ė́sti, ė́da (ė́sti, ė́sta, ė́ma Lz, ė́dma), ė́dė (ė́do)
1. tr., intr. imti maistą (apie gyvulius, paprastai kramtant): Žmonės valgo, galvijai ė́da, paukščiai lesa Š. Tokio pyrago nė šuo neės Jnš. Tokio paršo da nemačiau – jis ėda ir ėda Gs. Jaučiai neė́da remunių J. Kad šuva ar katė žolę ėda, tai bus lietaus Sml. Čia kiaulių ėstas kibiras, imk kitą J.Jabl. Čia kiaulių ėdamas lovys J.Jabl. Čia nelabai ė́damas šienas, avims reikia parinkti ėdamèsnio Š. Skardeliuos labai ėdamà žolė Ds. Galvijai neturia ko ė́stienai Pl. Sakė [telyčiotė] ėdañt, geriant Ds. Ėskit, žirgužėliai, juodi juodbėrėliai, baltuosius dobilėlius JV260. Teėdiẽ žirgelis po žalią lanką JD792. Šunytėliai ėst ižg trupučių, kurie byra nuog skomių Viešpatų jų DP113.
^ Sermėga sermėgą ėda D167. Astanka ėsti neprašo D168. Nei šunies pamestą neėstum (pat.) D167. Pigią mėsą šunes ėda Sim. Ė̃stų šuva mėsą, bet pinigų nė̃są Ss. Arklys neė́dęs arklo netraukia Mrk. Ne tas arklys avižas ė́da, kur plūgą traukia, ale tas, kur stainėj stovi Bsg. Kurs arklys avižų papiltų nė́st? Sch74. Kad grūduos pelė pastiptų, tokios nei katė neėstų Sim. Per daug ir kiaulė neėda Grv.
| refl. tr.: Lapė žuvis ė́das Dv.
ǁ lesti: Nei vienus metus tep neė́dė strazdai vyšnias Vlkv.
2. (dial.) intr., tr. SPII106 valgyti: Ans daug ė́da Kv. Mum ė́st noris Zt. Prašom ė́sti, sveteliai Zt. Pati ė́di, o jai neduodi Pls. Tu neė́sk taip daug tos męsos Plik. Ėmi (valgau) SD147, SD78. Kad ligonis ė́da, pro ausis trupučiai leka, o sakos sergąs Šts. Uogas gerai suvirinsma liūb, cukraus pridėsma, tai ė́sk ir norėk Krš. Ė́dami mėnesiai (kuriais daug valgoma vaisių, uogų…) K. Vaikai, eikiat ė́sti! Pgr. Tas valgis ė́damas, ir aš pats ė́džiau Yl. Ė́s neė́s, by tik po nose turės Up. [Dievas] pats save mums liepė ėsti ir mūką savo atminti Mž420. Ėme ir geriame net ik apsirijimui ir girtavimui DP488.
^ Nearsi nesėsi – duonos neėsi PPr46. Neėsi padažytą, bet nulaižytą B. Ne ėst prašo zopostas B. Kur dirbi, ten ir ėsk Krp. Ėsti kaip arklys, dirbti kaip gaidys Vvr. Dirbk, kad akys lįstų, ėsk, kad pilvas plyštų Srv.
ǁ intr. misti, gyventi: Ė́dė dvi žiemi be duonos Šts.
3. intr. menk. godžiai valgyti, sprogti, ryti: Ėda kap penkias dienas nevalgęs Mrj. Ėda kai iš badų parėjęs LTR(Jz). Ar tu ė́damą ligą gavai, kad tei[p] ė́di? Skr. A, ta ragana dar ė́da! J. Ė́sk, kad ė́di, ne – atimsiu! Grž. Nor ėsdami̇̀ nutilkit – da užspringsit! Dkš.
^ Nei pats ė́da, nei kitam duoda Trgn. Ėst – ponui, dirbt – žmogui PPr74.
4. tr. kąsti, pjauti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Tų vabalų baisybės – ė́da ė́da tuos gyvulius Gs. Paskutinė plikiam bėda, kai juos pikti uodai ėda A.Strazd. Blusų ė́damas vaikas Grž. Mane ėmė utės ėst Plv.
5. tr. kapoti, gadinti: Nailono neėda kandys, neveikia bakterijos, pelėsiai rš. Visas drapanas baigia pelės ė́st Jnšk. Beveliji, idant rūbus … kandės ėstų DP242.
ǁ pūdyti, naikinti: Stubą grybas ė́da Jrb.
6. tr., intr. chemiškai veikiant graužti: Ė́da muilas akis Sdk. Druska ė́da ronoj K. Jaujoj dūmai labai akis ė́da Jnšk. Baltinius į šarmą merkiau, dabar rankas taip ė́da Up. Nuo ė́damų liekarstų akys pasidarė dar blogesnės Žd.
| Rėmuo ėda Prk.
7. tr. ardyti organizmą, kelti ligą: Degtinė sveikatą ė́da Al. Rūkymas sveikatą ė́da Rm. Landuonis piršto kaulą ė́da Als. Must ė́damoji sukata ir prisimetė – valgo be sotės, o į pažytką neina Skd. Vėžys vidurius ė́da Rm. Liga ėdė jo sąnarius, kaip rūdys ėda metalą rš. Mano lapus vėjas krėtė, mano žiedus šalna ėdė LTR(Lš). Kirmėlės mane ėsti (ėda) SD316.
ǁ skaudėti: Nugarą, strėnas ė́da, i gana Trk. Nedėlios dieną baisiai ė́dė galvą KlvrŽ. Vai, ir šaltis, net kaulus ėda V.Krėv.
