1 vélti, vẽlia, vė́lė KBII162, K, I, Š, Rtr, BŽ42, DŽ, NdŽ, KŽ; Q604, OsG72, N, M, LL35, L, PolŽ38
1. tr. K taršyti, šiaušti: Plaukus vélti Grv. Kam seserelę skriaudi – plaukelius veli̇̀, pešioji Vkš.
| refl. N: Negal surišti, plaukai vẽlas Trk. Storos lūpos kaip du kaušai, kudlos velias ant pakaušio LTR(Brž).
| Pėtnyčioj reik kaltūnus nuimti, būk daugiaus nevelsias ant galvos rš.
ǁ draikyti, raizgyti: Ar nepadėsi kamuolį – kam tus siūlus veli̇̀ čia dabar? Vkš. Ką tu čia tus siūlus veli̇̀! Dov. Prastas dalgis vẽla žolę, nepapjausi Šts. Šita [kuliamoji] mašina vẽlia rugius (prastai kulia) Ėr.
| refl.: Pirmažolė skirias, o atolas vẽlias, kai dedi žaginin Klt. Kūlaičiai vẽlas po dalgiu Pln. Nei vẽlias, nei niek siūlai Dglš.
ǁ Vvs sūkuriuoti: Pusto, vẽla sniegą į rataną, į dangų trauka Krš.
2. tr. N, Krg, Akn šiaušiant, trinant daryti tvirtesnį, storesnį: Veliamos beveik išimtinai tik gelumbinės medžiagos, austos iš kočiotiniu būdu verptų siūlų LEXXXIII321. Milą veliu R392, MŽ527. Milvelė[je] vė́liau milą, pirštines, žekes J. Blauzdinės veltos SD357. Išaudę milą vẽlia Jnšk. Būdavo vandeninis malūnas, tai milus véldavo ir spausdavo Kp. Pandėly būdavo karšykla ir véldavo, ir dažydavo tuos milus PnmR. Milą vélt vežėm an mašinų alne Ivjon LzŽ. Milus vẽlia, birkas duodinė́ja Rod. Reikia vežt vélt milą, nėra kuom apsisegt Arm. Milą ir patys vė́lė, stupon gurino Žrm. Anas milelį véldavo, aždirbdavo Klt. Milus vė́liau, visa dirbau Sug. Veli̇̀ veli̇̀, veli̇̀ veli̇̀, kaip jau gaurą pradeda paleisti, jau tuokart išplauni aną (milą) Kl. Karštan vandenin milą vẽlia ir anas pasdaro tvirtas ir macnas Aps. Kaip drobinis bus [milas], kad nevélsi, nekirpsi pūko Svn. Véldavo mileliukus – kaip gelumbė, blizga Žl. Tas milas nesiduoda vẽliamas Ėr. Vyrai milą vẽlia, o moterys linus bruka Dkš. Kiti vẽla su rankoms an stalu [milą] Kl. Esu i pati vė́lusi [milą], ne tiktai kitą mačiusi Žlp. Véldavo [milą], į kubilą įsidėdavo i mindavo Vg. Buvo tam tikri tokie kubilai, tą drabužį įdeda į kubilą ir eina visi aplinkuo, su kojoms mynė Akm. Vėlė milus kubelūse, su kojėms mynė anus Varn. Patys vélti liuob [milą], myniosi myniosi, apsuksi Gršl. Pradėjo vaikis milą vélti Nv. Lytaus vanduo yr pats geriausias pančekoms ir pirštinėms vélti Vkš. Būs i dvejos, i trejos pančekos vélti End.
^ Nor ožka balta, bet pasoga velta (nors merga nieko neverta, bet pasoga gera) Švnč. Gunčelės baltos, utėlių véltos (pilnos) Nč.
veltinai̇̃ adv.: Veltinai̇̃ suvelk [milą] Grž.
| refl. tr., intr. N, K, L: Milą šiltą rankom in stalo kočėja, ir milas vẽlias Aps. Brangiai kaip reikdavo mokėt, o tų litų nebūdavo, teip ir namie kiti véldavos [milą] Grž.
