tupė́ti, tùpi (tùpia LKKIX208(Dv)), -ė́jo KBII169, K, Rtr, Š, FrnW, K.Būg; L
1. intr. R, MŽ, Sut, N, K, M, RtŽ, DŽ, NdŽ, KŽ, Pn, Grd, Bd, Pls laikytis ant sulenktų kojų (ppr. apie paukščius, vabzdžius): Tùpi žąsukai dar gyvi DrskŽ. Žėk – po ežele vieversiukas tùpi Bsg. Daboju – jau špokas in šakos tùpi Klt. Susmetę krūvelėn vištos i tùpi [vakare] Klt. Žiūriu – tùpi i tùpi ta vištelė, kaip dėt norėtų Žg. Tupė́ta paukščio medy LKKXVII33(Vb). Ant avietės blezdingėlė tupė́jo Ktk. Tetervinus a berže tùpint gali ten lig vieno iššaudyti Sd. Seselė rūtas ravėjo, zylutė krūme tupė́jo Lkš. Paukštute, lakštute, o kur tu tupė́jai? – Sodely, daržely, tarp žalių lapelių (d.) Šmn. Krūtinytės baltos baltos tų kregždučių, tùpi ant vielų, rodžias, kad karoliai suverti Pl. O gervių te tupė́ta buvo Sb. Tam čėse užkliudė palėpėj tupėjusius žvirblius, tie tik prr… LTR(Kp). Varna in kupsnos tùpi, ir loja [šuniokas] Ktk. Varnos visada ant šalčio viršūnėj tùpi Prng. Varnos pačioj viršūnėj tùpi prieš blogą orą Sld. Juodvarniai kad ant žemės tùpa, užeis lytai Nv. Gužučiai ka ant kupečių tùpa, supūs pašaras Klm. Jei pavasarį pirmą kartą gandrą tupintį pamatai, tai būsi negreitas LTR(Pns). Jei parlėkusį garnį pirmąkart pamatai tupintį – tai visus metus daužysi indus LTR(VšR). Šarkos ant tvarto stogo tupėta ir sniege pėdsakas palikta – lauk naujienų ar piršlių rš. Paukštė, ant vietos tupėjusi, ben plunksnas paliekta S.Dauk. Gale lauko ąžuolėlis bestovįs, tam ąžuole vanagėlis betupį̇̃s Ar. O kitsai tenai ant virbo tùpi besnausdams K.Donel. Vištos geros: viena tùpi (deda), kita laukia Švnč. Ir paukščiai po dangumi tupėjo ant jo šakų BBDan4,9.
| Voras tupi ant lango Ps. Švento Jono vabalėlis tupėjo ant lapo žydinčios kvietkelės Tat.
| prk.: Kad ant piningo tup aukso erelis, tai visur dalek, nors mažas paukštelis D.Pošk.
^ Tupi kaip pelėda pupose LTR(Žg). Kaip višta ant laktos tupėsi Rz. Tupime kaip varnos ant kuolo I.Šein. Lekantysis palėks, o tupintysis tupė́s J. Galgi vištos tupė́jo, kad teip labai prausies? Trgn. Antanai, pantanai, kur tavo pati? – Ant pečiaus, po pečium, kur vištos tùpi Snt. Juodas gaidys ant tvoros tupi: uodega iki žemei, balsas iki dangui (varpas) B591. Gražus gražus ponaitis lauko gale tupi (dagilis) LTR(Sln). Balti gaideliai ant laktos tupi (dantys) LTR. Tupi gaidukas su raudonais pentinukais (burokėlis) LTR. Juoda višta tup ant raudonų kiaušinių (katilas ant ugnies) LTR(Šlv).
ǁ Sk atsitūpus miegoti, būti: Karteles pritaisiau žemai: i vis tiek jauniklės neskrenda, žemėj tùpi Klt. Ka šaltai tùpa [vištos], skiauteres nušalna Klm. Lakta te (priemenėje) būdavo vištom tupė́t Kp. Vištos seniai tùpi, ir jūs tū̃pkit Trgn.
^ Kaip gaidžiai: dieną pešasi, o naktį ant vienos laktos tupi LTsV262.