ǁ refl. smelktis, graužtis: Skaudulys į roną ė́dasi vis gilyn KI564.
8. tr. trinti, graužti: Megztinė kaklą labai ė́da Sdk. Duok man aną grėblį, šitas labai rankas ė́da Slm.
9. tr. jaudinti, kankinti, graužti: Jų, rodos, neėda jokios abejonės J.Avyž. Šitas nežinojimas tik žmones ė́da Užp. Iš visų pusių ėda žmogų rūpesčiai rš. Niekas taip žmogų neėda kaip skolos rš. Meilės ugnis jį ė́da KI441. Susierzinimas ėste ėda žmogų rš. Aa, lengvai užaugai, o mus ėdė darbas ir vargas V.Kudir.
| refl.: Tėtis baisiai ėdėsi dėl tos nelaimės rš. Visokios mintys lenda į galvą, ėdžiausi visą naktį Upt.
10. tr. vartojant plėšyti, ardyti, gadinti: Toki piemeniokai ėstè rūbus ė́da Mlt. Šįmet ta žiema tai ė́da tuos ratus (visad gruoblėtas kelias) Gs.
ǁ Plš naikinti: Pavasarį saulė ir vėjas labai ė́da sniegą Lš.
11. tr. barti, rieti, persekioti: Ė́da ir ė́da žmogų dienų dienom Jnšk. Ir tas viršaitis mane ė́da Pc. Ko tu mane ė́di kaip šuo? Jrb. Žmogus vienas kitą ėda, kaip žuvis žuvį ryja J.Jabl. Trejus metelius ėdė mane redaktorius be duonos ir be druskos rš. Amžinai ė́sdavo mane, kad aš šoku Vb. Tu ė́di kitus kaip rūdis geležį Šmk. Ė́damas žmogus (nekenčiamas, varginamas) Grž.
| refl.: Jiedu broliai, bet tarpusavy ė́dasi ir ė́dasi Gž. Nūnai mūsų bobos ė́das per visądien Arm. Ė́dasi kaip šunys Jnš. Tu tik ė́dies ir ė́dies su žmonim Sn. Skundėsi, ė́dėsi vienas kitą Gs.
12. tr. mušti: Po miestelį vadžiojas ir tep ė́da, tep ė́da nagaika! Lp. Kap imsiu ė́st, minėsi ik žaliomjom šluotom Lz. Ale tie nestupina, ėda katarinką (groja ir groja)! Lp.
| refl.: Ir pradėjo už kepurę su kūlokais ėstis LTR(Alv). Prieš vainas tai šitaip ė́dėsi, mušėsi, peiliais varstėsi [žmonės] Lp.
◊ akimi̇̀s ė́sti[s] sakoma apie pykstantį: Ir ieško, ir vienas kitą seka, taip ir ėda akimis, vis žiūri, kad tiktai kuris pirmas nesurastų J.Balt. Bobos stovėjo ramios, tik ėsdamosi akimis ir dūsaudamos iš pykčio rš.
aki̇̀s ė́sti kelti nemalonumą: Nepamiršk, kad teisybė akis ėda rš.
gálvą ė́sti
1. priekaištauti, krimsti: Bobos jam gálvą ė́da namie Ėr. Tu man galvą ėdei, kad aš neteisingai surinkau tą šimtą BsMtI120.
2. Skr kankinti, varginti: Visoki rūpesčiai ėda man galvą Brt.

kei̇̃marį ė́sti JII65 toks žaidimas.
ši̇̀rdį (si̇́elą) ė́sti kelti rūpestį, kankinti: Graudulys, rauda man širdį ėda S.Nėr. Nuliūdimas širdis jų ėdė rš. O keistas, skaudus nerimas ėdė sielą ne dienom, bet valandom J.Marc.
apė́sti tr. K; SD197
1. nuėsti aplink: Tą vietą apėdus, pakelk truputį toliaus rš.
| refl.: Eik parkelk karves, juk apsiė́dė Brs.
ǁ ėdant suvartoti, nuėsti: Jau visur žolė apėstà Ds.
ǁ refl. ėdant pamažėti (ko): Žolė apsimažinus, apsiė́dus Krn.
2. ėdant ar valgant nustumti, skriausti kitą: Avelė vis karvę apė́da – ana vis pirma pirma ir išrenka geresnę žolę Ds. Stipresnieji paršeliai apėda menkesniuosius rš. Kad ir apė́stas buvo teliokas, o an velėnos pastaisė Ds. Neapė́sk tu jį dideliai J.
| prk.: Jie temokėjo šokinėti aplink apėdamuosius (skriaudžiamuosius), jiems pataikauti kalboje Vaižg.
3. refl. beėdant aprimti, nustoti laksčius: Kai avys apsiė́da, gerai ganyt Erž. Apsiėdė karvės mano, nebgyliuo[ja] Trk. Kai karvės apsiė̃s, galėsi pareit namo Pc.
| Mūsų karvė, pirmą kartą išvaryta į ganyklą, tuoj apsiė́dė (pradėjo ėsti) Rm.
4. refl. užvalgyti ką kenksminga, nuodinga: Apsiėdė senos męsos i daba serga Kv. Durnaropių tu, gaspadinėle, apsiėdei, ar ką? J.Balt. Mergaitė žaliu margučiu apsiėdė, ir vemia Grš.
^ Ko lakstai kaip drignių apsė́dęs? Mlt.
5. apkandžioti (apie vabzdžius. parazitus ir kt.): Utėlių apėstà karvyščia, ale gal išsitaisys Ds.
