gliténti, -ẽna, -ẽno
1. tr. terlenti, termenti, kneboti, velti, buzoti: Ką čia gliteni̇̀? Tj. Gliteni̇̀ ir gliteni̇̀ (kramtai) sausą duoną lygiai be dantų Lkm. Valgyk košę, kad valgai, o negliténk po bliūdo pašalius Vkš. Glitenant durpių lysės paviršių, pirmiau reikia vandeniu sulieti rš.
| refl.: Negerai po lietaus akėti – glitẽnasi paviršám, neišsiakėja giliau Pg. Biškį pašalo – ne teip glitẽnasi Pc. Glitenas dantys ir kimba pri kits kito, miltinius kleckus valgant Varn.
2. intr. eiti smulkiu žingsniu (pvz., slidinėjant): Kur tu gliteni̇̀ tokiu slydžiu keliu? Als. Kad glitẽna kiek galėdama, nenora atsilikti Užv. Ir vėl kažkur glitẽna, nė valandos namie nepasėda Šll.
nugliténti tr. nutrypti, numindžioti gličią vietą: Visos pakelės pavasariais žmonių nugliténtos (nuletentos) Brs.
pargliténti intr. slidžiu keliu parkeliauti, parslidinėti: Toks purvas ant kelio, kad ir kojos pradėjo skaudėti, kol parglitenáu namo Vkš.
prisigliténti prisivelti, pritukti: Nu tų pitliavotų miltų grobai prisiglitẽno Užv.
sugliténti tr. suletenti, sulyginti: Žąsys suglitẽno (sumindė, sulygino savo kojomis) daržo kertę Als.
| refl.: Kaip aplaistė vandenimi priemenią, glitẽno, kol susiglitẽno žemė, t. y. šliuką, purvynę padarė J.