ǁ perint laikytis ant sulenktų kojų: Ant pautų tupėti N. Lėlys gi nètupi ant kiaušinių, ale žiūro žiūro ir išžiūro vaikus Pv. Kregždė padėjo kiaušelius ir tupėjo ant jųjų, idant išperėtų vaikelius A1885,219. Medyje kovarnis sukrebžda – turbūt jau ant kiaušinių tupi J.Paukš.
2. tr., intr. Sut, NdŽ, DŽ perėti: Viena jau tùpi vištukus, kita antukus Smn. Jūsų višta kverkščia, gal tupė̃s Slm. Višta tupėjo čielas tris nedėles Pln. Kurkę daviau tupė́t Klvr. Aš, aure, užleidžiau savo [vištą], tai irgi teip pat netupė́jo Rgv. Kaip kiaušinius atemi, anos (vištos) nebètupa Krž. Laksto [višta], žinai, gi nusibosta tupė́t Kp. Išlėkė višta, nebeatejo tupė́tų – šalti kiaušiniai Slm. Jau ji tokia višta – atimk kiaušinius, akmenukus pasižeria ir tùpi Dkš.
3. intr. LL70, DŽ1 laikytis ant prilenktų prie liemens ir per kelius sulenktų kojų (apie žmones): Nusibodo ant kinkų tupė́ti J. Tupė́damas in liūno spalgenų kašelę prigrebojo Klt. Sėsk, ko an kulno daba tupi̇̀ Žml. Mama verpė, o aš kaip katinelis pri anos kojų prisimetusi i tupė́jau End. Ko ten tupi̇̀ po stalu – lįsk laukan! Pln. Dar tupi̇̀ až nugaros – pasleidęs berniokas! Antr. Žiūrėk, kartis pajuodavus – gal velnio tupė́ta Skp. Pas merginas kap nuėjo, po langu tupėjo LTR(Brt).
4. intr. H, H207, LL17, Sdb remtis į žemę sulenktomis užpakalinėmis kojomis ir tiesiomis priekinėmis kojomis (apie kai kuriuos gyvulius): Tùpi du didžiausi paršai in šikinių Klt. Katineliai kūtė[je] i tùpa, pamelžu karvę, įpilu Akm. Už to medžio tupė́jo katinas LKT100(Krtv). Levų vietoje randame ant pasturgalio tupinčius šunis LTI70(Bs). Tau (bernui) šiandien duos mėsos valgyt, tai tu nevalgyk, ale atiduok šuniui, kurs po stalu tupės BsMtI164(Brt). Tùpi vilkas rugienoj (d.) OG293. Tupi vilkas už tvoros be kepurės, be skaros LTR(Bsg). Tas vilkas ir vėl nubėgęs, į tą eketę įkišęs [uodegą] ir tupiąs Sln. Čia kiškio tupėta J.Jabl. Kiškis, toliau pasejėjęs, tùpi an kalnelio Vdn.
^ Kur jau didelis – sulig šuniu tùpinčiu Jnšk. Vilko ieškom – vilkas už tvoros tupi PPr439. Meška tupi, žarnos kruta (laikrodis arba gryčia su žmonėmis) LTR(Vb).
5. intr. pritūpus, pasilenkus darbuotis: Agurkuosa tupi moteros, brokuosa (ravi) Drsk. Trečia diena tupiù ir tupiù burokuose Mžš. Nueini, žiūri: bobos darže jau tùpi Kvr. Vago[j] tupi̇̀, saulė duoda an nugarą, i gana LKT255(Trs). Bet jau išsiskynėm [serbentus], čia tai koronė: tupė́k ir tupė́k Mžš. Ką tu čia tupi̇̀ an to daržo, eikš pasišnekėsim Kdn.
^ Tùpi senis už kupečių, tùpi senis už kupečių (dviese kultuvais kuliant) Nj.
6. būti vietoje, niekur neišvykstant: Namiej tupiu R113, MŽ148. Tupim čia, ir gan, jau kiek metų Ps. Bobos, mes vis numie tùpam ramiai, o vyrams – sunki darbai, karai Krš. Gryčio[j] tupiù arba darže – nieko nematau Kdn. Senas, nebesveikas, tùpi vienoj vietoj – kas iš jo?! Mžš. Ale ką tu išvažinėsi, tupiù, i tiek – bemeilus aš kam Dbk. Aš čia ant vietos tupù, kur tu anus pažinsi Krž. Močiutė nebetikus, tùpi vietoj Užp. Man nusibodo visą amžių kaime tupėti rš. Tokia kevėža i leidos į tokią kelionę: tokiam tik namie tupė́t! Vlkv.