6. apgraužti: Atsiranda kirmėlė ir apė́da lapus Pls.
| Tiekas kiaulių ir ausis jumim apiė̃s Vrnv.
ǁ sukapoti, sugadinti: Jo kalniai kandžių apėsti̇̀ Ds.
7. prigelti: Bitės ir jį apė́dė Arm.
8. pjaunantis nuveikti: Geras šuva ir vilką apė́da Lš.
◊ ši̇̀rdį apė́sti iškankinti: Jau vargai ir ši̇̀rdį apė́dė Rod.
atė́sti
1. tr. nuėsti (dalį): Pelė pusę [pupos] atėdė PP48.
2. intr. ėdant ateiti: Karvė lig pat linų atė́dė Kp.
3. tr. suėsti ar suvalgyti lygiai su kuo nors kitu: Dvi avelės beveik karvę atė́da Ds. Ans didžiausį vyrą atė́da Užv. Esu apėdrus, munęs neatėsi Šts.
4. refl. beėdant pasitaisyti, suriebėti: Kovo mėnesį jis išlenda iš urvo, atsiėda, atsipeni rš. Žiemą jo kumeles reikia basliais kilnoti, o vasarą, kai atsiėda, tai nei nuvaldyt negali Srv. Kap atsiės karvės, tada bus daugiau pieno Arm.
5. refl. iki soties prisiėsti ar prisivalgyti: Tai atsiė́dė mūs penimės, nei viralu užpilto nenori ėst Rdm. Kiaulė balandų jau atsiė́dė, mina po kojų Skr. Jau atsiė́dėm grybų (nebenorime jų valgyti) KlvrŽ.
ǁ refl. įgristi (apie vienodą maistą ar pašarą): Reikia kiaulei sumalt kokių kitų grūdų – avižiniai miltai jau atsiė́dė Ds. Man kukurūzos visai nusibodo ir atsiė́dė Š.
6. tr. apgraužti, apnaikinti: Iš pavasario kirmėlės atėdė sodą, tai obuolių nėra Arm.
7. tr. beėdant pagadinti (dantis): Medėdžio arklio y[ra] atėsti dantys Trk.
^ Duona dantis atėdė (apie žmogų, kuris, darbo neturėdamas, kažką išsigalvoja) Rdm.
| refl. tr.: Arkliai dantis atė́dės Als.
8. tr. atšipinti: Dalgę atė́džiau Rdm.
| refl.: Jau mano dalgė visai atsiėdė ir neima Lš.
9. tr. pririeti, pribarti: Da atė̃s naminiai man, kad tiek pinigų šiandiej praleidžiau Trgn.
10. refl. nusibosti, įkyrėti: Buvau pas juos tik dvi savaites, bet taip atsiė́dė, lyg būčiau metus išbuvusi Ds.

×daė́sti (hibr.) intr.
1. papildomai valgant privalgyti: Kur nedaėsma, dabambėsma Varn.
2. įgristi, įkyrėti: Kiek ji man daėda, žmogui negali apsakyt Mrj. Vasarą daė́da stotkai ganyt Vrn. Kūlimas kaip daėsdavo! Tj.
^ Daėdė kaip davatkai poteriai PPr321.
| refl.: Dasiė́dė tos tavo kalbos iki gyvo kaulo Kdn.
◊ ši̇̀rdį daė́sti įgristi: Daė́dė jau jis man ši̇̀rdį Azr.
įė́sti; R113
1. intr. galėti suėsti: Karvė daugiau įėda ir perdirba Vaižg.
2. refl. įsitraukti į valgymą, daug suvalgyti: Įsiėdė duonelės ji tenai Žem. Teip labai jau įėdėmės ir įgėrėmės, jog tatai ant vienų pietų prarandame, kuo galėtumbime per kiekas dienų … pramist DP488.
3. refl. įsipenėti, įsiganyti: Insiė́dė kap kiaulė Azr. Ale jom ir gerai – įsipenėję, įsiė́dę kai meškos Bsg. Tu tep įsiėdęs, sprandas kap buliaus Brt. Sarčiukas įsiė́dęs, net šonai blizga Antš. Dabar jis toks storas, įsiė́dęs Ll. Karvės įsiė́dė, pieno kiek gana! Lp. Niekur nevažiuojam, tai arklys kad insė́dė – kaip tešla Trgn.
4. refl. ėdant, kandant įsibrauti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Žiūriu, kas čia man niežti, ogi erkė įsiė́dus Lp. Niežai giliaus bus įsiėdę odoje BB3Moz13,7.
5. refl. chemiškai veikiant įsigauti gilyn: Dažai taip įsiėdė į rankas, kad niekaip negaliu nuplauti Jnš. Rūdys į geležį įsiė́dusios, geležis įrūdyjusi KI61. Nuodų … mažumelis ir į … roną įsiėdęs TP1880,40.
| prk.: Giliai įsiėdė piktenybė brš. Išdavystė kaip rūdis įsiėdė į sielą rš.
ǁ refl. gilėti ardant organizmą: Pirštų sulenkimuose gilios, ligi kaulų įsiėdusios žaizdos rš.
6. tr. nutrinti: Žiūrėk, kiek virvė įė́dė karvei parages Ds.
7. tr. įduoti, įskųsti: Mūsų žinojime, ans nekaltas, bet aną įė́dė koks žmogus Šts.
8. tr. prikankinti žodžiais: Aš įė́džiau, t. y. įkrimtau, įbariau J. Taip jis mus įėdė su tais pinigais Trgn.
