1 rė́žti, -ia, -ė, rė̃žti Eiš
1. tr. R, K, I, M kuo aštriu pjauti dalį iš didesnio gabalo, kirpti tam tikros formos atkarpą, ruožą: Rė́žk audimą ant marškinių, o iš skūros nagines bernams J. Potam tik rė́ža kožna ritinius i siuva LKT103(Klm). Tegul mergelė neverkia, manęs bernelio palaukia. Oi, tegu rėžia man marškinėlius iš plonųjų drobelių LTR(Ds). Eisiu į klėtelę, rėšiu tris drobeles, rėšiu broliui ir dieveriui ir šelmai berneliui LTsI315. Antvožą vožė, drobelę rė́žė (d.) Tvr. O kam tu rėži drobužes, o kam tu rašai raštužius? ArchIV603. Reik rė́žti audeklą iš staklių, ba velenėlis per storas Kt. Žada rė́žti kasas žemė Krš. O paskui, kas namui reik, rokuodama rėžia. Taip, kad ir dailiems auteliams gals pasiliktų K.Donel. Aš turėjau barborėlį, plonai rėžtą, tankiai pytą RD16. Stiklui rė́žti reikia gero pripratimo Brs. Kai rė́žia stiklą, nets deimantas dejuoja – džer, džer Ps. Nerėžkim (nerėžykime, neraižykime dalimis) jos (jupos), bet apė ją meskim burtas BtJn19,24.
^ Bepigu rėžti diržą iš svetimos nugaros Rz. Bepigu iš kito nugaros platų rėžį rėžti Up. Bepigu iš svetimo kailio nerėžti plačias nagines Sch83. Iš svetimo diržo nerėžk plačios naginės J. Iš svetimos nugaros gal platį diržą rėžti, o pri savo baimė ir peilį prikišti Plt. Iš svetimos skūros neiškada rėžt B. Bepig rėžt svetimą skūrą B. Meška girioj, o skūrą rėžia B. Ne iš anų kailio rėžis rėžamas (ne jie atsako, todėl neatsakingai ir dirba) Lkv. Siaurai tekliūna, kas plačiai rė́žia Kv. Kas plačiai rėžia, tam siaurai tetenka Sch95. Rėžk iš pado (imk, kai nėra iš ko paimti)! B. Mėlynu mesta, rudu atausta, aukso peiliu rėžta (aušra) LTR.
ǁ skirti matuojant (žemės plotą, sklypą): Kap pas jus arus rė́žia? Klvr. Noreikių dvarą dalina, daug kam rėžia, o man nėr J.Balt.
ǁ skirti iškirsti tam tikrą ruožą: Jau daugiau kaip šimtas metų, kai Latvijoje rėžiamos 40 – 60 m pločio plynojo kirtimo biržės sp.
2. tr. SD329, KBII148, I smailiu, aštriu daiktu brėžti, daryti žymę paviršiuje: Rėža su nagais dže dže dže – būs žąsinas geras veislei, o jei tūpčio[ja] – prastas Ggr. Pyška ana pati po eglynus – rė́žia smalą (tam tikru rėžikliu daro įbrėžimus žievėje, kad sakai bėgtų) Lb. Rė́ždavom pušis, imdavom smalą Klt. Rė́žti ratą aplinkui NdŽ. Baigiam prasikeikt, kad mum lentas reikia šniūravot arba rė́žt Slm.
^ Nors šikna žemę rė́žk (kad ir kaip būtų sunku), bet turi padaryt Plv. Eina jautis baubdamas, dangų ragu rėždamas (griaustinis ir žaibas) LTR.
ǁ spaudžiant, veržiant daryti žymę, ruožą: Lig stabulių rėžė, kad Aginskis karieta važiavo Šts. Ratai klimpsta į purią žemę, rėžia ją lyg noragai V.Bub.
| refl.: Te rankas greičiau atriš. Į mėsą virvės rėžias B.Sruog.
3. tr. prk. judant per ką, skrosti (vandens paviršių, orą): Valtis kaip paukštė skrenda, rėždama sustingusį ežero paviršių rš. Lėktuvas lengvai ir stangriai rėžė orą rš. Perkūno oželis rėžia dangų viršum kemsuotos, purienų salomis nuauksintos pievos rš.
ǁ prk. eiti, tiestis per ką skersai, kirsti: Upelis siauru siūlu rėžia lankas A.Vencl.
4. tr. SC50 žeisti kuo aštriu brėžiant.
| refl. N: Ir anys šaukė didžiai, ir rėžėsi (pjovės) peiliais ir ylomis BB1Kar18,28.
^ Du tekiai rė́žiasi, net baltos putos drimba (girnos ir miltai) Dv.
ǁ tr., intr. drėksti, durti (apie krislą, rakštį ir kt.): Taip akį rė́ž[ia], paveizėk, be nėr krislas įkritęs Užv. Rė́žė [vaikui] akį, nulakinau į Šiaulius – išėmė rakštį Rdn. Rė́ž[ia] į rietą [pakulinių kelnių spaliai] – nebgaliu paeiti Všv.
