia pėdas mėtai, jau meluoji Ig.

pi̇̀nkles mė́tyti statyti žabangus: Tataigi jos ir mėtydavo Karklynui dvidešimt penkias pinkles, bet Karklynas nekrisdavo nei vienosna Blv.
purvai̇̃s mė́tyti niekinti, dergti: Žmonės juos purvais mėto (drabsto) J.Jabl.
úodegą mė́tyti išsisukinėti: Nors visap tu mė́tai úodegą, ale jau nieko nebus – neišsisuksi Alk.
vi̇̀ngius mė́tyti einant daryti užuolankas: Per molyną, per smėlyną vingius mėto, rausia vagą vis gilesnę, vis platesnę S.Čiurl.
žodžiùs mė́tyti
1. kalbėti: Nepagalvojęs mė́to žodžiùs – a nesigailės? Gs. Senė nemėto žodžių juokais Pč.
2. bartis: Mes sutinkam, žõdžių nemė́tom Alvt.
apmė́tyti tr.
1. R160, K, Š iter. apmesti 1: Arklys nei obuoliais apmėtytas N. Nei kvietkoms apmėtytas N.
2. apsvaidyti, turint tikslą suduoti, užgauti: Apmė́tė akmenim iš pykčio Ds. Kaip pagaliais apmėtė, išlojojo visokiais žodžiais Skdt.
3. apsodinti (bulvėmis): Ligi tokį šmotą žemės po bulvelę apmė́tysi, tai ir akys iš kaktos išlįs Ds.
4. paskubomis davinėti, apdalyti: Nubėgęs apmė́to karvėm šiaudų ir vė draineliuoja Gs. Kaip aš jiems skolas apmė́čiau, tai dabar jie gyvens Skr.
| refl. tr.: Pardeviau uogų, apsimė́čiau skolas Krš.
ǁ refl. apsirūpinti: Ka uždirbtum du šimtu, apsimė́tytumei Krš.
5. išberti (spuogais): Vaikui apmė́tė visą burnelę šašeliais raudonais Ml.
6. Kv, Vvr, Sdk apsukai atsiūti (atkirptą audinį), kad neirtų, nebrigztų, nerykštų: Apmė́tyk audimo galus su adata, kad nerykštum J. Reikėjo apmė́tyt siūlais, būtų neatbrizgę kraštai Rm. Apmėtai audeklą, bo apbrigs Grv. Suknė jau gatava, tik siūlės da neapmė́tytos Škn.
ǁ Rud kraštą palenkus atsiūti, atsiūlėti: Švarko pamušalą ar apmėtei? Kvr. Tuos atlenkimus apmėtė baltais siūlais, ir matos iš tolo Jnšk. Da nesmauk kelnėm, lopinį apmė́tysiu Vdn. Menkas čia jau darbas skarelę apmė́tyti Krp.
| refl. tr.: Reikės tą skarą apsimė́tyt Mrj.
atmė́tyti tr.
1. K vieną po kito artyn primesti.
2. Š vieną po kito atmesti į šalį: Batvinius tus didžiūsius nepjaustyk, atmė́tyk Užv.
3. retkarčiais po kiek atiduoti: Seseriai atmė́tys dalį, ir spakainas Gs.
4. pašalinti, atstumti: Tu ranka tava dangstai, o jisai ją atmėto DK143.
| Aržuolo anglimis ugnį nuog ronų atmėto prš.
5. refl. nustoti šalus, atsimėtėti, atsimesti: Nuo jauno [mėnesio] padabok, kai atsimėtys Slk.
6. apsiūti apsukai audinio kraštus, kad nebrigztų, apmėtyti: Kelnės beveik baigtos, tik atmė́tyt reikia Ukm. Iš pradžių učniam duoda atmė́tyt Rgv.
ǁ palenkus kraštus, atsiūti, atsiūlėti: Atmė́tyk padalkas rankom Ktk. Nosinukus da reikės atmė́tyti Bt.
įmė́tyti
1. K iter. įmesti 1: Įmė́tyk žirnių an pupas (sėjant) Ėr. Įmė́tė paršus už kojų gardelin Š.
| refl. tr. Š.
2. refl. mėtant įsismaginti: Ir kai jie įsimėtė, mūsų komanda nesugebėjo susitelkti sp.
3. tr. audžiant kur ne kur įdėti, įausti: Reiks vis įmė́tyti po mėlyną siūlą Skdv. Įmė́tyta po drūžikę kitokio siūlo Skdv.
išmė́tyti tr.
1. SD326, J, K išlaidyti, išsvaidyti:
^ Neišmėtyk lazdų, šunų nepraėjęs LTR(Užp).
