ãtžagarias, -ià adj. (34b)
1. Klp, Dkš, Al, Kp judantis atgal, užpakaliu ar nugara į priekį, atbulas, atpakalias: Kad gausi į kaktą, tai ãtžagarias par duris išlėksi Jrb. Mane atatempė ãtžagarią Rk. Jonas stovi ãtžagarias Pn. Ištrauk ãtžagarius ratus iš klojimo Vl.
atžagariai̇̃ adv.: Atžagariai̇̃ užsisėdęs joja Rm. Vėžys … pradėjo atžagariai vaikščiot BsPII326.
| Jau atžagariai dera (vis po mažiau duoda) Ds.
2. apačia į viršų, priekiu į užpakalį: Ė, brolau, ãtžagarią knygą skaitai! Vl. Tik pliaukštelėjau su atžagaria ranka par snukį! Jrb.
| Ar nepastebėjai prie jo gerklės tris atžagarius plaukus (į kitą pusę palinkusius)! Vd.
^ Dirba lyg ãtžagaria ranka Gs.
atžagariai̇̃ adv.: Batus atžagariai̇̃ apsiavei (dešinės kojos batą ant kairės kojos) Jrb.
| Plaukus atžagariai̇̃ (į priešingą pusę) glostyti KII136. Jo ūkis eina atžagariai (smunka) I.Simon.
| Tokią duoną atžagariai̇̃ (nenoromis) valgo Ėr.
3. prk. priešingas, atkaklus: Tokių atžagarių žmonių maža Sdk. Tas mūs vaikas vis ãtžagarias – sakyk jam vienaip, o jis būtinai kitaip padarys Snt.
atžagariai̇̃ Vis atžagariai̇̃ ir atžagariai̇̃ atsako Pkr. Jis viską atžagariai̇̃ daro Alk. Ertes daugesn tokių, kurie tos malonės ir kantrumo Dievo ir gerumo Viešpaties atžagariai, atkakliai vartoja ant savo prapulties DP95.
◊ atžagariai̇̃s dantimi̇̀s nenoromis (valgyti): Ar gardūs virtiniai? Et, valgau atžagariais dantim, nelabai man patinka Vb.
ãtžagaria rankà atmestinai, nerūpestingai (daryti ką): Toks atžagaria ranka atliktas darbas kelia teisėtą pasipiktinimą sp.