5. tr. rantyti, raižyti, graviruoti: Rastas medyje rė́žtas vaizdelis BŽ233. O motyna jo ėmė du šimtu sidabrinykų ir davė juos zalatoriui, kursai padarė iš to rėžtą abrozą ChTeis17,4.
6. intr., tr. I, DŽ smogti, kirsti, tvoti: Nematytas pyktis – tuoj rė́žia! Sdk. Džiunkt ka rė́š su tuo žiužiu Lpl. Kaip rė́žė galvon – ir guli negyvas Mžš. Kaip rėš su šermukšnio lazda per galvą – ponaitis suriko ir nusibaigė Všk. Bizūnu kaip rėžė bobai par nugarą, to ir nudribo Všn. Vaike, gausi rė́žti! Sg. Rė́žk gerai į ausį – tuoj pradės klausyti! Ssk. Ar nenutilsi! Kap rėšiu, tai užčiaupsi savo srėbtuvę! Alv. Jei rėži ką koštuvu, tą žmogų šunes pjaus TŽIII365. Arkliui kad rėžė su botagu, net nutrūko Sd. Piemuo rė́žė lazda karvei Švn. Rė́žk katei su rykšte, kad prie bliūdų nelįstų Snt. Rė́žė kardu slibinui – nulėkė viena galva (ps.) Sdk. Rėžiau šuniui į makaulę, ir padvėsė S.Dauk. Bernas pašoko nog stalo, kaipgi rėš gaspadoriui su šaukštu į kaktą! BsPII116. Ka rėžė duris, ir butas nusiskambėjo Vvr. Ki̇̀tas tankiai rė́šma, ki̇̀tas retai (kuldami spragilais) Všv.
| Griausmas kaip rė́žė (trenkė), ir užumušė kumelę An. Anam iš medžio labai buvo smagu šaut, tai kaip jis jam pamierav tiesiog in gerklę, kaip rėžė, tas vilkas nusivertė nuo kuilio BsPIV284.
^ Par kudlas šunie rėši (eisi elgetaudamas), kad slinkis būsi Šts.
7. tr. smarkiai mesti, trenkti: Pagriebė kiauliukę ir rėžė į žemę LTR(Mrj). Jei ką rasi tame inde, rėžk į žemę VoL318.
8. intr. virsti, kristi, griūti: Ka rė́žė ant pilvo įsibėgėjęs, mažne galą gavo Vvr. Ot smagiai rė́žė beržas pro egliotes! Ds. Pumpt, ka rė́žė obulas ant galvos! Vvr.
| refl.: Vakar kad rė̃žės mašina su priekaba ravan! Slm.
9. tr., intr. šnek. sparčiai pjauti, kirsti (javus, šieną): Rugius jau rė́žiat? Upt. Dvejom dalgėm kviečius kad rė́žia, tai rė́žia! Pc. Kombainai rė́žia didžiausius plotus – Dievuliau, kad reiktų kaip seniau, rankom Mžš. Vyrai pardien miške malkas rė́žė (kirto) Ds. O mes rė́žėme rė́žėme ir nurėžėme iki pusryčių lanką Skr. Vaikinas pasispjaudė pūslėtus delnus ir iš peties ėmė rėžti pradalgę po pradalgės rš. Ale kad rė̃žia (kasa) žmonės bulbas savas! Slm.
10. intr. šnek. greitai eiti, važiuoti: Dabar turi gerai rė́žt, kad tave einant nesutemtų Snt. Rytoj rė́šim į Kauną Grl. Žmogus rėžė pro šalį BsV193. Antanai, rytoj rėži nuo ryto namo? Slm.
11. tr. šnek. daug, godžiai valgyti, gerti: Mano gaspadinė česnaką rė̃žė ir rė̃žė ir susigydė Slm. Rė̃žk da bent vieną – nepasigersi Slm. Rė́žam alų – iš miežių geras alus Vn.
12. tr., intr. šnek. smarkiai griežti, dainuoti, giedoti: Senas negali nustigt, kai muzika rė́žia, o ką bekalbėt apie jaunus Srv. Muzikantai rėžia, net langai birbia Žem. Padavė jam smuiką, jis rėžia, o tie ledakiejai šoka BsPIV48. Muzikantai tuom tarpu rėžė maršą rš. Kad rėžia polką, net aukštyn kelia! Ds. Rė́žia giesmes visokias Rod. Gaidį nubaidžiau nuo palangės, o tas, įlėkęs į bezdus, kad rė́žia, tai rė́žia kakarykū! Vkš. Jis gaidų nesupranta: iš ausies rėžia Šk. Vilkas kiaulę tancavojo, žąsis skripkon rė́žė (d.) Švnč. Kur dūda dūduos, te mane nuduos, kur skripka rė̃š, tenai nuveš (d.) Prng.
13. intr. šnek. šiaip ką smarkiai daryti: Gulėk, rytą mes lig devynių rėšma (miegosime) Slm. Kiti iš piningų ka anie rė́ža, ka anie rė́ža [kortomis]! KlvrŽ. Jau čiela sutka, kaip rė́žia lietus – kada anas ir nustos Ds.