^ Tùpi vienas kai vilkas žiemą užpustytas Sug. Tùpi kaip višta ant kiaušinių Krs, Kri. Tupa ant savo vietos kaip pereklė višta ant kiaušinių LTR(Klp).
ǁ būti vietoje, nejudėti, nekilti, neaugti: Pyragas kai an vietos tùpi, tai nesikelia Ant. Niekas neauga, tùpi žemėse, šalta Klt. Ale tùpi mažučiukai Dg.
| Tùpi tùpi, tùpi tùpi su vėžiais ir nieko nedaro (neina pas gydytojus) Slk.
7. ramiai gyventi: Seni grabūzdai tùpi Drsk. An lauko gi netupė́si (reikia pirkios) Ad. Ant Jonikėno žemės tùpiam Brž. Dešimtį išauginom, o vieni tùpam, – išlakstė Rdn. Vaikai susitvarkę, tai dabar sau tùpi abu seniai ramiai Šil. Dykas nemėgstu tupėti Blv.
8. lindėti, tūnoti, kiūtoti, kiurksoti: Šalta, tùpime po vidų (gryčioje), ir gana Jnšk. Žiemą tai gryčioj tupė́k ir tupė́k Slm. Žiemą senas tupi̇̀ namo: kur eisi, vėjas pargriaus Azr. Darbininkų mažai kame – senės, seniai visur tùpa susitūpę Krš. Tai va tupi̇̀ ir tupi̇̀ [žmogus] an pečio Rud. Žiemą sulaukus prie pečiaus tupė́k tupė́k, vasarą – tai nors pašalėj pasėdi Km. Toks pečius buvo molinis, kertelė[je] i tupù Šts. Važiuokit namuosna ir tupė́kit Sug. Tai čia mes bètupim, laukiam, kas čia toliau bus Grš. Aš va tupiù kamarytėj Pnd. Dabar vėl tupė́t lovoj, ir niekas nieko Skp. Susitara vaikiai, neveda šokti, ir tùpa merga Krš. Dar tos senės tùpam [bažnyčioje], o jauni… Krš. Tupė́jo tupė́jo ir pasvėlavo DrskŽ. Tie žūlikai čia susirenka i tùpa Rsn. Daba tai tùpa i tùpa pri tų upių (apie meškeriotojus) Krž. Kaip ilgai jis čia dar tupėsiąs, juk traukinys nelauksiąs I.Simon. Oras šaltas, bitės namie tùpi Ėr. Tùpi giliai žemėn liūliai Drsk. Akmenukas [girnų] kertelėj aure da tùpi (užsilikęs nuo senų laikų) Ln. Suprato [nykštukas] karvės pilve tupį̇̃s (tùpįs) Jrk27. Kupstais tupėjo prieblandoj trobelės T.Tilv. Bernas, viršuj tupėdamas, sako: – Palaukit, vyrai, nekirskit pušelės LTR(Slk). Tie medinčiai ir tupėjo an kūgio, pakol vilkai prasikraustė BsPIV284. Kai su tais gyvuoliais, tai daug vargų: tupi̇̀ tupi̇̀ per naktį prie jų prieš turėjimą Vl. Kelias naktis netupė́si pri kiaulės (nesaugosi besiparšiuojant) Erž. Naktim mažai teko ganyt, dieną tik su kumeliukais tupė́davo Sml. Kai jis (našlys) jojo per laukelį, tabaku kvepėjo, ant šyvosios kumelėlės kai dagis tupėjo LLDII465(Br).
| prk.: Katra biedna, to[ji] ir tùpi (neišteka) Ds. Jeigu pirmą kartą pamatysi busilą tupint, tai ir tupė́si, neištekėsi Pls. Netupėkit bažnyčioj kaip žąsys BPI89.
