liulė́ti, liùla (liùli K), -ė́jo intr., liūlė́ti, liū̃la (liū̃li), -ė́jo
1. liūliuoti, siūbuoti, vilnyti: Pamatę dirvas, apsėtas rugiais …, nuo vėjelio sujudintas ir liùlančias BM60. Tyliai liula Šyšos upė rš. Aplink vešlios dobilienos liula rš. Marios, kurios taip didės ir erdvos yra, juda (liula) be skaitliaus BBPs104,25. Liūla bangos ežerėlyj KlvD279. Gera pjauti, kai liula rugeliai, gera pjauti, kai aštri dalgelė LTR(Dkk).
2. liumpsėti, linksėti: Kad eina, tai net žemė liùla Mrk. Eitant par tas lankas, žemė liùla Ms. Kai eini per liūną, kad liula, rodosi, kad nuklimpsi į bedugnę Pbs. Liula dumblas, gali inlįst Ut. Bala liūli J. Liūnas liùla po kojų Lp. Ė karklai po slėnį terp liulančių paversmių pasmėgo pavėnę A.Baran. Minkštučiukai samanų patalai ištiesti galvą int save traukia ir liula užliesti A.Baran.
| Lentos liula po kojomis rš.
| Tešla duonmaišy, gerai išminkyta, pukna, po spusterėjimo delna ilgai liulė́jo J.
3. dribsėti, linguoti: Tos karvės liula iš riebùmo Upt. Ot gražus (riebus) arklys, net nugara liùla, kai eina Kp. Liula avys riebumu MŽ. Liulė̃s iš riebumo jautis J. Kap bėga, tai net jos lašiniai liùla Sn. Ant jo sprando taukai reginčiai liùla Lš. Liulanti̇̀ poni, išsiganiusi, eita liulė́dama Šts. Ėgi tavo kiaulio riebumas, net liula! Ds.
4. būti daug, knibždėti: Ne vien reikėjo saugoties nu pikto žmogaus, bet ir nu pačių smarkių žvėrių, kurie jų traškančiose girėse liulėte liulėjo S.Dauk. Toj vietoj didė kaimenė bandos liulėte liulėjus BsV381. Virš liulančių žmonių bambsėjo ir skardeno varpai rš.
ǁ dideliam būriui vykti, judėti: Keliu liulė́jo liulė́jo kareivių būriai Pnd.
5. tekėti, sroventi: Kiekviena sluoksnis yra sudėta iš sriuogų, pailgui medžio eitančių, it kaipo gyslų, kuriose sula liul ir tek S.Dauk. Kad tulę ištrauksi, liula alus iš verpelės J.
6. palengva eiti: E kad liùla, kaip senis Km. Vos liùla, nežymu, ant katrą kraštą eina Skp.
7. plaukti, sklisti (apie garsą): Dainuoja bernai ties Puodžių kaimu, o daina toli liula rš. Klausosi riksmo, kuris liula iš seklyčios rš.
atliulė́ti, àtliula, -ė́jo intr.
1. Š prisiartinti (apie didelį, apkūnų padarą).
2. ateiti, atskristi (apie garsą): Atliula spiegiančios dainos žodžiai rš.
įliulė́ti, į̇̃liula, -ė́jo intr. įeiti (apie didelį, storą, apkūnų padarą): Įliulė́jo pirkion Š.
išliulė́ti, i̇̀šliula, -ė́jo intr. išsijudinti iš vietos, pajudėti: Kažin kada anas išliulė̃s Km.
nuliulė́ti, nùliula, -ė́jo intr.
1. nueiti (apie apkūnų, storą padarą): Šiandien jų tėvas kažin kur nuliulė́jo nuliulė́jo Kp. Kad nuliulėjo kieno kiaulis Ds.
2. visu būriu nueiti, nubėgti: Nuliulė́jo gyvulių banda į pabalį Kp.
suliulė́ti, sùliula, -ė́jo intr.
1. susiūbuoti, sujudėti: Ji sudrebėjo, lyg po ja žemė būtų suliulėjusi rš.
2. pradėti tekėti, sroventi: Nereik su tuomi ankstinties ir laukti lig suloms suliulant arba sukušant S.Dauk.