14. atvirai, drąsiai, tiesiai, smarkiai sakyti, kalbėti, pasakoti: Rė́žia, rė́žia akysna, vis jos teisybė Klt. Jis netylėjo, ale ir aš jam gerai rė́žiau Trgn. Rė́ža [vaikai] tokius žodžius kaip seniai Rdn. Ein žodžiai kaip sulipdyti – galėtų eiti mitingų rė́žti Trk. Rė́žia jam viską į akis Gs. Anas teisingai rė́žia, akỹs Ob. Rėžiu tiesą in akis, ir viskas Btr. Kad jis ims rė́žt pasakas! Lp. Pasakyk žodį – ka ji rė̃š atgal! Jnš.
15. tr., intr. skausmui verti, labai skaudėti, diegti: Tiek rė́ža galvą, ka negaliu ištūrėti Trk. Vidurius, šoną rė́žia DŽ. Ka stipri [degtinė], tai neit per vidurius rė́žia Gs.
16. tr. daryti nemalonų pojūtį, dirginti, erzinti (apie ryškią spalvą, stiprų garsą, skambėjimą): Taip drūtai kalba, net ausį rė́žia Šmn. Šita spalva man akį rė́žia Mrj. Jos apsirengimas labai akį rė́žia Jnš. Šitokios kalbos Dundelei rėžė ausis kaip stiklas V.Mont. Kito kalba nerė́žia, o kito tai ir labai rė́žia Mrj.
rė́žiančiai adv.: Plaukai buvo šviesūs, akys rėžiančiai žydros I.Simon. Rėžiančiai spiegė pjūklai rš.
◊ bùrną rė́žti R, N, KII71 piktai kalbėti, plūsti: Španiolams taip burną prieš Vokietiją berėžiant, skaitytojai norės patirti, kokia jų macis LC1885,37.
dañgų ragù (dangù rãgą) rė́žti pūstis, didžiuotis: Eik eik, ans dangù rãgą rė́ža, o žeme sparną brauka Ms. Nežino nei kaip eiti – ragu dangų rėžia LTR(Žg). Statragė lig nežanota dangų ragu rė́žia J. Atabėga oželelis, dañgų ragù rė́ždamas, žemę pilvu plėšdamas (d.) Lb. Nusipirkau oželį, dañgų ragù rė̃žiantį, barzda žemę šluojantį Kp.
kãklą rė́žti versti skubėti: Niekas kãklo nerė́žia, nuskasiu [bulves] Aln.
[nė] nagù (nageliù) nerė́žtas (nerė́žtum) labai panašus: Tai panašus į tėvą – nagù nerė́žtas, tėvas o tėvas! Dkš. Tu tėvo ir trupinius surinkęs, nė nagù nerė́žtas Ldvn. Abu kai vienas: nė nagu nerėžta LTR(Alk). Mūs Stasia – gyvas Jasius, nei nageliù nerė́žta Lp. Abu su tėvu vienoki – nei nagù nerė́žtai Rdm.
spar̃ną rė́žti
1. sparną nuleidus, sukti ratą, gretinantis prie patelės (apie gaidį): Toks dar mažas gaidukas, o jau spar̃ną rė́žia Žgč.
2. suktis apie merginas, meilintis: Ir Petras jau rė́žia spar̃ną aplink panas Užp. Ans aplei Rūtikę spar̃ną rė́ža Krž. Mat, ir tu jau sparną rėži, gal jau nori lizdelį susukti Brs. Vladukas, pamatęs svetimų mergaičių keletą, užniko apie jas kaip gaidys sparną rėžti Žem. Rėžia kaip gaidys sparną LTR(Pp).

sparnai̇̃s žẽmę rė́žti būti išdidžiam: Eina, sparnai̇̃s žẽmę rė́ždamas Mrj.
1 aprė́žti tr., aprė̃žti, -ia, àprėžė
1. Š apipjauti, apkirpti: Atskrabas aprė́žk dėl naginių vaikams J. Kūdikius aprėžti (jiems drobę sukirpti) N.
| refl. J.
2. kuo aštriu apibrėžti, įpjauti aplink: Peiliu aprėžia aplink mano galvą ir ėmęs skūrą nutraukia su plaukais LTR(Slk). Jis tuo iš kišeniaus peilį, tam eržilui aprėžė kojas, skūrą užraitojo BsPIV254. Aprė́žė čebatus (nupjovė batų galvas) Lp.
ǁ kandžiojant apiplėšyti, apdraskyti: Sako, [vilkai] visą karvę aprė́žę OG95. Telyčiūtė kojas ištiesus, aplink pilvą aprė́žta [vilko] Klt.
3. N, K, Sut apvesti aplinkui liniją, ruožą, apskritimą, apibrėžti, apskriesti: Nuėjęs į budynes, aprėžk su šia kreida ant suolo ratą ir į jį atsisėsk LTR(Slk). Čia mano žemė, – pasakė jis ir aprėžė aplink save ratą J.Avyž. Pasiimk žvakę ir knygą ir su žvake vieną kartą aprėžk apie kozelnyčią LTR(Ob). Aprė́žei ratą ir stok vidury JR27.
| refl. tr., intr.: Tu apsrėžk apie save ratą nykščiu ir peržegnok, tada stovėk ir niekam teisybės nesakyk LTR(Ds). Apsirėžė aplinkui save su degančia grebenyčios žvake ir meldžiasi (ps.) Jž. Atsisėdo ažustalėj, apsirė́žė ratą raudoną ir laukia velnio (ps.) Šmn. Tai tu nueik an mano kapo, su tuom peiliu apsirėžk didelį ratą ir sėdėk BsPIV62.