ǁ Kpč taršant, trinant, lipdant gaminti ką (iš vilnų, plaukų): Nuobarinė ir avižinė [vilna] vailokam vélt gerà Kvr. Audžiau i nėriau i veilokus vė́liau Sdb. Pirkau sau vailokus, namie véltus, mokėjau dvidešim rublių Mžš. Sviedinius [žaisti] véldavo iš karvių [plaukų], kai šerias; anys, kai susivelia, kieti būna Rk. Skrybėles tę vẽlia Rud. Viena iš tų mergų vėlė skrybėlę ir sako: – Kad mane karaliūnas imtų, aš jam duočiau šitą skrybėlę BsMtI86(Brt). Tavo kepuružė Potsdame velta RD124.
| Čia sena ranka vė́lė (mezgė), tai ir rodyt gėda Gdr.
ǁ refl. taršomam, trinamam sulipti, darytis vientisam: Ne visų avių vẽlias vilnos, reikia parinkt Alz. Kalėdinė [vilna] gera veilokam, vẽliasi Kvr. Kad vẽlias vilnos, gražiai apisuki, ir susivelia [veltiniai] gerai Kpr. Ne visos [vilnos], ne visos – ožkavilnė nesivéldavo, tokia šiukšti, ilga būdavo, tai to ne, nesivéldavo Antš. Žieminė vilna ilgesnė ir nesi̇̀velia tep Pns. Kai nesi̇̀velia, tai spjauk kiek nori [veldamas veltinius] Alz. Kad blogai vẽlias, tai pumpulais susi̇̀velia vilna Svn.
ǁ refl. skalbiamam, drėkinamam gadintis: Tokiam pačiam [vandeny] išvelėk i tokiam pačiam išplausk – nesvel̃s [vilnonė skarelė] Klt. Kai skalbi, tai jie (kutai) vẽliasi, nusipešioja Jdp. Lipdyt nereik [verpiant] – smunka audžiant, nytės velias, labai blogai Pš.
3. tr. trinti (pūsles): Ankšti batai pūsles vẽlia DŽ. Pūsles vẽlia šitie čebatai Klt. Maži čebatai pirštuos pūsles vẽlia Ds.
4. tr. Vvs sukti, vyti (lizdą): Dideli vanagai savo lizdus vẽlia Sem. Kambary pelė jau lizdą vẽlia Rmš. Jau ir garnys parlėkęs savo lizdą velia LTR(Krn).
5. tr., intr. traukti prie savęs ką, lipti kuo: Peilis vẽlia [neiškepusią] duoną Ds. Oje, tai vẽlia peilis! Skr. Kietą medį drožant nevela ablius, o minkštas netura gruzdumo, iš didelio minkštumo vela drožant Šts.
| Geri keliai, purvo lig stabulių nèvelam Krš.
| refl.: Vẽlias šitoj šlapioj žemėj žolė, koks te ravėjimas Klt. Ratas neatšoka, vis vẽlias ir vẽlias [minkšta žemė] Lp.
ǁ tr. lipti (prie ko, ant ko): Anksti rytą saulė kelia, šaltos rasos kojas velia rš.
| refl.: Pyragas žalias suzmegęs velias į dantis, t. y. votulas J. Kažkas vẽliasi ant liežuvio OGLIII308. Žmonių pienas kaip vẽlas pry stiklo, krautuvės i plauti nereik Krš. Šį sykį duona toks čiulkinys: kai valgai, į dantis vẽlias Jrb. Lašiniai rudi pasidaro, vẽliasi ant liežuvio Rm. Labai sprangi mėsa, vẽlias gomury Kp. Ant peilio vẽlias, gliejas į burną [pusžalė duona] Bt. Nebesi̇̀velia ant rankų [gerai išminkyta tešla], išvartai gerai Pš. Mazgoju mazgoju, vẽlas kaip taukai i vẽlas (nenusiplauna) Vgr. Vẽlias sniegas po kojom, lempa Klt. Žiemą po jomis (kurpėmis) labai sniegas vẽliasi PnmŽ. Lietui užlijus, žemė, o labiausiai juodžemė, apsivers į veliantįsi pusnyną A1886,182. Dabar jau rasa bus [po lietaus], pavirš tuoj vẽlias, – molis Krč. Pri molio žemė – vė́lės vė́lės arama Krš. Jei nori žibinimui gauti tyrą alyvą, kurs nei veltuosi, nei turėtų didelę smarvę, imk alyvo 2 latu ir sumaišyk su 8 lašais grynojo vitrijolo A1883,264. Po kojomis vėlėsi purvas, žliugsėjo vanduo V.Myk-Put. Drėgna žemė vėlėsi ant dviračio padangų, nes nuo pat ryto dulkė smulki, panaši į tirštą rūką lijundra J.Avyž.