^ Tupi kai pelė po šluota Vlkv, Škn. Tupi kaip kalė ant girnų Aln. Kam rūp, tas netup LTR(Jnš). Kas kam rūpa, tas i ant liežuvio tùpa Krž. Kas kam rūpi, tas tam ir galvoj tùpi Slk, LTR(Jrb). Kas kam rūpi, tai ir širdy tupi An. Senas tupė́k numie sau kaip blynas Vdk. Katram Dievas lūpos[e], tai vis velniukas po skvernu tupi LTR(Kp). Kad neverkia tekėdama, verks kampe tupėdama Gs. Gražiai giedi, gerai kalbi, tik kažin kur naktį tupi̇̀ (sakoma abejojant kieno gerumu) Lk. Už pečiaus tupė́sit, par šerį bezdėsit! Všk. Tupi tupikas, ant to tupiko tupi kedikas (guba pjūties metu) ST441. Raudonas šunelis po slenksčiu tupi (liežuvis) LTR(Rk). Tupi kampe trupinys, nepaveža nė arklys (krosnis) LTR(Graž), Mrk. Juodas katinas kertėje tupi (puodas) Pn. Tupi kampe katinas, kai prieini – bažinas (puodas) LTR(Grl). Surūkęs senelis ant stogo tupi ir pypkę rūko (kaminas) Škn. Keturi broliukai po vienu kapeliušu tupi (stalas) Vj. Kas tùpi už tvoros, kas gimė be skūros (šūdas) MitII196(BsM).
9. intr. euf. laukinėtis: Tupu savo reikalu Šts. Grįžęs nusitėkš tokią vietą, kad nė tupėdamas į Juočbalynę nepasižiūrės V.Bub. Ko tiek ilgai tupi, ar atvarslais ir šiki?! Vkš. Tai kurgi buvai? – Už klojimo tupė́jau Kp.
^ Tùpi kap velnias ropėsa Drsk. Bėgantis tupinčio nepabaido KrvP(Srv).
| refl.: Jis už krūmo tupė́jęsis Smln.
10. būti suimtam, uždarytam, kalėti: Vaikas plėšė butą, dabar tùpia Pn. O paskui jis vėl tupė́jo ilgai Snt. Jei duosi pusasminkę pinigų, tai tylėsiu, o jei ne – tai tupėsi LTR(Kb). Pati gavo kitą vyrą, o tu (išeikvotojau) tupė́k Rdn. Kalinyje tupėjo arti dviejų metų V.Kudir. Tūkstantį metų gaučiau kalėjime tupėti Ns1832,7.
11. intr. prk. būti paliktam kartoti kurso: Ji paliko tupė́t Tlž. Ką jin mokinsis, kad jau taip visai be galvos: tupia ir tupia pirmam skyriuj KlK14,75(Sk). Juk aišku kaip dieną, kad tasai Tupšė tupės antrus metus J.Mik.
◊ ant (kieno) sprándo, (kam) ant sprándo tupė́ti būti išlaikomam: Žinote, sunkokas jausmas tupėti ant svetimo sprando A.Vencl. Vykę vaikai netupės tėvui ant sprando rš.
(kieno) kišẽnėje tupė́ti būti pasiskolinusiam pinigų: Ans muno kišẽnė[je] tùpa Dr.
po (kieno) sparnù tupė́ti; Žem būti priklausomam, nesavarankiškam, klausyti.
sàvo kiautè tupė́ti nesidomėti aplinkiniu gyvenimu: Ji tùpi sàvo kiáute: iš namų mažai išeina Smln.
vištukùs tùpi Lp sakoma apie vaikiną, lankantį merginas.
aptupė́ti, àptupi, -ė́jo
1. tr. K, Š, NdŽ, KŽ paprasti tupėti (ppr. perint).
| refl.: Nedenk tą vištą, apsitupė̃s ir nedengta Mrj.
2. tr. užperėti: Toj višta, kur pernai sėdėj[o], aptupė́j[o] kiaušinius ir pabėgo Vlk.
3. refl. apsibūti vienoje vietoje, įsikurti, prasigyventi: Kolei anys te apstupė́jo, kolei kas… Str. Leiskiat muni į svirnalį – bene aš kaip blezdinga apsitupė́su Plt. Kurs gyvenime jau apsitupėjęs, jaučia pareigą jaunesnįjį globojamai patapšnoti per petį rš.
ǁ apsiprasti: Apsi̇̀tupi ant vietos ir nebenori niekur eit Snt.
ǁ kiek pastiprėti, sudrūtėti tupint: Tegul būna vištukai dar po višta, tai apsitupė̃s Mrj.