4. išvesti, nustatyti (ribą): Mindaugo aktas padeda aprėžti ribas ir likusiajai anų metų Sėlos žemės daliai K.Būg. O paskuo antejo tokie metai, vienkiemius tokius padarė, jau aplink ūkes aprė́žė Ms.
ǁ atskirti (ribomis): Geometrinis kūnas yra erdvės dalis, iš visų pusių aprėžta įsivaizduojamu paviršiumi rš.
5. apriboti, apibrėžti: Jie būdavo atsiunčiami į lagerį neaprėžtam laikui – nuo trijų savaičių iki šešių mėnesių B.Sruog. Kiekvieno gabumai aprėžti rš. Jo valdžia aprėžta J.Jabl. Vadinasi, tėvų išlaidos yra įstatymu aprėžtos J.Balč.
| refl. tr.: Ūkėje apsirėžė (nusistatė) sau labai tiesų kelią V.Kudir.
◊ spar̃ną aprė́žti sparną nuleidus, apsukti ratą (apie gaidį): Aprė́žė [gaidukas] spar̃ną, kut kut vištas jau šauka Krš.
1 atrė́žti
1. tr. R38, N, Š, DŽ atpjauti, atkirpti dalį iš didesnio gabalo: Atrė́žk drobės, tai pasiūsiu marškinius Nč. Prasta medžiaga, bet kai jau buvo atrė́žta, turėjau imt Srv. Atrė́žk man aršiną gelumbės Rk. Atrėžė stuomenuką LTR(Ldvn). Atrėžęs drobės kąsnelį, nunešk dar kriaučiui Dg. Atsidarė komodą, atrė́žė drobės šmotą iš ritulio Bsg. Atrėžk nagines su peiliu J. Atrėžk ir man lašinių šmotą Vžns. Atrė́žė lašinių bryzą Vkš. Tai žemės gabalas, atrėžtas norago išara P.Vaičiūn.
^ Kad pasakiau, tai kap atrė́žiau (nebekeisiu žodžio) Ml. Va, tik truputį pabirinau trąšų, ė, žiūrėk, rugiai kap atrė́žta (labai žymu, skiriasi, kur tręšti, kur ne) Grv.
| refl. Š.
ǁ Vdk matuojant paskirti, atidalyti: Atrė́žė man [arus] berželio mėnesį Klvr. Atrė́žia aplaižytai [žemės] Dsn. Pykosi, pykosi, ale ant galo nors kertelę lauko atrė́žė Petrui Srv. Jam matinykas pali dvarą atrė́žė šmotelį pievos Ssk.
| refl. tr.: Žemę juk ne slapta atsirėžiau, o valdžia davė rš.
2. drąsiai, griežtai atsakyti, atkirsti: Davė vieną klausimą, atrė́žiau, tai daugiau neklausė Mrj. Atrė́žei tam išjuokai, ir sučiaupė burną Slk. Aš jam viską atrė́žiau į akis Srv. Spjaudėsi Tamošius vaikščiodamas, ūsus kramtė, o žmonos paklaustas, kas jam yra, atrėžė: – Savo puodų žiūrėk! LzP. Martynas nori [Gaidienei] atrėžti, nori pasakyti baisų žodį I.Simon. Jis atrėžė kap iš rago Klvr. Jis atrė́žė kap senis Dg.
3. intr. atkeršyti: Aš tau rytoj atrė́šiu, nemislyk Stlm.
4. smarkiai ateiti, atidrožti: Tik užgirdau – atrė́žia per mišką pulkas bernų, atšaukoja Ds.
1 įrė́žti
1. tr. R293,344, Sut, K, Š, DŽ įpjauti, įbrėžti: Įrė́žiau į skūrą negerai J. Žievė peiliu įrėžtà DŽ1. Į kailio kampiuką įrė́žia, jei pametei [žymę] – ir prapuolė kailiukas Grz.
| refl.: Tarp jo antakių įsirėžė statmena raukšlė rš.
ǁ refl. prk. palikti įbrėžtą žymę: Didis skausmas įsirėžęs jo kaktoje rš.
2. tr. SD85, I padaryti įkarpą, įręsti, įrantyti: Įrėžk mano vardą į kryžių Rg.
| refl. N, Š.
3. tr. NdŽ sužeisti, kuo aštriu brėžiant, įdrėksti.
| refl. tr.: Su skarda įsirė́žiau koją DŽ1.
4. refl. įsmigti, įsikirsti, įsiremti: Įsirėžė vežimas, ledva išvežė Dkš. Valtis įsirėžė į smėlėtą dugną rš.
ǁ prk. įsiterpti: Čia į aukštą krantą įsirėžęs Rašių ežeras rš.
