1 li̇̀pti, -a, -o (-ė); R
1. intr., tr. žengti, kopti (aukštyn, į ką, per ką, žemyn): Ans li̇̀pa aukštyn palaipstais J. Lipù per tvorą K. Lipiaũ lipiaũ [į medį] ir tik lig pusei teįlipiau Ėr. Vaikas į medį lipa kaip voverė, bematant ir viršūnė[je] Jnš. Iš visų pusių šmėklų baidomi ir persekiojami lipo ir lipo jie akmenimis aukštyn J.Bil. Tik vienas senis niekur nebeišėjo iš gryčios ir nebelipo nuo pečiaus A.Vien. Tėvelis tai jau visai iš lovos nelipa (serga) Kt. Per slenkstį lipo, vyžai prilipo Prn. Mat kaip lipiaũ – žnekt ir nudribau nuo laiptų Kp. Lipčiau lipčiau, kad kopėčikes turėčiau Vdk. Li̇̀psiu an pečių Plm. Kai gaidys ant stogo lipa, bus lietaus Pnd. Netikęs šuo: nors par viršų li̇̀pk anam, nieko nesakys Skd. Pri miegos lipamo[je] (pasistojamoje) trinko[je] atrado imperiolų Šts. Priėjau kalną lipamą ir upelį brendamą JD915. Lipk masto viršūnėlę TDrVII15, FrnS140.
| Kumelė lipa piesta MitI376.
| Lipamasis stiebas (bot. caulis scandens) LTII441.
| prk.: Vėliavos lipo į kalną, iš kalno pakalnėn P.Cvir. Plentas lipa į Panerių kalnus rš. Supleišėjusiais sienojais lipo pupelės, žydėjo jurginai, nasturtos rš. Žiūrėkit, kokia viesula, kaip vilnys ant kranto lipa V.Kudir. Jūra lipa į laivą (apie audrą) Plng. Vienas pradalgys lipo ant kito, ritosi ir ritosi rš. Nuo pergalės ant pergalės lipo S.Dauk. Debesys didelis li̇̀pa li̇̀pa (bus lietaus) Aps.
^ Nelipk kaip varlė ant dalgio (būk atsargus) PPr392. Lipa kaip atbula karvė į medį (iron.) PPr381. Lipa ir lipa kaip ožys Ukm. Nieko nežiūri, lipa kaip gyvulys (grūdasi, veržiasi) Jnš. Lengviau lipti, negu dribti Mrk, Kdn, Rz. Geriaus lipti į kalną, nekaip kristi S.Dauk. Ant palinkusio karklo visos ožkos lipa (apie nuolaidų, lėtą žmogų) Pnd. Į savo daržą gali ir per tvorą lipti LTR(Vl). Tas niekad neužsimuš, katras bijo aukštai lipti, bet tas, katras nebijo Sln. Esu kaip iš upės li̇̀pęs (švarus) Šts. Brolis ne brolis – li̇̀pk iš grūšios Smn. Karvę į medį lipti ar išmokysi? Taip ir aną ar gal kas išmokyti? Dr. Darbas ant darbo lipa (labai daug darbo), įmano žmonės susiplėšyti Žem. Sungaila kaip drobynoms lipa į turtą (nuolat turtėja) KlvrŽ. Jau mūsų linai į antrus lapus lipa (antrus lapus leidžia) Pš. Ir čia pušys į sienojukus li̇̀pa (darosi storos, į sienojus auga) Ėr. Šitas ir ant kunigų gerai li̇̀pa (juos kritikuoja) Gs. Širdis lipa pro burną (labai plaka iš baimės, džiaugsmo) Trk. Lėnutės širdis lipa pro gerklę lauk – taip ji plaka I.Simon. Nereikia lipti žmoguo ant širdies, ir nėkas nėko nedarys Šts. Tam jau smertis ant nosės galo li̇̀pa (greit mirs) Dr.
liptinai̇̃ adv., liptinõs: Liptinai̇̃ lipo į tą kalną, taip neužejo Krš. Neleidau, stūmiau – liptinõs įsigrūdo par langą Krš. Liptinõs lipa Pln.
