1 šmei̇̃žti, -ia, -ė tr. DŽ1, Ar, Vgr, šméižti DŽ, NdŽ
1. LL57, NdŽ, DŽ, KŽ teršti, šiukšlinti, šnerkšti: Katė šmeižte prišmeižė bliūdą, t. y. priteršė J. Šmeiži̇̀ kiemą Rdn. Tas žmogus tik girnas šméižia su tokiais grūdais Pn.
| prk.: Aš tokių bjaurių žodžių nevartoju – savo burnos nešméižiu (nebjauroju) Lnkv.
2. vartojant plėšyti, dremžti: Tuos dekius tei šmei̇̃žia, lapus nešio[ja] su jais Jrb.
3. LL6, Š, Rtr, DŽ, FrnW sąmoningai juodinti, plėšti garbę: Šmeižti kieno gerą vardą L. Jo visų šmeižiamà galva NdŽ. Šmei̇̃žiamasis raštas KŽ. Šmeižiama paprastai dėl egoistinių interesų arba kokių žemų motyvų rš. Mes nenoriam šmei̇̃žti savo senovę Als. O kam mums reik šmei̇̃žti – reik teisybę sakyti Kl. Be reikalo mane šméižiate Mrj. Šméižk, šméižk, vis kas nors prilips! Klvr. Lietuvininkai į Klaipėdos kraštą tapė šmeižti̇̀, kad viskuo kalti, kas krašte negerai Plšk.
◊ rankàs šmei̇̃žtis prasidėti su kuo nedoru, kištis į kieno netinkamą elgesį: Nenoriu šméižtis sau rañkų – nieko aš jam nesakau, tesižino! Lnkv.
1 apšmei̇̃žti, -ia, àpšmeižė tr.
1. KŽ apteršti, sutepti: Šiaudais apšméižė kiemą Brt. Kas čia stalą apšméižė? Vlkj. Užaugusio dobilo karvės nenori ėst, tik apšméižia ir stovi neėdę Ps. Saugotis gi reikia visokių mosčių, kurios roną tik apšmeižia prš.
| refl.: Apsišmei̇̃žia (apsidrebia kulnus mėšlu) kita karvė Pš.
2. L, LL326, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, Vlkv sąmoningai nuplėšti garbę, apjuodinti: Jie mane iki kaklo (labai) apšméižė Krsn. Àpšmeižė mūs vaikus ir visus žmonis pletkinykė toj Pv. Api̇̀šmeižiau – anas to nepadirbo Dgl. Apšauks, apšmeiš tave, sakys, kad žuvęs negarbingai bėgdamas J.Gruš. Aš jau matau, kas čia kaltas; mus bus apšmeižusi piktoji teta! J.Balč. Riteriai piktai yra jį apšmeižę viso pasaulio akyse V.Krėv.
1 atšmei̇̃žti, -ia, àtšmeižė tr., intr. Š, KŽ atšaukti, paneigti šmeižtą.
1 įšmei̇̃žti, -ia, į̇̃šmeižė tr.
1. KŽ įjuodinti, įtepti nešvarumais.
2. Š, Rtr, NdŽ, KŽ labai apjuodinti, apšmeižti.
| refl. Rtr, NdŽ, KŽ: Įsišmei̇̃žę, įsišmei̇̃žę vienas antrą laikraščiuose, dabar, kad ir labai norėtų, nebegali susitaikyti Š.
1 iššmei̇̃žti, -ia, i̇̀ššmeižė tr. Krš apšmeižti, išjuodinti: Ìššmeižiau, nevertai išdirbau Dgl.
1 nušmei̇̃žti, -ia, nùšmeižė tr.
1. nuteršti, ištepti: Nušméižė visas sienas, visą stalą tos musės Pš.
2. nelygiai, prastai nupjauti: Su mašina nùšmeižė dobilus, paliko didžiausi stagarai Jnš.
3. apšmeižti, apjuodinti: Mani nùšmeižė nùšmeižė – tokių dalykų visai nebuvo Rg. Tos mergos būs nùšmeižtos, nujuoktos Vž. Nušméižė visiem, kad aš vagiu Rmš.
1 pašmei̇̃žti, -ia, pàšmeižė
1. tr. kiek suteršti, pašiukšlinti.
2. tr. NdŽ, Kl kiek apjuodinti, apšmeižti: Išsipūtę anys, bagoti, ir pašmei̇̃žia, pajuokia biednesnį Adm. Jiem kad tik kitus pašmei̇̃žt Pbr.
3. intr. NdŽ kurį laiką šmeižti.
1 prišmei̇̃žti, -ia, pri̇̀šmeižė tr. NdŽ, Slnt, Als, prišmeižti NdŽ, Gž, Gs
1. DŽ, NdŽ prišiukšlinti, priteršti: Prišméižė, prišméižė pilną kambarį ir paliko Mrj. Pilną pirkią prišméižė Skrd. Su skiedrom pri̇̀šmeižė kiemą Jnš. Nėr kam prišmei̇̃žti – ne vaikai, ne kas DūnŽ. Pryšmeižtà, prybūtà, kaip kiaulių kinis Pvn. Pryšmeižti̇̀ pilni pakerčiai Tl. Pri̇̀šmeižė aslą, prikratė su šiaudais Škn. Katė šmeižte pri̇̀šmeižė bliūdą, t. y. snukį įkišo J. Katė prišméižė pieną Sml. Tas žmogus su savo dūmais tiktais gryčią prišméižė Upt. Grindys buvo prišmeižtos, primėtytos sudraskyto popieriaus LzP. Juk yra neparangu atgulti ant aslos, itin prišmeižtos A1885,22.
2. NdŽ šmeižiamai prikalbėta (daug): Pri̇̀šmeižė jis ten mane tiek ir tiek DŽ1.
1 sušmei̇̃žti, -ia, sùšmeižė tr. NdŽ, sušméižti NdŽ, Sml
1. NdŽ sutepti, suteršti, subjauroti: Saugokis visokių tepalų pasigauti, kurie opą tiktai sušmeižia rš.
2. refl. tik truputį numigti, likti susnūdusiam, sušniurusiam: Ko tik susišméiži, gerai neišsimiegi, tai paskui visą dieną kai girtas Jnš.
3. NdŽ paleisti šmeižtą, apjuodinti: Sušmeižė mano gerą vardą rš.
4. L10 užtraukti nešlovę: Sùšmeižė mergelę jis (paliko laukiančią kūdikio) Grd.
1 užšmei̇̃žti, -ia, ùžšmeižė tr. užteršti, užšiukšlinti: Iš senobinės seklyčios nieko nebelikę: ji užšmeižta, dvokia prakaitu rš.