kė́doti, -oja, -ojo, kėdóti, -ója, -ójo
1. tr. sklaidyti, prieš akis kiloti, vartyti, kėtoti; versti: Nekė́dok tu tos šilkinės man prieš akis, ba ir aš tokios norėsiu Rdm. Eik šalin ten tais palas nekėdójus Bgt. Skarą kėdóti Krok. Smarkus vėjas mušė Joneliui į krūtinę, kėdojo rūbus rš. Te gatavas papirosas – ką čia da kė́dosi in vėjo popierį Trgn.
2. intr. kapstytis, kėburoti, skėsčioti, mostikuoti: Kalbėdamas jis kėdója rankom Krok. Kaip mažas vaikas rankom kėdoja Krsn. [Jis] krutėjo ir kėdojo rankutėmis, ką daro visi sveiki vaikai rš. Vaikas gulėdamas kėdója kojukėm Ig.
| refl.: Tai pamatęs, raitelis dar labiau kėdodamasis ėmė šaukti V.Myk-Put. Vaikas lopšy kėdójasi (vystykluose su kojomis burzdinasi, skėtrioja) Gs. Būt susukta [mergaitė] – nesikėdótų rankutėm Kt. Nesikėdók, lyg kas nematė tų tavo kojų Grš. Kėdójosi kėdójosi [višta] ir atsigriebė Gs.
3. refl. prk. gintis: Kėdoties yra atsikratyti J.
4. intr. prastai, sunkiai vaikščioti, keverzoti: Vaikas per aslą kėdója Rmš. Kūdikis kėdó[ja], t. y. eina J. Mano vaikas palei suolą jau kėdoja Kš.
5. tr. Kos46 ne vietoje ką mesti, rioglinti, griozdoti.
iškė́doti
1. tr. išskleisti, iškėtoti: Žinojai iškė́dot audeklus, žinok ir atgal sudėt Trgn.
| refl. tr.: Kai išsikė́dojo boba marškas, kai išsirodė raštus Trgn.
2. refl. išsikapstyti, nusispardyti (apie mažą vaiką): Kūdikis išsikėdójo – ištraukė iš vystyklų rankas ir kojas, arba sterblukę atsiplėšė Vlkv, Mrj.
3. refl. išsižergti: Stovi išsikėdójus kap kokia sterva Krok.
nukė́doti intr. nuskėtrioti, nueiti: Kūdikis nukėdójo (nuėjo) J.
pakė́doti tr.
1. padraikyti, pamesti: Reikė gerai, plačiai iškratyt šienas, ne šit' in vietos pakė́dot Trgn.
2. pakilnoti, paskeryčioti (prie darbo): Jei biskį ką vieną dieną pakėdóji, tai paskui reikia atsirgt Krok.
| refl. Krok.
užkė́doti tr.
1. užskleisti: Visą stalą popieriais užkė́dojot Trgn.
| refl.: Kur čia per visą stalą ažsikė́dojot su plūksnom! Trgn.
2. užgriozdoti, užversti: Užkė́dojo visą kelią, nė kur bepraeiti Ppl.