5. refl. prk. įstrigti, įsmigti (į galvą, į atmintį): Tos dienos įspūdžiai ilgam laikui įsirėžė į jo atmintį V.Myk-Put. Tie žodžiai įsirėžė kaip įpjauti medžio žievėje ir neišnyko, augant medžiui rš. Kiekvienam giliai įsirėžia vaizdas motinos, vogčiomis skarelės kampu nubraukiančios nejučia ištryškusią ašarą sp. Okupacijos žaizdos giliai įsirėžusios širdyje J.Dov.
6. tr. braukiant įžiebti: Inrė́žk sierciką (degtuką), tai pamatysi, kur kepurė Sv.
7. intr. DŽ1 įkirsti, įkrėsti, įpilti (rykščių): Gal nori, kad užpakalin įrė́žčiau! Ds. Sūdas prisūdijo Baltrui prie visų įrėžti į nugarą dvidešimtį rykščių Ašb.
8. tr. smagiai, tvirtai įrašyti: Kažko nepataikiau atsakyti, ir J. Jablonskis prie mano akių įrėžė klasės žurnale „kuolą“ KlbV72. Redaktorius išvadino mane žiopliu ir vos papeikimo neįrėžė sp.
◊ kai̇̃p nagù įrė́žtas labai panašus: Moterų vaidmenų atlikėjos buvo be priekaišto: abi – tikros kaimietės, kaip nagu įrėžtos rš.
1 išrė́žti, išrė̃žti, -ia, i̇̀šrėžė
1. tr. SD413, K, M, DŽ1 išpjauti, iškirpti (ppr. ką pailgą): Drobės i̇̀šrėžiau du kavalkus ir paklojau – testa klojėjas Vlk. Dar gerai, kad nei̇̀šrėžė [audeklo] Eiš. Iš šitos eglės reiks išrė́žt lentų Ds. Išrė́žiau vienas nagines J. Dimus jau išrė́žei? Dglš. Išrė́žk man audeklo marškiniams Lš. Išrė́žė iš senio nugaros tris diržus BM146(Šd). Išrė́žė [iš odos] tokius šniūrukus kaip voteguo storumo Vvr.
| refl. tr.: Išsirė́žk sau an marškinių, ba ir vaikščiosi su grynu pilvu Nč. Leisk man tau iš nugaros diržą išsirė́žti Š.
ǁ atmatuoti, paskirti (žemės plotą, sklypą):
^ Išrė̃š tau Dievas kalioniją Paseirin (Leipalingio kapinėse), kad tu jos tep nori! Lp.
| refl. tr.: Tą lanką dvaras, lažininkus paleisdamas, buvo tyčia sau išsirėžęs Vaižg.
2. tr. SD418, BŽ78 išpjaustyti, išrantyti, išdrožti, išraižyti: Nusimovė nuo piršto žiedą su išrėžtu vardu, pravarde Brt. Žiede išrėžiama sužieduotuvių data rš. Ir imsi du sardonikso akmeniu ir išrėši ant jų vardus sūnų Izraeliaus Ch2Moz28,9.
| refl. MitI226.
3. tr. išspausti, išbrėžti: Per laukus išrė́žtos didžiausios provėžos Mrj. Armotų ratai išrėžė gilias vėžes rš.
| refl.: Išseko gera jo nuotaika, per visą kaktą jam išsirėžė raukšlė rš.
ǁ praminti, išvesti (kelią): Pro juos tę b[uv]o išrė́žtas naujas kelelis (ps.) Gs.
4. tr. Ds išpjauti, iškirsti (javus, žolę, medžius): Par dieną tą pievą išrė́žėm Pc. Čigonas išrėžė pradalgį ir atsigulė rš. Prieš karą jie daug girių išrė́žė Vdžg.
5. tr. kandžiojant išžudyti (ppr. apie žvėris): Kurmienės vištas a septynias [lapė] išrė́žusi Pj. Sykį vilkas įsisuka, tai jau visą būrį išrė́š Smln. Įlipo ant kopėčikės [šeškas], išrė́žė vištas Erž. Kad tik nepaveizėsi, tujau žiurkės būs išrė́žusios vištyčius Štk. Kaip reikia, vieno ūkininko susirgo arkliai, kito avis vilkas išrėžė, o beveik kiekvienoje sodoje aplinkui ėmė karvės sirgti ir daugumas išdvėsė LzP.
6. drąsiai, smarkiai išsakyti, išdrožti: Jis išrė́žė, išrė́žė, kas jam reikėjo, ir viskas! Pun. Išrė́žiau viską akỹs Skdt. Išrė́žė anas jiem visą praudą Dglš. Visą teisybę ana išrė́žė anam Kv. Išrė́žiau, ką tik žinojau, daugiau nei neklausė Mrj.
7. tr. šnek. smarkiai išdainuoti: Kai įsidainavo, tai visokias dainas išrėžė Gs.
8. tr., intr. šnek. smarkiai išvalgyti, išgerti: Šitiek valgymo išrė́žt tokiam burlokui tai vieni juokai Dgl. Oi, jis išrė̃žia – nežymu, kad gėręs Slm. Pats gi su savo bernu išrėžė po kelis [stiklelius] Ašb.