2. vienur kitur numesti: Mūsų paliktus lapelius ir atsišaukimus išmėtykite ir iškabinėkite labai atsargiai rš.
3. ne vietoje viską padėti: Tu išmėtai, o man vis tavo išmėtyta surink Šl. Visur gulėjo išmėtytų namų apyvokos daiktų J.Jabl.
| refl.: Greitai močiutės rūpestinga ranka sutvarko išsimėčiusius daiktus P.Cvir.
4. pamesti ne vienoje vietoje: Nebežino ir pats, kur pinigus ir dokumentus išmė́tė Užp.
5. visus pašalinti, išvaryti: Čia pat pamatė Puodžiūnas ir kai kuriuos buvusius dvaro sklypininkus, jo išvarytus ir išmėtytus A.Vien. O jei aš galybe kunigaikščio šatonų išmė́tyčia velinuvas, tad šatonas sau žalą darytų DP119.
| refl. tr. prk.: Vėl man tos dumkelės dūmojas, aš jų negaliu niekap išsimėtyt nuog savę Rod.
6. leisti iškristi: Dantis išmė́čiau ir dabar pati kitaip atrodau Vdn.
7. išdėstyti į atskiras, toliau viena nuo kitos esančias vietas, išblaškyti: Kur ne kur išmėtyti nedideli jauni pušynėliai J.Bil. Kiauraraščiai langeliai mezginyje išmėtyti šachmatine tvarka rš. Laukas visur išmė́tytas (ne vienoje vietoje yra) Gs. Sodybos dažniausiai būdavo išmėtytos netvarkingai rš.
| refl.: Veliuona išsimė́čius [ant kalno ir pakalnėje] Vl. Tam krante viensėdžiai išsimė́tę gyvena Jrb. Kai išsikelsime, išsimėtysime po laukus, kažin ar besusitiksime taip dažnai J.Paukš.
ǁ įkurdinti, apgyvendinti įvairiose vietose, toli vieną nuo kito: Savo vaikus išmėčiau pale gimines – kur vieną, kur kitą, tai dabar likau vienas Užp. Užauginau daug dukterų, ale išmė́tyta po pasaulį (į įvairias vietas nutekėjusios) Krn.
| refl.: Mano draugai po visą pasaulį išsimėtę gyvena rš. Išsimė́tė vaikai po visus kraštus Btg. Ir išsimė́tė (išsklido) šarkos vaikeliai kas sau Rod.
ǁ refl. pabuvoti, kilnojantis iš vienos vietos į kitą: Visur žmogus per gyvenimą išsimėto Ėr.
8. išskirstyti: Užmiršo pašnekėti apie reikalingumą išmėtyti sodžius į vienkiemius A1884,80. Pusę sumos sumokėsiu, o kitą pusę išmė́tysiu an kelių metų Alv.
9. R371 tuščiai išleisti, išeikvoti: Jis be tvarkos išmė́tė pinigus ant visokių niekų Jnš. Turėjau pusseptinto rublio ir išmė́čiau Krš.
| refl.: Greit išsimė́to tie pinigai – nežinia i kam Gs.
10. sugebėti išraityti, iškraipyti (kojas) šokant: Niekas teip vikriai neišmė́to kojų, kaip jų bernas Ėr.
11. refl. susiraityti, persimesti, iškumpti: Iš žalio medžio dirbti baldai visumet išsimė́to Up.
12. refl. išsikėtoti, išsiblaškyti: Kai šilta seklyčioj, tai vaikai išsimė́tę miega Jnšk. Po visą lovą išsimė́čiusi miega Jnšk.
13. išberti (spuogais, votimis): Visą burną išmė́tė spaugais Ut. Skauduolėm išmė́tė visą nugarą Dbk. Sutino ir išmė́tė tokiais pampliukais Rdm. Čia buvo išmėtyta šašais Kt. Jei vantą sudeginsi, votimi kūną išmėtys (priet.) Mrc. Kap peršalau, tai votim kap išmėtė Rod.
14. plonai išarti, nuskusti (rugieną, kvietieną): Kai tik suvešim javus, reikės rugieną ir kvietieną išmė́tyti Skr. Jų lysves jau išmė́tė Grš. Rugienas kap aria, tai išmė́to, o lyses ant žiemos tai aparia Šn. Jau baigiu tą palietką art, tik išmė́tyt liko Lp. Išmėtau iš lysių R. Pats laikas jau rugienos iš lysių išmė́tyt Jrb.
15. ariant žiemkenčiams dirvą, padaryti sumetimus, lysves: Šiandie aš išmė́tysiu, o tu ryt išarsi Lzd. Kap išmė́tysi šitą biržį, tai eik kitos Sn.