2. intr. pakilus virsti per kraštus: Duona gerai užsiėmė rūgti – iš minkytuvio li̇̀pa lauku Plt. Alus apsiputodams li̇̀pa lauku iš uzbono Plt. Lipa iš geldos ragaišis (ragaišio tešla), pakamšyk! Ėr. Leduitas, tirštas vanduo lipo (liejosi) per kraštus, paglemždamas savo valdžion pievas J.Avyž.
| prk.: Sprandas lipo lašinių rievėmis kaip tešla iš po apykaklės P.Cvir.
liptinai̇̃ adv.: Katrė turi daug darbo su sriuba, – sriuba liptinai lipa iš varinio I.Simon.
3. intr. eiti, vykti: Da lipčiau liepteliu, da jočiau žirgeliu, da mano galvelėj da nieko nėra d. Daug žmonių – galėtumb galvoms lipti (apie didelę minią) B. Lipa vaikai lygu avys speiguotie į būrį, kad būt šilčiau Šts. Šitai lipame ing Jerozolimą DP212.
4. intr. ropoti: Toks didelis vabalas per stalą lipa Vb. Blusos li̇̀pa par blauzdas Ėr. Tarakonai suolais li̇̀pa Vs. Per stalą li̇̀pa vorys (voras) Vs.
5. intr. tikti (apie kortas): Kur čia dešimkę meti – nèlipa Krš.
◊ ãkys li̇̀pa ant (iš) kaktõs sakoma apie labai besistengiantį: Barbutei net akys lipa ant kaktos iš smalsumo S.Čiurl. Bronės ãkys li̇̀pa iš kaktõs – noria visus paršaukti KlvrŽ.
ant akių̃ li̇̀pti daug būti: Audeklai lipa ant akių (daug yra austi) Ds.
į aki̇̀s li̇̀pti priešintis, priešginiauti: Dykas vaikas, li̇̀pa tėvuo į aki̇̀s Ub.
ant galvõs li̇̀pti grūstis, spaustis: Tiek prisirinko žmonių, kad lipa ant galvos, nėra kur apsisukti Jnš.
ant kulnų̃ (galvų̃) li̇̀pti versti skubėti, raginti: Prasidėjo laukų valymas, statyba lipa ant kulnų J.Avyž. Pavasario darbai lipa ant kulnų sp. Pulkas lipo ant kulnų batalionui, divizija – pulkams rš. Jei lipsi ant kulnų, dirbs Srv. Negaliu suspėti – lipa ant galvų kiti darbai Nm.
ant kulnų̃ (ant kul̃no, kulnañ, kulnuõs) li̇̀pti įdurmais ką daryti (eiti, vyti); neatsilikti; žr. kulnas.
ant si̇́enų li̇̀pti
1. nesitverti baime, alkiu, skausmu ir pan.: Mano balso arkliai bijo – net ant sienų lipa, kai surėkiu Dbk. Kiaulės žviegia, draskosi – ant si̇́enų li̇̀pa (nori ėsti) Ėr. Taip dantį sopa – nors ant si̇́enų li̇̀pk Ėr.
2. dūkti iš piktumo: Pasakai ką pryš – spardos, ant si̇́enų li̇̀pa Krš.

į kójas li̇̀pti keltis iš patalo: Tujau lipk į kojas, juk išmiegojai Dr.
1 antli̇̀pti, añtlipa, -o (ž.) žr. 1 užlipti:
1. Antlipaũ ant tvoros J. Jis antlipo ant kūlio ir apsibrido J. Šiaip taip antlipáu ant vežimo Slnt. Ančlipo dvijau ant vieno arklio ir joja Mžk.
^ Pelke ant kalno neantlipsi Sd.
| refl.: Žmogelis antsili̇̀pos ant žago šieno nusiversti Užv. Blezdinga ant gandro nugaros antsi̇̀lipa i išleka į šiltąjį kraštą Kl.
