garsė́ti, -ė́ja (gar̃si, gar̃sia), -ė́jo intr.
1. balsui sklisti, skambėti, pasigirsti, aidėti: Kalbos vis gyvėjo ir garsėjo rš. Barškėjo dalgiai, garsėjo grėbėjų dainavimas LzP. Balsas garsėja, ir kanklės vėl skamba Vd. Teip šaukia, kad visa Lietuva … garsi TP1881,7. Kai aš jojau per giružę, giružė garsėjo KlvD149. Triūbos garsėjo, varpai virpėjo KlvD249. Didysis bangų ūžimas, kursai garsėjo kaip žemės drebėjims, nutyko Kel1881,111. Mūsų liaupsinims šlovniau tur garsėti Ns1838,1.
2. eiti gandui, kalboms, girdėtis: Pradėjo jau garsėti, jog baudžiava bus panaikinta Žem.
3. žinomam, garsiam būti; pasižymėti, garsiam darytis: Jie garsėjo visoje apylinkėje savo neturtu A.Vien. Jo vardas kaskart labiau garsė́ja mūsų krašte DŽ. Vytenis garsėjo kaip geras karo vadas rš. Palanga nuo seno garsėjo rš. Siūdinos pas tuomet garsėjusį siuvėją rš.
apgarsė́ti žr. pagarsėti 2: Ta knygutė šį laiką teip apgarsėjo A1883,42.
| refl.: Nenorėjau tuo apsigarsėti V.Kudir.
atgarsė́ti, -ė́ja (atgar̃si, àtgarsia), -ė́jo intr.
1. balsui atsklisti, atskambėti, atsiliepti: Balsas tris kartus àtgarsia KI327. Tai jau vėl atgarsėjo mums tas balsas Ns1853,2.
| refl.: Tas šaukimas atsigarsėjo kiekvienoje ausyje V.Kudir. Rymojau kartą čia, kur jūrų giesmė atsigarsi aukštose uolose Vd. Muzikos garsai slinko atsigarsėdami tolumoje rš.
2. žr. pagarsėti 2.
| refl.: Jis toks jaunas, o jau ir atsigarsėjo Pp.
įgarsė́ti žr. pagarsėti 2: Velnias įsigeidė dar labiau įgarsėti ps.
| refl.: Gana įsigarsėjo vienas daktaras rš.
išgarsė́ti žr. pagarsėti 2: Narsių karžygių, išgarsėjusių kautynėse, vardai artimi ir brangūs visiems žmonėms sp. Plačiai yra išgarsėję uzbekų šilkas, karakulis, vaisiai sp. Šita byla plačiai išgarsė́jo BŽ182.
nugarsė́ti intr.
1. garsui nueiti, nuskambėti, nuaidėti: Balsas nugarsi į girias prš. Dabar nuaidėjo, nugarsėjo pagarbos reiškimas labai triukšmingai I.Simon.
| refl.: Ant jos (pilies) viršaus buvo senovėje skylė, į tą įmestas akmenaitis labai nusigarsėdavo BsV158.
2. žr. pagarsėti 2: Jo gyrius visur nugarsėjęs Ns1838,2.
pagarsė́ti intr.
1. pasigirsti, nuaidėti: Staiga miške pagarsėjo šūvis rš.
2. DŽ garsiam, žinomam pasidaryti: Šeputa buvo pagarsėjęs puikus darbininkų organizatorius, energingas ir narsus draugas rš. Namai jau pagarsėję, bet tu juos dar daugiau išgarsinsi I.Simon. Pagarsėjęs visoj apylinkėj siuvėjas rš.
pargarsė́ti intr. ateiti, pareiti (žiniai, garsui): Iš Bulgarijos … pargarsėjo geros naujienos LC1886,27.
pragarsė́ti intr.
1. nuskambėti, nuaidėti: Balsas pakyla, pragarsi – ir pranyksta rš. Staiga tylumoje pragarsėjo rūstus Elenos balsas rš.
2. žr. pagarsėti 2: Jis pragarsėjo savo darbais rš. Ir parjojo tėvų šalin didžiai pragarsėjęs Kęstutis rš. Kitas buvo pragarsėjęs šaulys Blv.
sugarsė́ti intr. suskambėti: Tada sugarsi gilumoj vieną antrą kartą Vd. Staiga sugarsėjo skambalas LzP.