1 dùiti, dū̃ja (dui̇̃sta Krs), dùjo intr.
1. DŽ trauktis dujomis, migla.
2. Š netekti nuovokos, kvaišti.
3. J šokti (šokį).
1 apdùiti intr.
1. apsitraukti dujomis, migla: Kai paputi, tai zerkolas ir apdū̃ja Slm. Apdùjęs langas, ir nesimato – kaip per dūmus Kkl. Ant senatuvę ir akys apdū̃ja Slm. Apdùję mano akys, nematau gerai, kas yra toli Užp. Berniukas krūptelėjo, tingiai pakėlė galvą ir pažvelgė apdujusiomis akimis J.Avyž. Apdujęs sidabras, auksas G77.
2. apkvaišti, aptemti sąmonei: Išgers kokią porciją, ir apdū̃ja Slm. Čyst apdùjo galva – nebežinau, ką norėjau dirbt Rk. Apdùjo to[ji] merga, laksto atsilapojus Alz. Apdùjo kaip senas šuva Pnd. Jau apdùjo ans nuo arielkos J. Nieko su juo nesusikalbėsi, páisto lyg apdùjęs Kp. Iš tokio alaso kaip apdujęs išejau Vj. Sėdi susmukęs, lyg apdujęs Kur. Vaikščioja kaip apdùjęs Paį, Nj, Ob, Ds. Laksto po miestą kaip apdùjęs Jnš. Kaip apdùjęs sekioja paskui mergą Jnš. Avelė apdujus laksto Tsk. Aš kaip apdùjus avelė, nežinau nė ką daryt Jnšk. Apdùjęs jautis – ko tik neįdūrė Pn. Jis pats rodėsi kaip ir paklaikęs ar apdùjęs J.Jabl.
3. apiplėkti, apipūti: Dobilai apdùjo Arm. Reikia šieną sūdyt, ba apdui̇̃s Arm.
1 išdùiti intr.
1. pasiusti: Išdùjęs šuva Lnkv.
2. būti kaip dujai puriam: Žemė nebuvo tep išdujus kap dabar Lp.