9. intr. nusibosti, įkyrėti: Tiek mun įė́dė, kad i pamislyti nenoru Skdv. Įė́dė žmogui ligi gyvo kaulo! Nmn. Oi, kaip įėdė tie žmonės! rš.
| refl.: Man tas darbas įsiėdė ligi gyvo kaulo Jnšk. Jau man tas važiavimas į gyvą mėsą įsiė́dė Vlkv. Tos kalbos įsiė́dė visiems Skdv.
10. refl. įsigeisti, užsimesti: Insiė́dė baronai muštis, tai niekap jų negali atskirt Alv.
| [Našlės] įsiėdusios už vyrų tekėt norėjo DP565.
◊ gálvą įė́sti pridaryti rūpesčių, privarginti: Gediminui karės gerai vyko: vokiečius sugrūmė, daug įėdė galvą rusams A1885,77.
išė́sti tr. K; SD412, R43
1. viską ar visus suėsti: Kiaulė įpuolus išė́dė tešlą Š. Žvirblis dideliai supyko, kai visus vaikus lapė išė́dė Slnt. Galvijai išė́dė mūsų burokus Ds. Jis (lokys) avilius išardo ir korius išėda Blv.
| refl.: Ganykla teip išsiė́dė (nebėra žolės) Ėr.
2. ėdant išduobti: Rado vieną dešrą pelės išėstą J.Jabl.
3. išvalgyti: Mergučės, kuri paviršius išė́dėt? Skr. Vaikai išė́sią visus barščius J.
4. refl. įsipenėti, įsiganyti: Ponai yra išsiė́dę, gerą turia išėdį Šts. Kumelys išsiė́dęs eina į piestą Šv. Išsiė́dęs kaip jautis Ll. Išsiėdęs kai barsukas LTR.
^ Išsiėdusi kaip kunigo gaspadinė PPr76.
ǁ refl. nuo gero maisto išlepti: Išsiė́dę jūs esate, kad toks pyragas nepatinka Šts.
5. iškapoti, išgadinti: Musys išė́dė lapus kopūstams Šts. Visi kopūstai vikšrų išėsti rš.
6. chemiškai paveikti: Laikėt supuvusius pamidorus ant stalo, kol išė́dė kvarbą Krd.
ǁ prakiurdinti: Rūgštis milą išė́dė Skdv. Možna šarmas supilt ir baltajan katilėlin, nepaspės išė́st Sdk.
7. suardyti gyvus audinius: Kiaurai roną išė́dė Skdv. Valgo cukerkas, ir išėda dantis Gdl.
ǁ sukelti skausmą, sužaloti: Pridera įsitaisyti platesnius brylius, idant kaitra akių neišėstų V.Kudir. Jam akuotas išė́dė akį Ėr.
^ Lig saulė patekės, mums rasa ir akis išės Sim. Dūmai ne sarmata, akių neišė̃s Azr.
ǁ sugadinti: Tegul Dievas susimyla, ji sveiko žmogaus sveikatą išė́da! Skr.
8. išgraužti, pratrinti: Peilis greit kišenes išėda Ds.
ǁ refl. atšipti, išdilti: Minkšta geležė greit išsiėda Rod.
9. pašalinti, išnaikinti, išdaužyti: Į tą daržą gausit sėti kanapius, kanapiai išė́da žoles Grg. Ledai išė́da rugius, o sniegai išgula Šts. Kas kablį išė́dė iš sienos – buvo įkaltas, ir nebėr! Ėr. Aš tau langą išėsiu, tada žinosi! rš.
| Kap sustoj ė́st keturiesa, tai beregint ir išėdė (iškirto) delenką Lp. Šerkšniukai jau šiemet du kirviu išė́dė (išdaužė ašmenis) Lp. Tu man (manęs) neišė́si ir dantimi (nieko nepadarysi)! Lp.
10. prilupti, primušti: Pastvėręs diržą, kad išė́siu aš jam šlaunis, tai daugiau nelandžios svetimuosna soduosna Nč. Išė́sk tu ją, ba ana neranda daikto Lz.
11. išbarti: Išė́džiau aš jį an visų šonų Alv.
| refl.: Išsiė́dei su juo, tai dar an manę užsiė́dei! Lp.
12. nuolatiniais barniais ar skundimais išvaryti: Tai tas mat ėdė ėdė ir išė́dė ir vienas atliko ponavot Ut. Berną merga išė́dė iš tos vietos Alk. Susitarė ir išė́dė jį iš namų Ėr.
◊ aki̇̀s išė́sti įgristi: Oi, da išės akis ir žiema Skdt. Jam vienumas išė́dė aki̇̀s Švnč.
[baltõs] dúonos išsiė́sti įsipenėti: Išsimiegojęs, duonos išsiėdęs, užsimanei vesti Žem. Paskiaus išlepę ir išsiėdę baltos duonos pradėjo valiūkauti IM1857,47.
gálvą (kraũją) išė́sti prikankinti: Tie rūpesčiai išė́dė gálvą Rs. Su savo gerklėmis išėdėt man galvą Ėr. Mano galva yr išėsta, nebmoku dainų nė pasakų Šts. Prasti vaikai išė́d kraũjį tėvams Šts.
pil̃vą išsiė́sti įsiganyti, įsipenėti: Pil̃vą tur išsiė́dęs, nė drabužis nebsutenk Šts.
protą (ši̇̀rdį) išė́sti; ši̇̀rdį su kraujai̇̃s (urvai̇̃s) išė́sti prikankinti: Ana mun ši̇̀rdį yr išė́dusi urvais KlvrŽ. Negyvas darbas ir skurdas ėste išėsdavo iš šviesuomenės protą ir širdį Vaižg. Širdį su kraujais išėda ligoniuo, kad gerai dūmai trobo[je] tyvelio[ja] Šts.