16. Klvr išvagoti: Išmė́tykit rugius, tai neišgulės sniegas Rdm. Suaręs nepamiršk vagas išmė́tyt Rs. Jau suarė ežias, eikit, moterys, išmė́tysit (kastuvu pagilinsite) terpežius Rdm.
ǁ padaryti kastuvu, nukasti: Takai visur išmė́tyti, gražu Lnkv.
| refl. tr.: Takus jie patys išsimė́tė Lnkv.
17. iškeisti smulkiais (pinigus): Kūmai, išmėtyk man penkis auksinus – man drabnų reikia Nč.
numė́tyti tr.
1. K iter. numesti 1.
2. Sut mėtant kuo užmušti, nužudyti: Ir numėtė jį akmenimis iki smerties BB1Kar21,13. Pagavę jo tarnus, vieną sumušė, o antrą užmušė, trečią teipag akmenimis numėtė Ch1Mt21,35.
3. pamesti, prapuldyti: Nenumė́tyk šitos knygos – ji labai gera PnmR.
| refl.: Kažkur nusimė́tė mano pypkė Ob. Buvo jų daugiau, ale kiti nežinia kap nusimė́tė Alk.
4. mėtant apsodinti: Numėtėm keturias vagutes bulbų Lp.
5. refl. nusimesti nuo savęs: Kiekvieną sūnų, nusispardžiusį, nusimėčiusį, močiutė lygiai rūpestingai sutvarko P.Cvir.
6. refl. prk. nustoti garbės, nusivadaloti: Nusimė́tė kaip lušnapantis ant šuns būdos Snt. Tu irgi teip nusimė́tysi, kaip ji Skr.
7. nuberti (spuogais): Visą juozmenį kiauniežėm numėtė Kp. Skaudalėm numė́tė visą nugarą Dbk. Jei sušersi šuniui su šluota, labai numėtys votims (priet.) Pn.
8. plonai aparti, nuskusti (rugieną): Rugius nupjovę, tuojau rugienas numėtėm Skr.
◊ pė́das numė́tyti klaidinant nuslėpti savo blogus darbus: Taip jis mokėjo numė́tyt pė́das, kad ilgai aš jo nesugavau kortuojant Lnkv.
panumė́tyti (dial.) tr. numėtyti: Meška visa panumėtė nuog pečio Dv.
pamė́tyti tr.
1. palaidyti, pasvaidyti: Aš nusiskinsiu geltoną obuolį, į raibąją gegutę aš juo pamėtysiu LTR.
| refl.: Pasimėtėm su akmenim Zr.
2. aukštyn žemyn pasvaidyti, pasupti: Lipk an suplegas – pamėtysiu tave Ėr. Sūkurėliai pamėto, pasupa, ir man labai malonu plaukyti rš.
3. vienur kitur pamesti, pamėčioti: Vykite seselę tais kelužiais, kur žalios rūtelės pabarstytos, rūtelių šakelės pamė́tytos JV88.
4. sodinant padėlioti į vagą (bulves): Toks vaikas jau galėtų pamė́tyti Skdv. Nors bent kokią kašelę padėsi pamė́tyt Skdt. Per dieną pamė́čius, net nugarą skauda Rmš.
5. metant padėlioti, padavinėti (kam): Pamė́tyk šiaudų gyvoliams J. Pamė́tyk arkliams dobilų po buntuką Bt. Nuėjęs į tvartą, karvėms pamė́tysiu, ir eisim į vakaruškas Škn.
6. ne vietoje padėti, išlaidyti: Neleisim vištų laukan, ba jos kiaušinius pamė́tys Vlk.
7. kartkartėmis užmesti, pagramzdinti: Šiauriniame gale verta pamėtyti blizgę rš.
pérmėtyti K iter. permesti.
pramė́tyti tr.
1. niekams išleisti: Pramė́tei be reikalo pinigus, būtum kelnes nuspirkęs Sdk. Ka tu, tėvai, daug pinigų pramė́tei niekams Jrb.
2. praskirstyti siūlus, riečiant metmenis: Neriesk, reikia pramė́tyt – negaliu rykščių attraukti Rdm.
3. prakasti: Atsikėlė rytą gaspadorius i takus pramė́tė Lnkv.
4. refl. prabūti, pravargti: Nebėdyk, diedulia, šiap tep pirkelę suklėtysim ir prasmė́tysim žiemą, galgi nepašalsim dz.
primė́tyti tr.
1. K prisvaidyti, prilaidyti: Primė́tė akmenų į pievas, dabar pjauk, kad nori Dkš. Visko prišiukšlinę, primė́tę tie vaikai – kap kiaulinyčia Gs.
| refl.: Kaip važiuojas, primė́tos (prisidraikoma) to šieno Rdn.