2. Žentas ir uošvis ant minos ančlipo Vkš.
1 apli̇̀pti, àplipa, -o tr., intr. K ant viršaus gausiai prilipti, apkopti: Stogą aplipo žmonės rš. Ant tvoros ligonių apli̇̀pę (prie ligoninės) Ėr.
1 atli̇̀pti, àtlipa, -o intr.
1. N prisiartinti, ateiti, lipant kur nors: Daktaras kasdien atlipdavo į kalną ir tenai vaikščiodavo Mš. Atlipo pas dangaus duris BsPIV34. Girdėjova kitą trepais ant aukšto atlipant BsV329. Kas čion aukštai atlipti tau padėjo? rš.
2. plg. 1 nulipti 1; užlipus grįžti: Lipk ant žardo ir atgal atli̇̀pk J.
1 ×dali̇̀pti, dàlipa, -o (hibr.) žr. 1 prilipti 1: Dalipaũ iki pačios viršūnės Gs.
| prk.: Cibire (Sibire) dèlipa (dalipa) lig šešiasdešimt [laipsnių] šalčio Užv.
◊ liẽpto gãlą dali̇̀pti atsidurti beviltiškoje padėtyje: Gavau turto po tėvui, ir tas man pragaišo, jau dabar dalipau liepto galą BsPIV8.
1 įli̇̀pti, į̇̃lipa, -o (į̇̃lipė) intr. Kv patekti kur lipant, įkopti: Jis įlipo į medį ir sėdi Brž. Berniokas į̇̃lipė pušin varnos gūžtos pažiūrėtų Š. Matydamas, kad aš, įlipęs kalnan, atsisėdau, atėjo ir draugas V.Krėv. Aš tąja pupa įlipau į dangų (ps.) S.Dauk. Neįlipamas kalnas rš. Ir net įsigijo reikalingus daiktus įlipti pro langą J.Marc. Įlipau į vagoną, jau traukiniui pajudėjus rš. Lipte į̇̃lipiau į tą duobę Rd. Kiaulė į̇̃lipė su kojom lovin ir išvertė ėdalą Š.
| prk.: Status kalnas buvo, mašinos neliuob įli̇̀ps Brs. Saulutė jau aukštai įlipo (pakilo) rš. Į devintą dešimtį įli̇̀pęs (devintą dešimtį pradėjęs) eiguliavo Brt. Anas jau šimtan intli̇̀pęs Tršk. Jau į šešiasdešimtus įlipaũ Rd. Jis jau aukštai įlipęs į senystę N.
^ Norins didžiausia nelaimė, aukštai dangus – neįlipsi, žemė kieta – neįlįsi, turi vargt ant svieto M. Be kojų, be rankų įlipa į medį (apynys) Pš.
| refl. K: Insilipo in tą eglę ir sėdi BsPIV283. Įsilipdavo į aukštą uolą rš. Įsili̇̀po į vežimą ir atsigulė Vlkv. Tas pradėjo ginčyties su velniu, ka įsili̇̀ptum į terbą Lpl.
^ Giedos kaip gyvatė, į kadagį įsili̇̀pusi Pln.
1 išli̇̀pti, i̇̀šlipa, -o (i̇̀šlipė) intr.
1. J iškopti, išsikelti iš kur: Išli̇̀pti iš duobės, iš medžio, iš lovos, iš garlaivio Š. Čia laivo vadovas išmetė inkarą ir, pritvirtinęs laivą lynais prie kranto, padėjo išlipamąsias lentas rš. Senis i̇̀šlipė iš ratų ir pėsčias nuėjo Ėr. Vesčiau Barborą, – neišlips par tvorą JD1563. Nei̇̀šlipamas (neišbrendamas) kelias Lp.
| prk.: Ka išsižiojo, ir akys ant kaktos išlipo (iššoko) Kl. Balkė iš vietos išli̇̀po Vv. Atiduočiu tau, išli̇̀pčiu iš skolos Krš. Išlipė (iškilo) aukštai kaip iš mielių Ps. Tik aš nenoriu taũ nuskriaust, kad norėč, tai tu visiškai nebegalėsi išlipt (atsigauti, pakilti) Ps.