×nadė́sti (hibr.) intr. įgristi, nusibosti: Kad greičiau numirt, nadė́do gyvent Brsl.
nuė́sti tr.; R5
1. nugraužti, nukrimsti: Galvijai dobilus nuė́dė KI35. Žiūriu – avižos nuėstos J.Jabl. Negu kiaulės buvo ant rugių ir nuė́dė taip J. Štai jau vislab buvo nuėsta K.Donel1. Čiepų kiškiai šiemet da nenuė́dė Pc. Karvė šiaudus nuėda nu pastogės – tokie žemi buvo stogai Šts.
| refl.: Nusiė́dė visi pašaliai, kruvina žemė beliko Užv. Nusiė́dė kumelė, parkelk Šts. Nusiė́dusios ganyklos, tos karvės nėko nebužėda Krš.
2. ėdant nustumti, nuskriausti, apėsti: Kiaulės nuė́da, užtai jis toks užskurdęs Gs. Ta kiaulikė visus paršiukus nuė́da Užv. Didesni paršai nuė̃s mažesnį Ėr. Aš nesu nė vieno nuė́dusi, nugėrusi, nė munęs nenuė́skiat, sveteliai Šts.
3. (dial.) nuvalgyti: Smetoną nu viršaus nuė́dė, o pieną paliko Kv.
4. refl. nusipenėti, nutukti: Taip nusiė́dė, kad lašinių nebepaneša Jnš. Kiaulė taip nusiėdė, kad jau ant užpakalio sėdi Ds. Kai tik boba nusiėda, tai ir darbo nėra Pc. Buvo kaip šakalys, o iš Amerikos grįžo nusiėdęs kaip meitėlis Kp.
5. apkandžioti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Utėlių nuė́stas žmogelis Grž.
6. nukapoti, nugraužti: Gluosnių lapus kartais visiškai nuėda plaukuoti juosvi vikšrai rš.
| Suskis nuėdė karčius Skd.
| prk.: Netekėk už jo, jis toks bjaurus – nuė̃s (nuraus) tau visus plaukus nuo galvos Lnkv.
7. chemiškai veikiant nugraužti, sužaloti: Jo rankos sakų nuėstos rš. Šarmas kruvinai nuėda rankas Ėr. Vitrijolas net lovos šriubus nuė́dė Skr.
8. sugadinti, sudilinti: Jo veidas raupų nuėstas rš.
^ Žmogus, dantis nuė́dęs, proto neįgauni Slnt.
9. prk. sukirsti kalboje: Kad nuėdžiau, tai neturėjo nei ko sakyt Al.
◊ kei̇̃mariu nuė́sti Kal žaisti laimint tokį žaidimą.
paė́sti
1. intr. pasisotinti (apie gyvulius): Bėris buvo visados sočiai paėdęs rš. Ant pūdymų gyvuliam yra ko paė́st Jnšk. Šeimininkas pykdavo, kad neleidžia ožkoms paėsti MPs.
| refl.: Nuėjai kai vilkas, avelės pasė́dęs, raugelėdamas Ml. Karvytėlės tepasiėda, bo kad nepriės, bus mum bėda A.Strazd.
2. tr. suėsti, suvalgyti: Vilkai, vilkai, kam tu bobos paršus paė́dei? Rod. Ir parinko tas baronkas, paė́dė Arm.
3. (dial.) intr. pavalgyti: Vaikai musėt paė́dė jau Kv. Paėda paėdęs ir išeita vaikų mokyti lig pat juodo vakaro Šts.
| refl.: Ar gana jau pasiė́dei? Zt. Mes pasiėdėm dabar putros su sviestu TDrVII176. Sėskis, iš kišenės pasiėskis (nevaišinsiu) Šts. Vien verėno pasiė́dęs negali stavoti pjauti par dieną Šll.
4. intr. menk. godžiai pavalgyti, paryti: Gerai, kad tu paė́dus ir namus turi Kp.
^ Begėdis vis paėdęs LTR.
5. tr. K iš apačios pagraužti.
6. tr. chemiškai veikiant pagraužti: Kai muilas paė́da, akim šviesiau pasidaro Jnšk.
7. tr. pratrinti, nuzulinti: Pieskos kojeles man paė́dė, rasa akeles man užlėjo Vlk. Paėda šniūrą, reik lenciūgo karvei Šts.
8. tr. prk. suardyti, sugraužti: Jo sveikata rūpesčių paėsta rš.
9. intr. nusibosti, įkyrėti: Ir šuniui šitoks gyvenimas paėstų Ds. Jau man ta jo kalba paė́dė iki gyvo kaulo Up.
10. tr. įpykinti: [Neleidimas galvijų ganyti miške] kruvinai paėda smulkiuosius pamiškių ar paganyklių gyventojus rš.
◊ dúonos paė́sti gerai pagyventi: Jau paėdė duonos girininkas, gali eit laukan iš vietos! Lkš.
ši̇̀rdį paė́sti labai įgristi, įsipykti: Rusų caras paė́dęs buvo ši̇̀rdį visims Šts. Jau kaip tos kiaulės paė́dė širdį, neduok tu Dieve! Užv. Tu man lig kraujo ši̇̀rdį paė́dei! Lk. Žiema paė́dė man širdį Š. Įsakymai ne taip jau širdį paėda kaip nuolatinė baimė Pt. Paėdei tu man širdį Skm.
parė́sti tr.
1. beėdant ar bevalgant sudilinti: Nuseno, dantis parė́dė Lp.