2. sodinant pridėlioti į vagą: Primė́tė pupų an bulbes Ėr.
3. refl. prisibastyti, prisivaikščioti iš vietos į vietą: Prismė́čiau po visą svietą ir niekur daikto negaunu Vrn.
4. dideliais dygsniais tam kartui pridaigstyti, sukabinti siuvinio dalis prieš siuvant mašina: Primėtyk rankoves Smn.
5. suklostyti (klosčių): Primė́to, primė́to kvoldų Tvr.
sumė́tyti tr.
1. sudėlioti į vagą sodinant, susodinti (bulves): Labai jūsų bulbės tankiai sumė́tytos Užp.
2. mėtant (kiaušinį) į ką minkšta, apdaužyti, suplakti viduje: Sumė́tytas (į pagalvį daužytas) kiaušinis stipresnis, miklenant negalima pažinti, barba Ėr.
3. suvalkioti, nuvadaloti: Nereik sumė́tyt kito knygas Jrb.
4. sukrauti, sudėlioti: Sumė́tysiu mažosna kupetėlėsna šieną, gal geriau džius Gdr.
5. priversti staiga susvyruoti (į šalis): Kad sumė́to mane galva į šonus, ko neišgriūvu Krkn.
ǁ refl. staiga susvyruoti, pusiausvyros netekus; pakrypti į vieną ir į kitą pusę: Eidamas tik susimėtė – jau maniau, kad dės (grius) Lkč. Susmėtė ir nugriuvo Grv. Tik dviratis susmė́tė – ir bumbt an šono Mlt. Važiuojant per griovį, vežimas labai susimė́tė Žvr.
6. suklostyti (klostes): Sijono klostai labai gražiai sumė́tyti – kaip eini, gražiai metasi Jnšk. Kvoldžiukai tep sumė́tyti PnmA.
| refl.: Veidas išblyškęs, nosis ištįsusi, kaktoje rukšlos susimėčiusios Žem.
7. išvaryti pirmąsias užuoganos vagas: Tėvas tik sumė́to, o aria jau vaikas pats Rdm. Sumė́čiau penkias lyses, manau, kad šiandie jų užteks – kad tik užarčiau Brt.
8. sulankstyti, išklaipyti: Kaip čia važiavai, ka [dviračio] tekinį sumė́tei? Krš.
ǁ refl. susisukti, išsikreivinti: Lentos nebuvo gerai išdžiūvę, tai susimė́tė bestovėdamos Alk. Nuo saulės durys teip susimė́tė, kad šunys pro apačią pradės landžioti Sdb. Grindys susimėčiusios Ut. Čia jau neišeis geras sienojas – labai susmė́čius pušis Slk.
| Jis toks lyg susimė́tęs, nesveikas Jrb.
9. apkalti (lankus): Sumė́tė du lankus iš rėpų Mšk.
10. šiaip taip pasiūti: Tokiam bernu[i] tai ir tėvas sumė́tys gunčelę Nč.
11. refl. imti sparčiai dirbti, judėti, pasitempti, susivikruoti: Susimė́tyt reik Vlkv. Ale kaip greit ana susimė́tė (suskubo, greit atliko) – jau iš Reseinių begrįžtanti Rs.
◊ pė́das (pė́dus) sumė́tyti
1. bėgant ar einant daryti vingius, užuolankas ir pan., norint suklaidinti sekėją: Kiškis sumėtė pėdas ir pabėgo iš šunų Ig. Vagis taip sumė́tė pė́das, kad, ir savaitę sekę, jo nesugavo Srv. Greita kaip lapukė pėdus sumėtyti KrvP(Lš).
2. klaidinant išsisukinėti nuo kaltės, paslėpti kaltės žymes: Galėtų geriau sumėtyti pėdas ir išsisukti iš policijos nagų J.Balč. Nepagavau – spėjo pėdas sumėtyti Rs.
užmė́tyti
1. tr. mėtant uždengti, užkloti: Durys, pamestos ant žemės, šakutėm užmėtytos, o po apačia – sklepai BsPIV272. Siūlais ažmė́tė padlagą Lb.
2. tr. užsodinti mėtant: Tokia smulki [bulvių] sėkla, tai su centneriu gerą šmotą užmė́tėm Stak.
3. tr. mėtant padavinėti, padėlioti: Užmė́tyk arkliams šieno Jnš.
4. tr. užkratyti, užtrankyti: Kap greit veža – gali užmė́tyt Dbč.
×5. žr. užmetinėti 3: Vis užmė́to uošvėnė, kad aš tokia, kad aš šiokia Krš.