1 bùkinti (-yti Skr), -ina, -ino tr.
1. daryti buką, nesmailų: Akmenukai greit noragą bùkina Dkš.
ǁ daryti neaštrų, atšipusį: Nebùkink peilį, tai neatbuks J.
2. prk. daryti nejautrų: Vienodas būgno dunksėjimas bukino protą rš. Gėrimu žalojami kūnai ir bukinama dvasia rš.
1 atbùkinti tr.
1. K padaryti buką, nesmailų: Atbùkinai ylą į akmenis, nė į padą nebelenda Užv. Citai (tiktai) kuolą atbùkino OG333. Beardamas pūdymą, plūgo noragą atbùkinau Ldk.
| refl.: Jau visai atsibùkino yla, reikėtų smailint Gs.
ǁ padaryti neaštrų, atšipusį: Daugiau peilio negausi, kad atbùkinai Skr. Argi jau atbùkinote kirvį, t. y. buką padarėte? J.
2. prk. padaryti nejautrų: Atbukino gimtosios kalbos jausmą rš.
1 nubùkinti tr. padaryti per buką: Nenubùkink kuolo, paskui neįkalsi Ds.
1 pabùkinti tr. padaryti kiek per buką: Tep būt geri akėtvirbaliai, tik kiek pabùkino Gs.
1 pribùkinti tr. atšipinti, padaryti buką: Šarpuok pribùkintą kirvį J. Dalgę į grumtus pribùkinau, reikia paplakt Pbs.
1 užsibùkinti atšipti, pasidaryti bukam: Šitas kirvis visai užsibùkinęs Lp.