9. intr. šnek. smarkiai suduoti, sudrožti, supliekti: Išrė́žė botagu kiaulei per šonus Arm. Paims bizūną, išrėš in skūrą, išvarys visą blogą natūrą! LTR(Ant).
10. pavykti, susiklostyti, susidėti aplinkybėms: Kažin kaip tau išsirė́š su tuo teismu? Užv. Prastai išsirė́žė su piningais – ištraukė visus Šts. Kaip tau par karą išsirė́žė? Šts. Puikiai išsirė́žė gyvenimas Šts.
1 nurė́žti, nurė̃žti, -ia, nùrėžė
1. tr. SD1150, K, DŽ nupjauti, nukirpti dalį iš viso gabalo: Nurė́žiau galą audimo J. Tik žiūrėk, nenurė́žk kažno kaip Ssk. Aš tau nurėšiu, tuto, baltas drobeles, tuto (d.) Tj. Tamsta nurė́ši du metrus šito audeklo Žvr. Atnešė kita lašinių plaštaką nurėžusi LzP. Kreivai nurė́žiau stiklą Rk. Mikoniokas nùrėžė stiklą – ir mūsų mašina nebekiaura Slm.
^ Bepigu iš svetimo kailio nurėžti plačios naginės LTR. Iš pašto nė kokios žinios nepaėmėm, lyg rėžte kas būtų nurėžęs Pt. Kur tik mėšlu pakrupota – javai kap nurė́žt (labai žymu, skiriasi, kur tręšti, kur ne) Rod. Rugiai geri, kap nurė́žt Rod.
| refl. tr.: Tu dar, paskutinioji, nusirė́žk kasą Krš.
ǁ sumažinti (sklypą): Nurėžti žmogui asmeninį sklypą, nubausti jį – didelio mokėjimo nereikia sp.
2. tr. nubrėžti, nudrėksti: Kūleliai brūkš ir nùrėžė duris, kaip nešė Slm. Vienai [pušiai] kad duota [perkūno] – žievė teip ir nurė́žta Ob.
3. tr., intr. įspausti ruožą: Sliedelis nurė́žtas dviračiu Dglš.
| Kap suklėstė vežimą, tai nurėžė ir nurėžė (nuvažiavo, ratais rėždamas) per pievas Rod.
4. tr. apvesti (liniją), apskrieti: Apskritus, lyg kaip cirkeliu nurė́žtas KII372.
5. tr. Ktk nupjauti, nukirsti: Šiandien didelį šmotą pievos nurėžiau Lbv. Ar nurė́šit ryt rugius? Km. Paspaudę visą lauką rugių nurėžėm per vieną dieną rš. Nurė́ža eglę ir prisirenka šiuškių Vdk. Abu senu beržu nurė́žė GrvT54.
6. tr. griežtais žodžiais nutraukti, nukirsti (kito kalbą): Jis rėžte nurėžė tam nepraustaburniui šnektą rš.
7. intr. nudiegti: Nurė́žia par kriūtinę kai peiliu [, sužinojus blogą žinią] Klt. Net par kriūtinę nurė́žė, kai pamačiau šitą žmogų Klt.
8. tr., intr. padeginti, padirginti (gerklę): Čia tai kas kita, tai nors nurėžia [degtinė], o ką ta buiza, tai čia man šioks gėrimas! Ašb.
9. intr. numigti: Buvo pogulio gal nurė̃žęs gerai? Slm.
1 parė́žti, parė̃žti, -ia, pàrėžė
1. tr. DŽ1, KlvrŽ, Lk papjauti, paskersti: Ar jau parė́žėt tą kiaulę? Pžrl. Pjovikui tik duok, besiveizant kiaulę parė́ža Vvr. Jau laikas būtum prylaidą parė́žti Slnt. Pjoviau sėklinius dobilus ir zuikį parė́žiau Mrj. Tu gulinėji su vyrais, aš tave parė́šu po peiliu! Rdn.
| refl. tr.: Tris kiaules pasirė́žėm, meisų turam Rdn. Kurs nor, tas i pasirė́ža karvę Plik.
ǁ papjauti (dantimis): Avinis vilkas parė́žė avį mūs Gs. Ar ne tu, lapute, gaidį parė́žei? Skr. Kai tik pasisuka žiurkė, tuoj katė parė́žia Srv. Žiurkes parė́žia [katinas] didžiausias – su savim lygias Erž.
2. intr. pabrėžti, pabraukti: Gaidys tik parėžė sparnu pakojėj – ir an vištos Tvr. Aplink jos (šarkos) per žemę parėžė su koja LTR(Ant).
3. tr. papjaustyti: Parė́žiau vyrams lašinių, rūgusio pieno padėjau Skr.
4. tr. įpjauti: Jis gerklės nepersipjovė, tik lašinį parė́žė Skr.
5. tr. šnek. drąsiai, tiesiai pasakyti: Aš parė́šiu visa, nesisarmatysiu Sdk.
6. tr. smarkiai pakulti: Rėžk laukan, dvi valandas – parė̃ši daug Slm.
7. refl. kiek paklimpti, įsmigti: Kap važiavau per balą, tai vežimas ir pasirė́žė Sn.