4. refl. prk. apsmukti, apkiužti: Sena, apsitupėjusi trobalė Šts.
atitupė́ti, ati̇̀tupi, -ė́jo KŽ, atatupė́ti Š, KŽ
1. intr. Š ilgai tupėti (ppr. apie paukščius).
| refl. Š: Biedna vištelė – atsitupė́jo gi ant tų kiaušinių, iki išperėjo viščiukus! Jž.
| prk.: Išskirstė kaimą į vienkiemius, ir nespėjame dar atsitupė́ti (gerai ūkio įsitverti) Jž.
2. tr., intr. šnek. atsėdėti kalėjime: Reikia atatupė́t ažu durną galvą Sug. Jau atitupėjau savo bausmę – 2 savaites tvirtovėje Žem. Vyras neattupėjo kalinį ir nesugrįžo namon V.Kudir.
3. intr. šnek. kurį laiką išbūti: Kai nueina viešnagėn, tai keturias dienas ati̇̀tupi Alv. Ką norėt, kai dvylika metų atitupė̃s mokykloj Šmn.

×datupė́ti, dàtupi (dàtupa), -ė́jo (hibr.) ppr. su ne- intr. būti ne visai subrendusio proto, apykvailiam: Nedatupė́ta ta Vanda, bandą gano Krš.
įtupė́ti, į̇̃tupi, -ė́jo tr.
1. Rtr, KŽ tupint įspausti: Vištos įtupė́ta duobelė Š.
ǁ refl. Rtr ilgai atsitūpus pabūti: Instupė́siu, tai suvis nepaskelsiu Klt.
2. tupint užperėti: Neintupėtą kiaušą reik supenėt mažiem vištukam, tai bus vištytės dėslingos LTR(Auk).
3. šnek. ilgai gyventi vienoje vietoje, įsigyventi, įsibūti: Juk dvarininkas turbūt taip pat jums dykai savo įtupėtos vietos neužleido? LzP. Kaip iškentėsi nepasijudinęs iš savo gal patogios, įtupėtos gūžtos? rš.
^ Įtupėta gūžta vis šiltesnė Užp.
4. refl. KŽ ilgai išbūti vienoje vietoje: Įsitupė́ję, įsikiūtėję savo ramiuose nameliuose, nebenorime kitur kur kraustytis Š. Matai, įsitupėjai ant pečiaus, tai nebesinori lipt Ds.
ištupė́ti, i̇̀štupi, -ė́jo
1. intr. LVI821, Rtr, NdŽ, KŽ tupint išbūti: Viščiukai pernakt ištupėjo ant laktelės Š. Ilgai ištupėjo paukštelis tamsioje lindynėje J.Balč. Aš (dagilis), tų užpuolikų išsigandęs, įlindau į krūmą ir tenai ištupėjau, ligi šunys nubėgo LTsIV445.
| refl. Rtr.
2. tr. K, Š, NdŽ, KŽ, LKT373(Btrm), Vlk, Pns išperėti: Višta vištyčius ištupė́jo J. Dvi vištos ištupė́jo dvidešimt keturis puliukus DrskŽ. Padėki po višta kiaušinius, kad ištupė́t vištukus Al. Kartais vištukus i̇̀štupi krūmuos, dirgėlėsa Pls. Tik ištupė́j[o] višta mažuliukus ir atmetė Dbč. Viena višta ištupė́jo trejis žąsukus Smn. Indikė dešimt žąsukų ištupė́jo Mrs. Ištupėjo pova tris mažas dukreles Ndz. Karveliui padėjo vištos kiaušinį ir ištupė́j[o] Kč. Kai gaidys išgyvena dvylika metų, tai jis sudeda kiaušinį ir ištupi aitvarą MTtV112. Koriuose iš vikšrų i̇̀štupi bites Mrs. Pralupa – materija neištupė́ta [bičių pero] Pls.
| refl. tr.: Indikai (kalakutai) tai patys save išsitupi Brb.
ǁ refl. KŽ perint suvargti, suliesėti: Kad višta išsitupė́jus, visai nesunki buvo [, todėl taip pigiai pardaviau] Nmn.
3. išbūti vienoje vietoje, iškiūtoti: Visą dieną ištupė́jau prie dobilų maišelio, nebebuvo kada ir par turgų perstęst Užp. Ištupỹ (ištupėk) tu tę (bažnyčioje) pusę dienos Švnč. Mat per pernykščias Velykas ištupėjau čia vienas ne dvi, bet visas tris savaites Pt. Ištupėjau visą naktį, sustipau, o jokio tėvo nemačiau LTR(Ukm).
| refl. Š: Namie išsitupėjo ir pas mus atėjo Šk.