^ Par torą (tvorą) neišli̇̀pęs, opa nesakyk Krtn. Nekrisk į balą, nes sausas neišlipsi LTR(Krp). Gali įlipti, bet negalėsi išlipti KrvP(Mlt). Išli̇̀psi iš paskutinės naginės, nebus kuo apsiaut Ėr. Iš to rublio nei̇̀šlipam (turime vis pinigų) Krš.
2. iškilti, išvirsti, išsilieti per kraštus: Tavo ragaišis (ragaišio tešla) net iš geldos išlipęs Vb. Marios išlipo iš krantų, apipylė Pamarius ir šalia jų gulinčias Tyvulių pievas bei pelkes I.Simon. Daug upių per krantas išlipusios BzF137.
◊ kairè (nè tà) kója iš lóvos išli̇̀pti; Ds, J.Jabl būti blogai nusiteikusiam, piktam.
1 nuli̇̀pti, nùlipa, -o (nùlipė) intr.
1. K nukopti, nužengti žemyn: Nuo lipynių nulipaũ J. Skubiai nulipo žemyn ir atsisėdo sode J.Marc. Aš nulipiau nu arklio Ėr. Nulipo … nuog kalno DP74.
| prk.: Beveik niekuomet nenulipdavo nuo trikojo katilas (nenustodavo virti) rš.
| refl.: Tuo stiebu ejo teip užsilipt, teip nusili̇̀pt Plik. Greitai nuo vežimėlio nusilipęs BsPI60.
2. sunkiai nueiti, nubristi: Nu mat nuli̇̀psiu aš per sniegus Bsg.
1 pali̇̀pti, pàlipa, -o (pàlipė)
1. tr., intr. K šiek tiek, nedaug lipti: Jis, palipęs kiek aukščiau, pamatė netoli šviesą Grnk. Palipo aukštyn pri erelio PP25. Raišas paukštelis atejo koja velkinas, pali̇̀po an akmenelio ir gera vandenį Krš. Palipo dukrelė aukštą svirną JD61. Kai tik palipsi bunkerį, tuoj sprogsta Všt.
^ Kas pakels šunį ant girnų, jeigu pats nepalips! LzP. Kur tu lipi, aš tau palipsiù (parodysiu lipti)! Ėr.
palipamai̇̃ adv.: Gal atgulti ir ant šieno, yr palipamai̇̃ Šts.
| refl.: O aš pasilipau ant suolo, kad geriau būtų matyti Žem. Pasili̇̀pęs ant ledinės (ledo lyties), i važiuo[ja] Kal. Saulius, pasilipdamas ant tvorų, ant vartų, mato, kaip grimzda [saulė] už akiračio į tirštą debesį Vaižg.
^ Senas senelis, pasilipęs ant stogo, pypkę rūko (kaminas) LTR(Plng).
2. intr. įstengti lipti: Lipu lipu į tą kalną ir nepàlipu – kojas pakirto Ėr.
1 pérlipti tr. K, J per viršų lipant pereiti, perkopti: Perlipo Janulis per tvorą ir, nukiūtinęs, lazda pasiramsčiuodamas, į galą kluono, atsisėdo ant rąsto A.Vien. Par gelžkeliuką reikia parlipt Pn. Lipo párlipo, ale nepakėlė, nepajudino škurlių Krš. Parlipk par [daikto] viršų, bet nevok Šts. Aukšti kalneliai neperlipami, drūti medeliai nepalenkiami LTR(Skp).
^ Neparlipęs par tvorą, nesakyk op! Gsč. Aš jau par plunksną nepárlipu (silpnas esu) Jrb. Padirbk, apark, kai arklys per velėną nepérlipa (nusivaręs)! Dbk.
| prk.: Nesu párlipęs par mokyklos slenksnį (nesu lankęs mokyklos) Klk. Apsileida – kambariai nepárlipami (netvarkingi, apleisti) yr Grg.