2. prk. suardyti, sugraužti (sveikatą): Parė́dei tu mano sveikatą, galvijau! Ds. Ji mane ir parė́dė, o ne kitas Skr.
◊ danti̇̀s parė́sti (ant ko) ilgai dirbus, gerai nusimanyti: Pamokins mat paršas, kaip ravas kast, aš ant to ir danti̇̀s parė́džiau! An.
ši̇̀rdį parė́sti labai įgristi, įsipykti: Tikra nelaisvė taip širdį parėdė, kad jų ir su pagaliu neprivarysi VŽ1905,184.
pérėsti
1. intr. šiek tiek užėsti: Arkliai jau kiek pérėdė, važiuojam toliau Kp.
2. refl. K per daug suėsti: Kai gyvuliai persiėda dobilų ar kitų kokių želmenų, tai jie išpursta Kp. Pratrydo arklys, rugių persiėdęs Plv. Ant derlios dobilienos leisdamas gyvuolius, dabok, kad nepersiėstų rš.
3. (dial.) refl. per daug suvalgyti: Pérsiėdė, net akys išsprogo Grk. Mes neturam meisos lig pársiėdant Šts. Ans riaugia pársiėdęs J. Gal pársiėsti, tiek daug ėda Kv.
4. refl. menk. per daug priryti, persiryti: Neėsk tiek daug – pársiėsi Skr.
5. tr. beėdant sudilinti, sugadinti: Nuo blogo pašaro arkliai dantis párėdė Skr.
ǁ refl. atbukti, atšipti: Dalgė jau pérsiėdė Al.
6. tr. chemiškai veikiant sugraužti: Rūdys geležį pérėdė Ėr.
7. tr. kiaurai perardyti (gyvą audinį): Navikas perauga aplinkinį audinį, perėda jį, suardo rš.
8. tr. nukamuoti, iškankinti: Su tokiu piktumu čystai párėdė mano kantrybę Kv. Ji dabar visokių rūpesčių parėsta, kai voratinklis Vdžg.
9. refl. įsirieti, įsipykti: Kai tada nepársiėdėm, nei dabar ne sarmata suseit Bsg.
◊ ši̇̀rdį (kraũją) pérėsti labai įgristi, įsipykti: Užtenka, vaikučiai, pérėdėt man ši̇̀rdį, riejot visą gyvenimą Ėr. Rūpesniai párėdė ši̇̀rdį Šts. Septynias pačias ne niekus turėjau, párėdė ši̇̀rdį kaip kirmys kokios JD432. Parėda kraujį vaikai tėvams Šts.
velnių̃ pérsiėdęs turintis blogų minčių: O, jis velnių̃ pársiėdęs! Skr.
praė́sti
1. tr. K išėsti skylę: [Nudvėsusį arklį] išvilko į pakluonę, ir šunes jau jam visą šoną praėdė Vaižg.
2. intr. praleisti laiką beėdant: Per visą išgrytą (rytą) praėdė karvės pievoj! Nč.
3. (dial.) refl. Šts labai daug suvalgyti, persivalgyti: Ans suvisu prasiė́dė – bliūdo bulvynės neužteko Užv.
4. tr. menk. praleisti maistui, pravalgyti: Nusiperka saldainių i praėda piningus KlvrŽ.
| refl. tr.: Jūs viską prasiė́sit! Skr.
5. tr. chemiškai veikiant pragraužti: Praė́dė kiaurai druska pirštą J.
6. tr. pratrinti, pragraužti: Ratas vežimo kripę praė́dė Up.
ǁ pratirpdyti: Vietomis sniegas jau saulės ir lietaus praėstas rš.
ǁ ėdant ar valgant sudilinti:
^ Dantis praėdęs, proto neįgijęs S.Dauk.
◊ danti̇̀s praė́sti (ant ko) gerai nusimanyti, ilgai dirbus kurį darbą: Ant šito dalyko, vyruti, aš dantis praėdžiau, o tu dar šlapias naujokėlis Lkč. Aš jau dantis praėdžiau, šitą duoną valgydamas (tuo amatu besiversdamas) Sv.
priė́sti K
1. intr. B prisisotinti (apie gyvulius): Peliutė taip priėdė, kaip niekumet dar nebuvo ėdusi J.Jabl. Taip priėdęs, kad už uodegos pilvo nesimato (iron.) Sim. Katinas priėdė lig žiaunų Blv. Ten mūsų žirgeliai bus priėdę ir prigėrę J.Jabl. Paršas priėdęs liustėjas J.
^ Avis, avis bubelė, beeidama priė́sta (špūlė) Sch65.
| refl. K: Ir dabar taip yra: arklys ėda dieną naktį ir neprisiėda, o jautis per trumpą laiką prisiėda SI59. Ir tarp paukščių rods tūls randasi sukčius, kurs gardžiai prisiė́st slaptoms savo numuša draugą K.Donel.
2. intr. ėdant prieiti (lig kur): Jau karvės priėdė iki avižų Ds.
3. (dial.) tr., intr. DP126 privalgyti: Visi priė́dė lig sotės Kv. Ar gana priė́dei? Zt. Jau any priė́dė tos mėsos Lz.
^ Begėdis vis priėdęs LTR(Šll). Kad nepriėdei, ir neprilaižysi Sd.
| refl. tr., intr.: Vaikai uogų prisiė́dė, kiek norėjo Kv.
4. tr., intr. menk. prisiryti: Išviriau tą didžiąją lydeką, kad priė́stų Jrb. Ale ir prikrėtei – nei ubagas, grūšių priė́dęs Kt.
| refl. tr., intr.: Ar jau prisiėdėt mėsos? J.Jabl.
