1 siáutėti, -ėja (-i Š, -a, siáusta), -ėjo intr. Rtr, Š, DŽ, siautė́ti, -ė́ja, -ė́jo K, Rtr; Kos55
1. smarkiai reikštis, šėlti, siausti (apie gamtos reiškinius, stichiją): Sunku pasakyt, iš kur vėjas pučia, viseip siáutėja Sv. Pūtė, siautėjo visi vėjeliai vis ant mano veidelio (d.) Rm. Audra aplinkui siáutėjo J.Jabl. Ir juo vėjas smarkiau pūtė, juo labiau ūžė ir siautėjo jūra rš. Iš kairės ir dešinės siautėjo ugnis rš. Vandens regėjo tave …, ir gilybės siautėjo RBPs77,17.
| prk.: Be galo laimingas esu, kad siautėjusios audros nenubloškė manęs, kaip kitų, kur į tolimas svetimas pašiūres ar pamūres J.Paukš. Mano galvoj siautėjo visokiausių prieštaravimų audra rš.
2. BŽ504 labai smarkiai paplisti, įsigalėjus daryti daug žalos: Sakė seniejai – ligos siáutės Krš. Gamtos siaubas maras siáutėja giriose J.Jabl. Praėjo niaurūs metai, kada siautėjo nedarbas ir krizės, vargas ir skurdas sp.
3. Kdn netramdomai naudotis savo galia: Fašistinė žvalgyba siautėjo, matyt, sekdama kiekvieną partijos žingsnį A.Vencl. Siautėjo reakcija, buvo slopinama kiekviena pažangesnė mintis rš.
4. DP419, Lex88, Q633, CII584, H, R, N, K, BŽ37, Kpr pykti, bartis, niršti, priekabiauti, plyšoti: Kad užeis kas, tai siáutės, siáutės – pati nežino, ko jai reikia Užp. Kad tik pasigeria, tai ir siáuti Ds. Ko čia siáutėji išsižiojęs? Rm. Siáuta, siáuta jis kiekvienądien – pyksta, nirsta, baras Kp. Papykęs žmogus siáutėja Kp. Siáutė[ja] toks vyras su diržu Gršl.
5. Ob išdykauti, šėlti, dūkti: Gana jum siáutėt be darbo, eikit kas prie savo Ds. Gal diržo nematai kabančio ant sienos, kad siáutėt pradėjai?! Užp.
6. būriais lakstyti: Kad musios, uodai da siáutėja diena dienon Kp. Paukščiai ištisais debesimis siautėjo, šnarėjo viršum mūsų galvų J.Paukš.
1 atsiáutėti intr. ateiti šėlstant: Pamačiau, kad atsiáuti, ir neleidžiau Ds.
1 įsiáutėti
1. refl. DŽ įsismarkauti, įsišėlti (apie gamtos reiškinius): Jūra įsisiáutėjo BŽ478. Audra dar labiau įsisiautėjo Vr. Žiema įsisiautėjo žiauri; veltui šilti saulės spinduliai valandomis pranašavo pavasarį grįžtant LzP.
2. refl. pasidaryti labai smarkiam, įnirtingam: Įsisiautėjo įnirtingas mūšis. Priešas žūt būt norėjo prasiskverbti atgal V.Myk-Put.
| prk.: Alus iš tikrųjų kiek apramino įsisiautėjusius nervus rš.
3. refl. netramdomai naudotis savo galia: Negalėdami išsilaikyti, Panevėžio gynėjai buvo priversti laikinai pasitraukti. Panevėžyje vėl įsisiautėjo reakcija rš.
4. refl. įpykti, įniršti, įdūkti: Grąžydama rankas, verkė įsisiautėjusio kazoko žmonelė rš. Šaukė jis vėl įsisiautėdamas rš.
5. intr. įsismaginti išdykauti, įdūkti, įšėlti: Kad insiáutėjo, tai tik sustabdžiau Ds.
| refl.: Bobulė vos bespėjo suvaldyti įsisiautėjusį berniūkštį rš.
1 išsiáutėti intr. Š, Rtr, OGLIII321, išsiautė́ti KI165; N išdūkti, iššėlti.
1 pasiáutėti intr. NdŽ
1. kurį laiką pašėlti, pasiausti (apie gamtos reiškinius): Audra pasiautėjo, ir vėl viskas aprimo rš.
2. paišdykauti, padūkti: Jam norias da pasiáutėt Ob. Su juo nėra nei kas pakalba, nei pasiautėja rš.
3. kurį laiką netramdomai panaudoti savo galią: Plėšikai, pasiautėję po miestą, paspruko į miškus rš.
4. papykti, paniršti: Pasiáutės, ir vėl bus gerai Ds. Sugrįžusi Uršulė pasiautėjo, pasikeikė, bet, neturėdama kam apmaudo nugiežti, susirišo savo drabužius K.Bor.
1 prasiáutėti intr. NdŽ kurį laiką šėlti.
1 prisisiáutėti pakankamai prisišėlti: Saulė išvaikė visus debesis, ir jūra, prisisiautėjusi per naktį, vien tingiai lingavo sp.
1 susiáutėti intr. NdŽ imti šėlti.