kalénti, -ẽna, -ẽno
1. intr., tr. barškinti, tauškinti: Išsitraukė pypkę, krapštė iš jos pelenus ir ją kaleno į lazdą rš. Garsiai kaleno medį darbštusis genys rš. Žmogus labai sušalo, net dantim kalẽna Ign. Laukinis [vilkas] kalẽna dantimis, norėdamas ėsti aviną J. Jonas antai sušalęs dantis kalena Gr. Baimė dantis kalena LTR. Kalena langan Ds.
| refl.: Girgždėjo sniegas ir kalenosi sušalusiųjų dantys rš.
2. intr. leisti kalenimo garsą: Gužučiai šiandie kalẽna ir kalẽna nuo pat ryto Pc.
| Kaleno kulkosvydžiai rš.
| refl.: Kalẽnosi (šaudėsi) lėktuvai Gs.
3. tr. mėginti stiprumą (apie kiaušinį): Kalẽna kiaušinius Š.
4. intr. žaisti vaikų žaidimą, vienam barškinant medeliu, o kitiems slapstantis: Vaikai, einam kalénti Lnkv.
5. tr., intr. prk. įsakmiai sakyti, nuolat kartoti, kalti: Aš jai kalenaũ ir kalenaũ, kad su juo nesusdėt – neklausė Trgn. Tu jau mane kalénk nekalénk, aš vis darbo nedarysiu Prng.
įkalénti intr. prk. primygtinai įsakyti, įkalti į galvą: Įkalenáu vaikams į galvą, kad neišdykautų, bet šie neklausė Kltn. Inkalẽnom, gal ir neužmirš jie atvežt cukraus Trgn. Ažuomiršai sunku inkalént Trgn. Inkalénk gerai, žiūrėk, kad neužmirštų Ds.
| refl.: Noroms nenoroms įsikalẽno į galvą Lkš.
iškalénti tr.
1. visus iš eilės pakalenti: Visus kiaušinius iškalenaũ, nei vieno gero neradau Kp.
2. išbarškinti kurį laiką: Visą naktį iškalẽnome dantis (išdrebėjome) Š.
pakalénti
1. tr. pabarškinti, patauškinti: Jis į akmenį pakaleno pypkę rš.
2. intr. kiek laiko leisti kalenimo garsą: Gandras pakaleno snapu rš.
3. tr. pamėginti kiaušinio stiprumą, tauškinant į dantis: Duok man šitą margutį pakalénti Šk.
prakalénti tr. pramušti: Bus tau geras, kol pakaušį su kačerga prakalens B.Sruog.
prikalénti intr. prk. įsakmiai prisakyti: Katinelis prikalẽno gaideliui nieko pirkelėn neįsileisti Rš. Prikalenaũ vaikui, kad ilgai nesimaudytų, ale galgi klausys Ds. Jam ar prikalenai̇̃, ar ne, vis daro, kap jam regis Švnč. Neprikalenaũ cukraus nupirkti – žiūrėk, užmirš Užp. Kalénte prikalenaũ, kad daugiau anas to nebedarytų Ds.
sukalénti intr.
1. sutauškėti (dantimis): Jis nelauktai nutraukė juoką, vilkiškai sukalenęs dantimis rš.
2. imti leisti kalenimo garsą: Vakare parlėkęs ant lizdo garnys linksmai sukaleno Bgt.
| Iš komendantūros langų sukaleno kulkosvaidžiai sp.