1 prali̇̀pti, pràlipa, -o intr. K pro šalį nulipti.
1 prili̇̀pti, pri̇̀lipa, -o (pri̇̀lipė)
1. tr., intr. K prisiartinti prie ko lipant: Jis prilipo prie gūžtos busilo (gandro) J. Ir privažiavo mišką, prilipo (prikopo) bičių spiečių J.Jabl. Piemuo greit pri̇̀lipė varnos gūžtą Vb.
2. intr. lipant prisirinkti: Kad prilipė žmonių – pilnas vežimas Ėr.
| refl.: Žmonių prisili̇̀pęs traukinys Grž.
◊ liẽpto gãlą (prie liẽpto gãlo) prili̇̀pti
1. įkliūti: Prilipsi kartunta prie liepto galo B. Prilips ožys liepto galą LTR.
2. patekti į padėtį be išeities: Visa tai rodo, kad šalies ūkis, fašistams viešpataujant, prilipo liepto galą rš.
1 suli̇̀pti, sùlipa, -o (sùlipė) intr.
1. K sukopti, susirinkti kur ant viršaus: Ant viškų suli̇̀po vaikai J. Vištos ant laktų suli̇̀po Lk. Nubėgo, sulipo į kumpą liepą JD1513. Suli̇̀po plukdytis į upę Sz. O mes visi, į langus suli̇̀pę, žiūrim, kad vilkte parvelka aviną ir ožį KlvrŽ.
| refl.: Susili̇̀pom ant tvorų ir žiūrėjom Skr. Ko jūs čia dabar susi̇̀lipėt vežėčiosna! Švnč.
2. įsilipti (sukeliant kojas): Vaikas su autakojais viedran suli̇̀pęs Kzt. Arklys in ežios priekinėm kojom buvo suli̇̀pęs Dglš.
1 užli̇̀pti, ùžlipa, -o (ùžlipė)
1. intr., tr. užkopti ant ko: Tamsoje užlipau ant šieno ir kritau kniūpsčias rš. Ažli̇̀po in dangčio Dv. Būras užlipo viena pupa iki debesų J.Jabl. Da paskutinį kalnelį reiks užlipt BM116. Rūdynai, purvynai neišbredami, aukštieji kalneliai neužlipami JV72. Užlipo ant medžio lauko figos, idant pamatytų jį DP571. Užlipk (paraštėje užeik) manęsp ant kalno ir būk tenai BB2Moz24,12.
| prk.: Saulė užlipa (pakyla) ant pat galvos, kaitra degina kaip pečiuje Blv.
^ Įleisk velnią (kipšą, kiaulę NžR) į bažnyčią, užli̇̀ps ir ant altoriaus Vel.
| refl.: Vaiks užsili̇̀pęs nusiskynė obuolą K. Šnekėk šnekėk, užsilipk ant stogo, kad visi išgirstų Sln. Gal jau neužsili̇̀ptum ant arklio? Lp. Jis užsilipo ant tvarto ir žiūri Brt.
^ Nekelk vartų, ant jų užsilipęs LTR(Rs).
2. intr. užsistoti, užminti: Žiūrėk, kur eini, ant katuko neužli̇̀pk! Alv. Jei tu kitą kartą man vėl ant kojos užlipsi, tai kitaip pasikalbėsim rš. Tu pati neužli̇̀pk [ant adatos]: tu esi basa Pln.
| Jis šlitinėjo šaligatviu kaip girtas, užlipdamas ant praeivių (susidurdamas su praeiviais) rš.
3. intr. prk. užeiti, rasti: Ana, kai eina grybaut, tai, ant kokio užlipa, ir kašin Ds.
◊ širdi̇̀s iki̇̀ gerklė̃s (gérklei) užli̇̀po sakoma pailsus: Jau ma[n] širdis iki gerklei užlipo Kt.