2 bùrti, bùria, bū́rė
1. tr. DŽ telkti į krūvą, būrį, į bendrystę: Jis aplink save būrė visą apylinkės jaunimą rš.
| refl.: Burkimės į kooperatyvus sp. Paukščiai bùrias (būriuojasi) – bus ruduo Ds.
2. tr. painioti, velti, narplioti (ppr. siūlus, virves): Kam siūlus buri̇̀, ar darbo neturi? Ds.
| prk.: Visaip bùria bùria [tą bylą], nežinia, kaip ir pasibaigs Pnd.
| refl.: Bùrias ir bùrias, suknelę siuvant Ds. Jeigu, kai siuvi ką, siūlai burias, tai tą rūbą vogs kas LTR(Ds).
3. intr. spirti, spardyti, kabaruoti: Šuo, nutvertas už galvos, tik kojom bùria Brt. Avis pjaujama kojom bùria Lp.
| refl.: Vaikaitis, išsivystęs iš vystyklų, bùrias kojelėm Rod. Bùrias kojom kap gaišdamas Rod. Jis visom keturiom bùriasi (ginasi, nesiduoda) Vlkv.
4. tr., intr. mėtyti, svaidyti: O bùria, o bùria vaikai akmenais [vilką] Lp. Kad ėmė bùrt akmenais, ledva parbėgau namo Kč.
◊ [su] kójomis bùrti stipti: Kumelė jau būrė su kojomis ir dantis iššiepė rš.
2 atbùrti, àtburia, atbū́rė tr. atpainioti, atnarplioti: Susibūrė siūlai, negaliu jokiu būdu atbùrt Km.
| refl.: Bevejant [siūlai] ir atsibūrė Ds.
2 ×dasibùrti, dasi̇̀buria, dasibū́rė (hibr.) prisiirti: Ledva dasburė [prie kranto] Vrn.
2 įsibùrti, įsi̇̀buria, įsibū́rė įsivelti, įsipainioti: Šaka įsibū́rė tinklan, ir žuvis išbaidė Š.
2 išbùrti, i̇̀šburia, išbū́rė tr.
1. išpainioti, išnarplioti: Kas čia begali šituos siūlus išbùrt Užp.
| refl.: Supainios visus taip, kad ir išsiburti nebegalėsime rš.
2. išspardyti, išversti: Kap pradėjo dūkti, tai visus šiaudus iš lovos išbū́rė Lš. Arklys išbū́rė šieną, neduok kito, tai suės ir išbùrtą Rtn. Išbū́rė bulbas iš vežimo Lp.
3. refl. išdvėsti, nusikapstyti: Paskutinė vištelė išsibūrė Rod.
4. refl. išsiirti: Išsibùrk ant krašto Nč.
2 nubùrti, nùburia, nubū́rė
1. tr. nuspardyti, numesti, numėtyti: Aš tep neramiai miegu, kad kaldrą visados nùburiu po kojom Vrn. Kap ėmė nūnai, tai visus šaukštus nuog stalo nubū́rė [vaikas] Lp. Vaikas vaiką nubū́rė nuo suolo Vlk.
| refl.: Vaikas nusbū́rė lopšy Knv. Paklode užklojau, tai kap tik užmigo, tai ir nusbū́rė Nč.
2. refl. menk. mirti: Ot negadnas žmogus buvo, ale jau nusbū́rė Pls.
2 pabùrti, pàburia, pabū́rė intr. pasispardyti: Jis tik kojom pabū́rė, ir atliko (išgaišo) Plv.
◊ kójomis pabùrti nusikapstyti, mirti: Eik eik prie arklių, kap spirs, tuojau pabùrsi kójom! Dkš. Tavo spaudėjai jau pabūrė kojomis rš.
2 pribùrti, pri̇̀buria, pribū́rė
1. tr. sukaupti, sutelkti: Dangus kap puodu apsivožęs, gal lietaus pribur̃s Rod.
ǁ pripilti: Va, kiek bulbų pribū́riau prijuostėn Vlk.
2. refl. prisidėti, prisijungti: Gal ir kareivių kiek prisiburs prie mūsų rš.
3. refl. pareiti, sugrįžti: Kad nor namopi kap greičiausia prisbū́rus Vlk.
2 subùrti, sùburia, subū́rė
1. tr. sutelkti į būrį, į bendrystę: Greitu laiku buvo suburtas aktyvas sp. Gerumu subūrė, piktumu išvaikė KrvP(Žr).
| Žiūrėk, ir jie suburs (sutaisys) vestuves LTR(Ds).
suburtai̇̃ adv.: Lenkų liaudis gyveno nesuburtai, išskydus rš.
| refl.: Apie Liudą susibūrė merginos J.Avyž. Ir cigonai susibū́rė, miške ugnį susikūrė J. Susibùrkim į krūvą, geriau seksis dainuoti Vv.
2. tr. supainioti, sudraikyti: Vaikai subū́rė siūlus, kad nė nebegalima atitaisyti PnmR. Subùrkim gerves – pasukim kepurę, ir jos susibur̃s (susimaišys, pakriks) Ds.
| prk.: Byla taip suburta, kad ir suprast nebegalima Pnd.
| refl.: Siūlai sudriko ir susibū́rė Sl.
3. intr. pasispardyti: Gyvulėlis, smūgį gavęs, tik kojom subū́rė, ir atliko Brt.
| refl.: Aš tau kap pritaikinsiu, tai tu nei kojelėm nesusbùrsi Nč.
2 užbùrti, ùžburia, užbū́rė
1. refl. susipainioti, susiraizgyti: Siūlai užsibū́rė, kad ir atburt nebegalima Ds.
ǁ užsikirsti (apie spyną): Spyna užsibūrė, vos atkrapščiau Trgn.
2. intr. menk. mirti: Duok tu jam buože galvon, kad anas ir ažuburtų ant daikto, tokis žmogus Arm.
| refl.: Jau mano diedas žusbū́rė Rod.