garmė́ti, gar̃ma (gárma), -ė́jo intr.
1. bėgti, lėkti, vykti su triukšmu, būriu, krūvomis: Gar̃ma gyvatės, kaip pašvilpia žynys, t. y. lenda, kavojas J. Vienu urmu (umata) garmė́jo sodvininkai (veselninkai), t. y. ėjo į saklyčią, subėgo J. Pastovėjo, paerzėjo lauke, paskui visi ėmė garmėt į stubą Jrb.
2. grimzti, skęsti, marmėti, smegti; dingti, žūti: Laive stumdėsi, trypė, bėgiojo, lyg būtų jis prakiuręs ir tuojau garmėjęs į marių dugną P.Cvir. Ve, kaip akmuo, įmestas į vandenį, gar̃ma į armenis, į dugną, t. y. eina į dugnus J. Negali dirvon važiuoti, ratai gárma į armenis Sr. Pusė Rambyno į gelmę garmėjo rš.
3. su triukšmu bėgti, tekėti: Vanduo garma iš viršaus čiurkšlėmis rš. Garma griovių vanduo rš. Upelis garmėjo nuo uolos stačiai giliausion bedugnėn J.Jabl. Upė garmėdama kriokliu šoko nuo malūno rato rš.
4. marmėti, erzėti; burbenti: Ko šita avelė teip gar̃ma, gal gert neduota Slk. Jie miestely tik marma, garma rš.
apgarmė́ti, àpgarma, -ė́jo intr. apsitraukti kuo nors, apgargėti: Stiklas tebebuvo apgarmėjęs zliaukomis Vaižg. Viedras, kaip gulėjo įkritęs į šulinę, apgarmė́jo purvais Slnt.
atgarmė́ti, àtgarma, -ė́jo intr. su triukšmu ateiti, atbėgti: Netrukus atgarmėjo visa šeimyna rš.
įgarmė́ti, į̇̃garma, -ė́jo intr.
1. su triukšmu įbėgti, įeiti: Antai, į kiemą įgarmė́jo keli vežimai žmonių Jrb. Tik duris atidarėm, ir visi įgarmėjo į vidų Vdžg.
2. įkristi, įgrimzti: Ėjo jis per ledą, įlūžo ir įgarmė́jo Jrb. Sunkvežimis staiga įgarmėjo sniego prinešton duobėn sp.
išgarmė́ti, i̇̀šgarma, -ė́jo intr. su triukšmu išeiti, išbėgti: Po vienos minutės mudu išgarmėjome į gatvę rš. Žmonys išgarmė́jo, t. y. išėjo J. Visas būrys vaikų išgarmėjo iš kiemo į laukus Brt. Išgarmė́jo jau piršliai iš Onytės Srv. Kai sukūriau jam pirtį, tai tuoj išgarmėjo Ant. Iš strioko su visu langu išgarmė́jo Sdb. Visos žąsys išgarmėjo iš kiemo Šk.
nugarmė́ti, nùgarma (nugárma Užv), -ė́jo intr.
1. su triukšmu nueiti, nulėkti: Laiptais nugarmėjau žemyn rš.
2. nugrimzti, nuskęsti: Akmuo nugarmėjo į armenis, t. y. nugrimzdo J. Ans nugarmė̃s į smalą, t. y. nugrims į skradžiąsias J. Lapė nugarmėjo į gilią duobę P.Cvir. Šuva nugarmė́jo su maišu į upės dugną Sv. Kai tik šoko į vandenį, tai ir nugarmė́jo į dugną Rk. Kai pratrūko raisto paviršius, tai ir nugarmė́jo karvė Mrs. Viedras nugarmėjo į šulinį Vl. Neik vienas maudytis – dar nugarmė́si Jrb. Žemė prasižiojo, ir visas dvaras nugarmėjo į armijas Užv. Neik ten, nugarmėsi į tą marmalynę Lkv.
| prk.: Vargas ir skurdas, buržuazijos valdymo metais kuris slėgė Lietuvos darbo žmones, dabar nugarmėjo į negrįžtamą praeitį (sov.) sp. Darbininkai sujudės – visi ponai nugarmės (sov.) LTR.
^ Kad tu kiaurai žemę nugarmė́tum! Brž. Ir keikė karą, kad jis kur kiaurai nugarmėtų Vaižg.
ǁ nukristi: Nugarmė́jau nuo pačios medžio viršūnės, bet išlikau gyvas Sv. Nugarmėjau su kopėčiom žemyn Vl.
3. nukibti, aplipti: Šiemet medžiai nugarmėję vaisiais Klov.
pagarmė́ti, pàgarma, -ė́jo intr. paskęsti, pagrimzti: Ans pagarmė́jo į pelkę, t. y. susmuko, kad nebišsikapanojo J. Pagarmė́jo visa gerybė, t. y. pražuvo J.
pragarmė́ti, pràgarma, -ė́jo intr. prapulti, dingti: Naujakurys Norkus baigia sėjos darbus, galvodamas apie pragarmėjusią praeitį (sov.) rš. Pragarmė́jo kaip ugny Jnk.
prigarmė́ti, pri̇̀garma (prigárma), -ė́jo intr. su triukšmu prieiti, prisirinkti: Vagi kiek žuvies prigarmėjo rš. Rytoj čia prigarmės jaunimo J.Avyž. Žmonių minios prigárma Lkv. Vaikų kap amaro pilna trioba prigarmė́jo Lš.
sugarmė́ti, sùgarma, -ė́jo intr.
1. staiga sueiti, subėgti, susirinkti: Jis buvo iš tos grupės po karo sugrįžusių moksleivių, kurie sugarmėjo į kovos būrį, vos tiktai juos pasiekė kvietimas dėtis į krūvą su kovojančiais darbininkais (sov.) rš. Lėšos, kurios galėtų būti ar net yra skiriamos darbininkų atlyginimui, sugarma į rangovų kišenes I.Simon. Svotai sùgarma, t. y. subėga visi į stubą, į suolą, išvadavus nuo mergų J. Pradėjus lyti, talkininkai visi sugarmė́jo į vidų Lkv. Avys parlėkė iš laukų ir sugarmėjo į tvartą Gs. Kai važiavau per kaimą, sugarmė́jo sugarmė́jo į galutinę gryčią vakarušnykai Srv.
2. nuskęsti, nuklimpti: Kaip slys duobės kraštas žemyn, ir sugarmė́jom visi Ds.
| Supuvę dvaro sienos žemėn sugarmės T.Tilv.
| prk.: Sugarmė́jo (žuvo) visi mano turtai per karą rš.
^ Kad tu sugarmė́tumei į pelkes! J.
užgarmė́ti, ùžgarma, -ė́jo intr. su triukšmu užplaukti, užgriūti: Ant manęs užgarmėdavo didelė baltakepurė banga rš.
| Kad užgarmė́jo visas bernų pulkas! Km.