4. tr. šnek. tupint pasiekti, sulaukti, gauti: Aš šokstuos i dirbu – ką čia ištupė́si Krš. Kiek proto – miškan jiej valdžią ištupė̃s? DrskŽ. Kažin ką čia ta mūsų baba ištupė̃s: tupi ir tupi Srv. Trečia savaitė čia tupiu ir nieko gero da neištupė́jau Adm.
| Kad aš ir tupiu lovoj, ale ir ištupiu [vaiką] Gs.
^ Et, tupi, kaip višta ant kiaušinių, ir manai, kad dangaus karalystę ištupėsi? KrvP(Vs). Velnią gali ištupė́ti an to ledo End.
5. refl. šnek. būnant išsitaisyti, pasveikti, išgūžėti: Mažam tas vištėlis išsitupė̃s? DrskŽ. Gal išsitupė̃s? Ėr.
6. tr. Rod suvirškinti skilvyje esantį maistą (ppr. apie paukščius): Pilnas gurklys – nei̇̀štupi viščiūtė Klt. Višta neištupė́jo gurklio ir nudvėsė Ut. Nieko tai vištai daugiau nebuvo, tik neištupė́tas gurklys Rm. Višta nei̇̀štupi gurklio, reiks pjaut Ds. Kai višta nei̇̀štupi gurklio, tai neša ant girnų viršaus ir suka tris kartus, kad ištupė́tų gurklį Ml.
| Tėvas gurklį ištupė́jo (skrandžio nebeskauda) – šiek tiek geriau Dkk.
7. intr. šnek. išsėdėti kalėjime, iškalėti: Va, tik dar ištupė́jo du mėnesiu ir vėl nesmeta – savo daris Krok. Ištupė́jo penkis metus, o daugiau dovanojo Ps. Kiti iš jų, be lagerių, dar įvairiuose kalėjimuose buvo ištupėję po keletą metų B.Sruog.
nutupė́ti, nùtupi, -ė́jo
1. intr. Ser, KŽ ištverti tupint, galėti ilgai tupėti: Ta perekšlė nenùtupi ant kiaušinių DŽ1. Kokia nekantri ta perekšlė! Nieku būdu negali ramiai nutupė́ti NdŽ.
| refl. Š.
2. tr. Ser, DŽ1, Skr, Al tupint, pritūpus ar sėdint nuvarginti, įsmilkinti: Nutupė́jau kojas betupėdama J. Prie jum betupėdama kojas nutupė́jau LKT293(Kpr). Kojas nutupė́jau, oi oi DrskŽ. Bobelės bažnyčio[je] kulnus nutupėjo Grž. Bemilždama balnugarę, visumet nùtupu pakinklius Krš. Turkiškai sėdėdami, nutupė́jome savo kojas NdŽ. Tos kojos iššutę, nutupė́tos, jis negalėjo palėkt Sb.
| refl. tr., intr.: Nutupė́jaus kojas betupėdama bažnyčio[je] Šts. Niekas [šuns] nepaleida, nusi̇̀tupa ir kauka Krš. Kai eini eini, tai ir praseini, o kai tupi, tai nusi̇̀tupi Jrb.
^ Nusitupėjau kaip pereklė višta gūžtoje V.Krėv.
ǁ refl. prk. nusibosti būnant vienoje vietoje: Nusi̇̀tupa viena numie, leka pasipliurpti pri bobų Krš.
3. tr. NdŽ tupint nuspausti: Sniegas paukščių nutupė́tas DŽ1. Nutupė́jo balandėlis diemedžio šakelę (d.) Grk.
| Gaidys vištą nutupė́jo, višta kiaušio nepadėjo Šauk.
4. refl. žr. sutupėti 6 (refl.): Senai darytas [alus], jau nusitupė́jo Slm.
5. tr. Jdp, Paį suteršti atsitūpus, nudirbti: Tas šaukštas musių nutupė́tas Snt. Čia musynė labai, čia nedžiauk, nutupė̃s – kas gi bus?! Mžš. Musios nutupė́jo pyragą, vaikui duoda DrskŽ. Nors pryš didžiąsias šventes apvalyk musų nutupė́tus abrozus Krš. Menka, musių nutupėta lemputė silpnai apšviečia kambarį rš.
