šili̇̀mas sm. (2) K, Š, DŽ, NdŽ, KŽ; Rtr → 1 šilti 1: Dirvožemio šilimas rš.
atšili̇̀mas sm. (2) KŽ, Krš, Vkš; M → 1 atšilti 1: Atšilimai žiemos pabaigoje pažadina pumpurus rš. Bene pasimatys kur gandras, parnešęs atšilimą į mūsų kraštus rš.
įšili̇̀mas sm. (2) NdŽ → 1 įšilti:
1. Rudenį inšili̇̀mą turi obuoliai Dglš. Dirvožemio įšilimas rš. Kūnai nuo įšilimo plečiasi rš.
2. Ser, KŽ Kūno įšili̇̀mas NdŽ.
iššili̇̀mas sm. (2) NdŽ, KŽ žr. įšilimas.
nušili̇̀mas sm. (2)
1. NdŽ, KŽ → 1 nušilti 1.
2. KŽ → 1 nušilti 3.
péršilimas sm. (1) KŽ → 1 peršilti 2: Kuo daugiau vienoje vietoje laikome gyvulių, tuo sunkiau juos apsaugoti nuo peršalimų ir peršilimų rš.
sušili̇̀mas sm. (2) → 1 sušilti:
1. Gegutė prieš sušili̇̀mą kukavo Pc.
2. Ser Nedirbk lig sušilimù Pc. Toks sušili̇̀mas – vanduo tik varva [nuo arklio]! Mšk. Šąlant reikia paspartinti ėjimo tempą iki sušilimo rš.
| prk.: Turi bernas sušili̇̀mą (vietą pernakvoti su priegulu) – reiks motkai liulyt (supti vaiką) Drsk.
užšili̇̀mas sm. (2) → 1 užšilti 1: Nu tokio užšili̇̀mo – po prakaitu einu! Krš.