^ Vaikščioja lyg musmirių prisiėdęs (nusiminęs) Vl.
5. tr. pribarti, pririeti: Gana priė́dė ir ją tėvai až tą berną Trgn. Da priė̃s tave uošviai, ligi tu jų išsibodėsi Ds.
◊ ši̇̀rdį prisiė́sti prisikankinti, prisikentėti: O, daug širdies prisiėdžiau, būdama su savo vyru Rod.
velnių̃ pri[si]ė́dęs turintis kokių blogų minčių, norų: Tavo uošvis, matyt, irgi velnių priėdęs, kad užsispyrė tave iškraustyt Lkč. Tas velnių̃ prisiė́dęs kaip avižų (piktas) Yl.
suė́sti tr.; R
1. sunaudoti maistui (kalbant apie gyvulius): Geros kiaulės: ką paduosi, tą suė́da Sb. Šuva suėdė vištuką Mrs. Arklys suė́dė gubą Kp. Pikta žvėris jį suvalgė (paraštėje suėdė) BB1Moz37,20.
^ Laižos kaip katinas, pelę suėdęs Sim. Jei Dievas norės, tai kiaulės nesuės NžR.
| refl.: Oho, kiek vieno šieno per metus susiė́da Ds.
2. (dial.) suvalgyti: Pusę kepalo duonos suė́dė ant sykio Kv. Daug ana tų cukierkų suė́da Pls. Bengam duonelę suė́sti, o juk grapiškai neėdam Dr.
| refl. tr.: Tu sau viens tą kėžą susiė́stai! Jrk128.
3. menk. godžiai suvalgyti, suryti: Pasidėjau duonos, o tu suė́dei! Žg. Svotai suė́dė ė́dė kiaulę šeriuotą Ds.
^ Kaip suėdei voverį, taip suėsk ir puodą Sln. Grįžęs iš darbo, buvo taip išalkęs, kad gatavas šunį suė́sti Jnš. Ans suėstų ir šunį, kad ne uodega LTR(Kv).
4. refl. įsiganyti, nutukti: Riebus, susiėdęs arklys Šts. Arkliai, galvijai susiėda, susigano ant lauko J.Jabl.
5. sukandžioti, papjauti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Uodai suė́dė vaiką, tai dar̃ miegot negali Smn. Uodai kad pikti, gali suėsti Gg.
^ Šimtas uodų kumelę suėda Kv. Kad tave utėlės (kirmėlės) suėstų! B.
6. sukapoti, sugadinti: Trandys suė́dė – palavikai byra Krn. Žiurkės (pelės) suė́da kūlius Ėr. Nekraukite sau skarbų ant žemės, kur kandys ir rūdys suėsti SE124.
7. chemiškai veikiant sugraužti: Geležį, plieną rūdys suėda rš. Žiūrėk, kad pliorka rūbų nesuėstų Lš.
8. suardyti organizmą, įskaudinti: Buvo gražus vyras, dabar susitraukęs, suėstas degtinės Kt. Garai man galvą suė́dė Ar. Kai ateis šitas senis su savo kaminėliu (pypke), tai ir dumia, kol galvas suė́da An. Esu visa ligos suėsta Šts. Šaltis suė́dė kojas Km.
ǁ sugraužti, sugadinti (sveikatą): Suėdė sveikatą toks gyvenimas Ėr. Tas neklaužada visą mano sveikatą suėdė rš. Tas prakeiktas trimestro galas pusę nervų suėdė J.Avyž.
^ Šykštuolį suėda rūpesčiai, veltėdį – pasileidimas Sim.
| refl. tr.: Prie tokios šykštuklės peralkusi kaip šuo lakstai, susiėsi sveikatą Žem.
9. refl. susikrimsti, susirūpinti: Mama susiė́dusi, kad vaikai neskiepyti Pp. Ko toks susiė́dęs atrodai? Up.
10. sunaikinti: Šalna užėjo ir suėdė linus Ėr. Jo naudą liepsnos suė́dė KII121. Malka ugnies suėdamà KBI48. Šviežias sniegas senąjį suė́da Btg.
| prk.: Mokestis, užkrautas pastovių kapitalų įmonei, gali suėsti visą įmonės pelną rš.
11. prk. pražudyti: Suė́dė ans mane amžinai Kv. Įkišo liežuvį ir žmogų suė́dė Rm. Suė́dei vyrą, suė́dei vaikus, ėsk ir mane Dbk. Suėdė mūsų Petrą ta berazumė Upt. Tu man visą gyvenimą suėdei rš. Suė́dė jis mano jaunas dienas Sv. Suė́dei mano dieneles kaip šile radęs uogeles JD775. Suėdei mergą, o dabar kitos važiuosi ieškoti K.Bor.
^ Viena bėda ne bėda, dvi trys – ir žmogų suėda Krč. Kad tave laukai suėstų! J. Kad taũ žemyna suėstų tokį žmogutėlį! Arm.
suėstinai̇̃ adv.: Ėda vienas kitą suėstinai Blv.
| refl.: Merga susiė́dė, o jos kavalierius prapuolė Šts. Ištekėjo už girtūklio ir susiė́dė ant amžių Up. Parleidei viską par gerklę (pragėrei), ir džiaukis susiė́dęs Up.
ǁ suvarginti krimtimu, nemalonumais: Suėdmi, sukremtu, papjauju R147.
ǁ sudaužyti, sukulti, sulaužyti: Jau suė́dė tas išdykėlis stiklinę Pp. Suė́dė stiklinę, nė druskos nepasiėmė Kl. Katė ir vėl suė́dė puodynę Stč. Ans jau suėdė šukas Dr.