6. refl. prk. tupint, sėdint nusibaigti, numirti: Mes seni tol tupėsim, kol nusitupė́sim Ėr. Senas tik jau tupėsi ir nusitupė́si Krš.
7. refl. žr. sutupėti 7 (refl.): Mes nustupėsma ir šitie namai nustupės Šmn.
8. nusituštinti: Senas greit ir nebenusitupia LTR(Kp). Ant kelio nusitupėjo Vb.
patupė́ti, pàtupi, -ė́jo intr.
1. K, NdŽ, KŽ, DŽ1 kiek tupėti, pabūti tupint, atsitūpus, pritūpus: Pàtupi priemenėj viščiukai Ktk. Gūžtoj patupi dieną kokią Kp. Atsitūpė pempė ant kupsto, patupėjo, pagalvojo, kad visai neblogai būtų lizdą susukus rš.
| refl.: Būs bjauri, šalta, pasitupė́si, patrinsi Lnk. Ir tave ištrauksiu ant žemės, ir pamesuot ant lauko, idant visi paukščiai dangaus ant tavęs pasitupėtų BBEz32,4.
2. kiek tupėti (apie žmones): Tik anderę kai kėliau, patupė́jau, patupė́jau, ale pakėliau Lel. Kad dar biškį būčiau patupėjęs, būčiau kumeliuką išperėjęs rš.
3. kiek tupėti (apie kai kuriuos gyvulius): Patupėjo meška, patupėjo ir atsistojus žmogui rodo, kad ją keltų LTIV579.
4. Ser, NdŽ galėti, įstengti tupėti:
^ Košė – ne košė, jei šuo patupė́ti negalia (jei netiršta) Krž. Tėvas mėgsta, kad katė ant košės patupė́tų (kad tiršta būtų) Dkk.
5. atsitūpus, pritūpus ką nors daryti: Tóji patupė́jo (paravėjo) bulbose, tai daugiau nieko nebereikia Strn.
| Pasiėmęs šautuvą, einu in kiškio patupė́t (patykoti) Vp.
6. NdŽ, Klm, Kl šnek. pabūti kur nors kurį laiką, kiek pasėdėti, pakiūtoti: Vakar atejo anas, patupė́jo ir velniai žino, kur pasdėjo Pnd. Ne žėdnas gi ir šoka [vakarėlyj], kitas gi ir pàtupi kampe Ad. O aš šioks anoks patupė́siu kamputy kur, kol nusibaigsiu Plv. Čia, kapų kampe, par karą patupė́jo Skdv. Sesuo gal nuseina te patupė́t prie kapų Trgn. Duokit man dešimt dienų patupė́t an lovos Jnšk.
7. DŽ1 šnek. pabūti suimtam, uždarytam, pasėdėti: Jam teko porą metų kalėjime patupėti rš. Turėjo vargšas dar kalėjime metus patupėti rš. Tamsiojoje patupė́ti NdŽ.
pértupėti intr.
1. Rmš tupint išbūti kurį laiką: Gaspadorius nakvynės nunešė pas penimus žąsinus sakydamas: – Gaidukas pales miežių pas žąsinus ir tą naktį pertupės BsPIII62. Vieną naktį [vištos] pártupa, nebmušas Krš.
2. refl. ilgai tupint nuvargti: Pársitupa [šuo] pri sieto, paleisk Pvn.
pratupė́ti, pràtupi, -ė́jo
1. intr. NdŽ, DŽ1 kurį laiką tupėti, prabūti tupint: Zylelė ilgai ilgai pratupė́davo pašiurpusi ant palangės rš.
2. tr. tupint įspausti žymę: Pratupė́ti skylę NdŽ.
3. prabūti kur, pralindėti, pratūnoti, prakiūtoti: Pratupė́siu rugiuosna, kol pravažiuos LKT331(Gdr). Dvi dienas pratupė́jom antrobė[je], kol nusispakajijo Trk. Ir par karą niekur nejau – pasislėpiau į meldus ir pratupė́jau Kin. An pečiaus nabagė pratupė́davo Skp. Mūsų bobutė visą žiemą lovoj pratupė́jo Ps. Vienos senės ir keli seniai pratupė́jom par mišias Krš.