◊ spar̃ną parė́žti pasimeilikauti, pasisukti apie merginą: Pas ją atjoja [karininkas], kad apsisuktų, sparną aplinkui parėžtų J.Paukš.
1 pérrėžti
1. tr. SD326, Sut, K perpjauti, perkirpti, perdrėksti į dvi dalis: Párrėžiau pusiau skūrą J. Parplėšė visą kulšę i batą párrėžė [šernas su iltimis] Vdk.
ǁ perdalyti, perskelti: Ir jis perrėžė vis pusiau BB1Moz15,10. Ir tur jo sparnus perrėžti (perskelti), o ne nulaužyti BB3Moz1,17.
| refl. tr.: Lauką pusiau pérsirėšite Lp.
2. tr. DŽ1 kuo aštriu brėžiant, giliai įpjauti, perskrosti: Pérrėžė jaučio pilvą, ir išbėgo žarnos Alv. Lūšis, gindama vaikus, geriausiam medžiokliniam šuniui vienu ypu pilvą perrėžia sp. Vanagas, kad ans paema grobį, tujau ans atvertęs párrėža su snapu Sd. Nugi susimušė pasigėręs, ir jam kaklą pérrėžė Mrj. Atadarę atrado vaikelį da gyvą, nors su perrėžtais viduriais BsPII188.
| prk.: Tylą perrėžia greitosios pagalbos automobilio sirena V.Bub.
| refl. tr. DŽ1: Su stiklu koją pársirėžiau Brs.
3. tr. prk. judant per ką, perkirsti, perbrėžti: Bevalgant užėjo debesis, ūmai sutemo, pakilo vėjas, žaibas perrėžė dangų, nušvietė mūsų gryčios vidų A.Vien. Mėlyną tamsą perrėžė žalia raketa J.Dov.
4. intr. sudrožti, suduoti, užkirsti: Ė kas gi tau per blauzdas pérrėžė, gal supykai su kuo? Ds. Tu pérrėžei, aš ir atgijau Grv. Nustilk, ba pérrėšiu! Lp.
1 prarė́žti tr.
1. R312, K, DŽ1 prakirpti, prapjauti: Toly laby tos kojos tįsta, jam i tas kelnių kalaškas prarė́žė Šmk. Praė́žk man šitą maišelį, paskum vėl užsiūsi Ssk.
ǁ kerpant nukrypti: Žiūrėk, neprarė́žk pro liniją Ssk.
2. kuo aštriu rėžiant, giliai įpjauti, įbrėžti: Kaip pajutus meška, kad pilvas prarė́žtas, nesavu balsu subliovus BM68. Tai aš noriu prarėžt pilvą ir išimt tuos pinigus BsPIV63. Pilvą prarė́žk, mėsinėdamas paršą J. Dešinė ranka aprišta ir parišta; kaktoj retys, matyt, pralekiančios skeveldros prarėžtas I.Simon. Viršutiniais žandais erkės prarėžia gyvulio odą, o paskui į žaizdą įkiša straubliuką rš.
| refl. DŽ1.
3. prk. judant per ką, perskrosti, perkirsti: Greit judėdamas, laivo priekis prarėžė rūką rš. Vakaro prieblandą prarėždavo žalia, raudona raketa sp.
4. N pradėti kirpti, pjauti po gabalą (audeklo): Vienas rietimukas tik prarė́žtas Rdm.
5. praminti, padaryti provėžas: Važiavom, tai niekien nei neprarėžta (apie kelią) Vlk.
6. Lpl, Krtn šnek. praleisti pinigus (girtaujant, lošiant): Rėžė prarė́žė, parejo be kapeikos Krš. Prie loterijos – Drūktenis daugiausia prarėžia Žem.
| refl.: Iš pinigų kartas rėžė ir prasirėžė Šts.
1 prirė́žti, prirė̃žti, -ia, pri̇̀rėžė
1. tr. prikirpti, pripjauti, patrumpinti: Prirė́žk man kvartūką Ssk.
2. tr. paskirti, primatuoti (žemės sklypą): Dokumentus parodžiau, i iš karto mun prirė́žė dalį Mžk. Vienasėdžiai nevienodo didumo daromi: kur žemė geresnė, tam mažiau prirėžiama rš. Dalis tų sklypų buvo paimti ne iš prirėžtos prie palivarkų žemės, o iš valstiečiams priklausiusių ir bendrų kaimo žemių rš.
| refl. tr.: O kaip reikia, mudu, štai, prisirėžėva gretimų trejetą valakų, kad turėtuva lygiai po šimtą dešimtinių Vaižg.
3. intr. brėžiant pasiekti: Prirėžk su paišeliu lig pat linijos Ssk.
4. refl. tr. prisikirsti: Nuvažiavai miškan, prisirė́žei kiek reikia ir parsivežei [malkų] Rm.
5. intr., tr. šnek. daug prigerti (ppr. degtinės): Šitos degtinėlės kad prirėži žmogus, tai ir pakliūvi Pl. Prirė́žę parejo, vos an kojų pastova Krš.
| refl.: Taip prisirėžę, kad net akys pabalusios rš.
6. refl. tr. šnek. daug prisipirkti: Prisrė́žė siūlų ir neturi kur dėt Klt.