ǁ sugaišinti: Ši suvažiavimo dalis praėjo audringiausiai ir suėdė daugiausia laiko rš.
ǁ refl. sudilti: Dalgė, ilgai pjaunama, susiė́da Rod.
ǁ refl. būti labai užsiėmusiam: Esu susiė́dusi su visokiais darbais, neturu laiko nė sveikatos Šts.
12. refl. susirieti, susibarti: Susiė́dė bobos dėl niekų KzR. Susiė́dam kap šunys Drs. Kad susiė́dė anyta su marčia! Rod. Dabar da geru, bet kai sykį susiė̃s, tai jau ir ėsis Gs. Bernai dėl mergos taip susiė́dė, net muštynės kilo Jnš.
13. sumušti: Aš jam suė́siu snukį, tai jis daugiau nelįs Gž.
ǁ būti primuštam: Tylėk, bo va suė́si pagalį (gausi pagaliu)! Ėr. Užmi̇̀nk užmi̇̀nk ant kojos, tai vėzdą suė́si Pc. Liaukis rėkti – suė́si diržą! Skr.
◊ akimi̇̀s suė́sti sakoma apie atidžiai, piktai žiūrintį: Jis kaip įsižiūrėjo į valgančius, kad gatavas akim̃ suė́sti Jnš. Jis taip piktai į mane žiūrėjo – galėjo akim suėsti Sv.
be dúonos, be drùskos (gývą) suė́sti sakoma labai nekenčiant: Aš tave be dúonos, be drùskos suė́siu! An. Primanęs jis suėstų be duonos, be druskos Gs. Jis taip nekenčia valkatų, kad gatavas juos gyvus suėsti Jnšk.
kei̇̃merį suė́sti toks žaidimas: Suėda keimerį iš prigulimo, iš padavimo, iš pašaukimo, t. y. pirmam nugulti, paduoti, pašaukti JII66.
ši̇̀rdį suė́sti iškankinti: Vyras diktas, skaistaus veido, ne vienai panelei, sako, jauną širdį suėdęs J.Paukš.
ši̇̀rdį susiė́sti susikrimsti: Verčiau būčiau nebegrįžęs namo … Širdį tik susiėdžiau parėjęs – ir gana Žem.
užė́sti
1. intr. kiek paėsti: Grįžęs atgal, tik truputį užėdė jautis ir pasidarė sotus SI58. Šunelis užėdęs ir vėl smakso Sln. Užė́dė ir stovi karvės Pc. Arklys užė́dė, važiuosme miškan Mlt. Kur gali būt geri gyvuliai, kad pas mus niekur nėr užėdamõs žolės Nč.
2. tr., intr. menk kiek užvalgyti: Ar nėr ko užė́st? Lp. Užė́dėm, kaip plienu užmetėm (labai gardžiai užvalgėme) KzR.
3. (dial.) užvalgyti: Nu tei užė́dėm, važiuokiam Krš.
| refl. tr., intr.: Meisos sau užsiė́di, arbatos užsigeri, ir gerai Užv.
4. tr. suėsti, sudraskyti: Vanagas tai ir didžiulę vištą žuė̃s Pls.
5. tr., intr. suėsti ar suvalgyti ką nors kenksminga: Matyt, ko norintais užė́dė, ka serga Kv. Pupamedis yra labai nuodingas, todėl reikia saugoti, kad gyvuliai jo lapų neužėstų rš.
| refl. tr., intr.: Karvė užsiė́dė cukrinių runkelių uodegų, ir turėjo papjaut Kt.
^ Papaiko kaip durnaropių užsiė́dęs Lkč. Susiraukęs lyg musmirių užsiėdęs LTR.
6. tr. ėdant nustumti, nuskriausti kitą: Meitėliai viens kitą užėda KzR. Mažesnieji paršai kūdesni – didesnieji juos užė́da, nustumia nuo lovio Grš. Arkliai krūvoj buvo, tai kumeliuką ir užė́dė Lš. Šita kiaulė žieminių užė́sta Brt.
7. tr. ėdant sugadinti: Arklys užėdė dantis – užaugo sparnai šalyse Šts. Nesveiko arklio yr užėsti dantys, su užkartomis Trš.
8. tr. labai sukandžioti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Tave musios užė̃s pas mus Šč. Atėjo utėlių užė́stas Lp.
ǁ mirtinai sugelti: Bitės keturias žąsis ažė́dė Arm.
9. tr. užkankinti: Užė̃s vaiką su darbais Jnš. Vargas ažė́dė Arm.
ǁ nustelbti: Seradėlė užė́da javą Lp.
10. tr. pražudyti: Jau jis tą užė́dė žmogų Lp.
11. tr. užrieti, užbarti, užsipulti: Ažė́dė jis man dėl to arklio – lygiai aš kaltas, kad apšlubo Trgn. Užė́dė savo pačią smertelnai Kv.
užėstinai̇̃ adv.: Vienas kitą užėstinai ėda Mrj.
| refl.: Nereik užsiėsti ant žmogaus, gal jis ir visai nekaltas Krok.
12. refl. užpykti, įniršti: Ko jis taip ant tavęs užsiėdė? rš. Visi baisiausiai ant manęs užsiėdę Lkč.
ǁ užsispirti: Užsiė́džiau ir pastačiau ant savo Btr. Aš kap užsiė́džiau (įnikau), tai tol kūliau, kol iškūliau Lp.
◊ ši̇̀rdį užė́sti labai įgristi, įsipykti: Ažė́dė ana man ši̇̀rdį, ažė́dė Ds.