4. intr. prabūti ką nors dirbant: Ka pagalvoju – pusę gyvenimo vagose pratupė́jau Krš.
pritupė́ti, pri̇̀tupi, -ė́jo
1. tr. priperėti: Kregždaitės lizduką pasdaro ir vaikynų pri̇̀tupi Pls.
2. pakankamai ilgai tūnoti: Moč, lipk vakarienės kurt, jaugi gana, pritupė́jai ant pečiaus Ds.
| refl. NdŽ: Prisitupė́si [kambaryje] žiemą par speigus, vasarą valkiokias Krš. Pristupė̃s vaikas visąžiem namie, telaksto Drsk.
3. tupint priteršti išmatomis, pribjauroti: Čia nesėskim, čia ančių pritupė́ta Kt.
sutupė́ti, sùtupi, -ė́jo
1. tr. NdŽ, J.Jabl tupint paukščių jauniklius padaryti tvirtesnius: Višta viščiukus sùtupi DŽ1.
| refl. NdŽ, Sdb: Tegu dar viščiukai susi̇̀tupi, neimk iš po vištos Ds. Vaikeli, viščiukai tegul pirma susitupė̃s, tada palesysim Ps. Mažu tas žąsiukas būt susitupė́jęs? Alk. O, koks tu jau susitupėjęs! Pd. Atnešiau nesusitupė́jusius vištukus, tai ir negaluoja Mrj.
^ Vaikščioja apsiblausęs kap nesustupėjęs ančiukas Kpč.
ǁ refl. dar kiek patupėti, padėjus kiaušinį: Sudėjus vištai kiaušį, nevaryk, leisk jai sustupė́t Rod.
2. NdŽ žr. ištupėti 2: Kuršininkas keletą savaičių tupėjęs [ant gurklo] ir nieko nesutupėjęs I.Simon.
3. refl. NdŽ, DŽ1, J.Jabl, Kair, Slm tapti vykusiu, subrendusiu, sunormalėti: Kai išaugs, i susitupės Sdb. Nugi žmogus susi̇̀tupi par ilga Mžš. An senatvę sustupė́jo žmogus Šmn. Nieko tokio, susitupė́s su laiku Brs. Kol vaikesai susi̇̀tupa, praeina laiko Krš. Pabuvęs gal sustupė̃s Tr. Kai sieks protelio, tai susitupės LTR(Ds). A, jis man atrodo toks nesusitupė́jęs: nei jis ką išmano, nei su juo kas skaitosi Lkč. Vyras turės daug vargo su ja: ji tokia dar nesusitupė́jusi Grz.
4. pasveikti, pasitaisyti, sustiprėti: Kad man sustupė́t iš šitos ligos, tai daugiau nieko nenorėčiau Švnč. Nenusimink, kai išeisi oran ant saulės, tai ir susitupėsi Ds. Da, žiūrėk, sustupės boba, regis, jau kai pažiūri – reikia mirt Ktk. Kažin a ta baba susitupė́s, a nusitupės Krš.
5. refl. NdŽ nusistoti, aprimti, apsiprasti, įsigyventi: Bėgo bėgo nu vienas kito i susitupė́jo [vyras su žmona] Klm. Niekaip negali sustupėt žmogus, – kad ne šioks, tai toks nuopuolis Lkm. Taip negaliu susitupė́ti: į miestą ir į miestą šaudau šaudau Lk. Pirmiausia Frankas davė savo tautiečiui pailsėti ir susitupėti P.Cvir.
| Būs gerai, viskas susitupė́s (reikalai susitvarkys), tik reik kantrybės Krš.
ǁ sutvirtėti, suslūgti, sukietėti: Mūsų stuba jau susitupė́jus Vlkv. Kad velėna susi̇̀tupa, y[ra] kieta, gal vinį kalti Šts.
6. refl. prk. nusistoti, įstiprėti: Susitupė́jęs alus Šts. Per parą nuo supylimo alus susi̇̀tupia bačkoj Pnm. Nesusitupė́jęs alus – liežuvį kerpa Ps.
7. refl. prk. susmukti: Tatai ta trobelė toki susitupė́jusi Žeml.
užtupė́ti, ùžtupi, -ė́jo
1. tr. NdŽ tupint pasiekti, gauti.
2. ilgai užsibūti kur: Ilgai užsitupė́jai Blnk. Užsitupė́jo po medžiu ir užmigo Ds.
| prk.: Jos užsitupės ir liks senmergės rš.