1 surė́žti, surė̃žti, -ia, sùrėžė
1. tr. K reikiamai, tinkamai supjaustyti, sukarpyti, sukirpti: Per dvi dienas į visus namo langus surė́žė stiklus Brs. Jau surėžti, jau pasiūti [tavo marškinaičiai] RD74. Ilgainiuo Liudvė pramoko marškinius surėžti ir pasiūti M.Valanč. Kita rieks pyragą taip po biškį, o kita surė́š tų pyragų malkas Žr.
^ Kiek džiaugsmo turėdavai, kai visame lauke gulėdavo vaga prie vagos kaip rėžte surėžtos (lygios, tiesios) rš.
2. intr., tr. DŽ1, Trk suduoti, sukirsti: Surė́žė su rykšte, vaikas ir nutilo Up. Surėžė par kritę, ir paleido Šts. Surė́žk gi arkliui! Ds. Surė́žk tu jam botagu! Lp. Vitviniu jam surė́žkit Arm. Kaip surė́šim par pilvą, bus arielkos par pilna! JD753. Par jomarką įsvadino tą vaiką į arklį ir surėžė su bizūnu par šonus M.Valanč. Ir tada staiga jai pašoko toks pyktis, kad vyrui vos per dantis nesurėžė rš. Surė́žk tris sykius į tą akmenį, ir atsiras budinkas (ps.) Žr. Kam gerai nugarą išskalbti, ką gerai supilti, surė́žti KI473. Arklį surė́žiu K.
3. intr., tr. šnek. išgerti, sugerti: Mes do te surė̃ždavom čėrką, kai nuvažiuodavom Slm. Svečiam reikia surė̃žt Slm.
4. smarkiai sugriežti, sudainuoti: Trūbininkai pradžiai surė́žė maršą Dr. Mes dažnai po punktelį surė́ždavom Ds. Būdavo, surėžiame kokį šokį ar lietuvių liaudies dainą rš.
5. intr. šnek. smarkiai užlyti: Volungė priš lytų šauka „surė́š“ Lkv.
1 užrė́žti, užrė̃žti, -ia, ùžrėžė
1. tr. DŽ1 užbrėžti, užžymėti: Duok tu man paišelio lentom užrė́žt Ds. Su peiliu užrė́žk J. Čia durnai užùrėžė sklypą – nėr nė kur karvės prisirišt Slm. Garsinu tų didvyrių vardus, su kuriais mane padavimai supažindino, kurių vardai užrėžti šventu raštu ant ąžuolo lentų ir kietųjų akmenų šventose gabijose V.Krėv.
^ Kur su mėšlu kviečiai, tai kaip ažrė́žta (labai skiriasi, žymu, kur tręšta, kur ne) Ds. Šniūras [lauko] tiesus kap užrė́žta Lp. Tavo javas visur kaip užrėžtas V.Krėv.
ǁ refl. pasidaryti rievėtam, lyg įveržtam: Iš riebumos net kaklas žusrė́žęs Rod.
2. tr. užbrėžti, uždegti (degtuką): Ažrė́žk degtuką, nesmato! Klt.
| refl. tr.: Ažsirė́žiau sierčiką, ir dabojam Mlk. Vis ažsirė́žia ažsirė́žia degtuką, ieškojo gal ko Klt.
3. tr. išarti pirmą vagą; užarti lauko galus: Vaciau, padėk man užrė́žt Aln.
4. refl. tr. nusistatyti, užsibrėžti: Pirmame numeryje dėl nekurių raštų rašytojai užsirėžė sau tą kelią, padėjo kampinius akmenis V.Kudir.
5. intr. DŽ1, Gd, Nv, Krš, Dv užduoti, užkirsti, sušerti: Kai ažrė́šiu, tai žinosi! Ds. Kai užrė́šiu, tai eisi, kur pipirai auga! Trgn. Užrė́žė gerai par galvą Ėr. Užrėžė bobutė ožiui par pat uodegą LTR(Plt). Sykį palšmargei užrė́žiau votegu Šll. Supykęs per butelio kaklą užrėžė, kaklas canktelėjo ir nukrito LzP.
6. smarkiai užgriežti, uždainuoti: Tai skardumas balso: užrėš, tai net miškai skamba Ds. Muzikontas kad užrė́žė polką! Ėr. Kur skripka ažrėš, te mane nuveš (d.) Prng. Užrėžė kapelija taip graudingai Žem. Muzikantas atsistojo ties langu ir užrėžė A.Vencl.
7. refl. tr., intr. šnek. prisigerti, prisipampti (degtinės): Guli, degtinės užsirė́žusi Gr. Pirmą kartą dabar jam gerti tikos – per daug užsirėžė LTI41.
8. intr. šnek. smarkiai užlyti: Gerai, kad užrė́žė lietaus, o jau viskas buvo indžiūvę Ds.
9. tr. šnek. daug užprašyti: Didelę kainą užrėžė maišelininkas už šiuos prabangos dalykus rš.
10. refl. šnek. labai užpykti, užsigauti: Jis jau an tavę kap užsirėžė, tai nigdi neatsileis Nč.
◊ ùžrėžė kai ant pãdo; B, N gerai padarė, pasisekė.