| Suknelė vẽlias apie kojas Ktk. Nèvelas tas sijonas [apie kojas] Trk.
ǁ intr. daryti, kad kas apliptų, susiteptų: Tavo šitie kailiniai vẽlia (leidžia pūką) Db.
| refl. tr., intr.: Vẽlias (tepa dažais) [nudažyti kailiniai], paskui patirpo taukų, įtrina su taukais i nieko nesi̇̀velia Mšk. Nesivélkit [rankų] – aš greit, lapus papjaustysiu, bulbių patraiškysiu Sk.
6. valgyti: Lašinius vẽlia, žandai tik plyšta Str. Klaptas, veldamas savo bedantėje burnoje blynus, giedojo rš.
7. tr. Klt glamžyti, lamdyti; jaukti: Vẽlia, grūda vaikai patalus Dglš. Nevélk lovos, lipk laukan Vkš. Paskutinę [suknelę] siuvo siuvo, vė́lė vė́lė ilgiausia ir nieko gera nepadarė Slk. Kampukan skarelės vė́liau vė́liau tuos pinigus Krok.
| refl.: Vẽlias mazguosna suraišioti daiktai, nėr kur padėt Klt.
ǁ refl. glamžant, lamdant, jaukiant išdykauti, voliotis: Vaikai vẽlias po lovas Brž.
8. glamžomam, lamdomam mėtytis; būti turimam (apie pinigus): I dabar dar vẽlas tų carinių – puiki buvo piningai Sd. Vėlės šimtas rublių visumet kišenė[je], o dabar… Šts. Pas aną tik auksas nèvelas, o piningų anie tura lig valiai Pln.
9. refl. eiti, slinkti, ristis, vilktis: Vienas atsivėlė ir antras vẽlas J. Pareinu naktį pri tos rejos – toks vẽlas kaip tas šėpas didilis Pkl. Ežis vẽlas par slenkstį į vidų Akm.
10. tr. J griauti, versti.
ǁ intr. Brž imtis, ristis.
| refl.: Einam, Jaunuti, veltis! Kvt.
ǁ refl. Mrj, Švn, Vlk, Vdšk prk. netikusiai meilautis, nerimtai elgtis, trintis: Bernai vẽlias su mergom Dglš.
11. intr. Vkš, Lel, Tr kirsti, trenkti, šerti: Vélk tokiam par snapą, ir atsitrauks Krš. Kai vélsiu snukin, tuoj nutilsi An. Gavau pats, ale ir jam vė́liau atgal Šmn. Kai vė́liau ausin, tai ir nugriuvo Vžns.
12. intr. stačiai, įžeidžiamai sakyti: Nereikėjo tau tep vélt akysna Kpč.
ǁ tr., intr. Alv apkalbėti, kaltinti: Mislio[je] seniai vė́liau …, kad ana yra nečyra, t. y. verčiau, lėmiau J. Vẽlia anta tavę, visap kalba DrskŽ. Anai vė́lė i vė́lė: visur išlakstai, nešvari esi Krš. Ta boba vẽlia i vẽlia tave Grnk.
| Vẽla (prikaišioja) mun tus žodžius, [o] aš visai taip nesakiau Krš.
ǁ tr., intr. keikti: Ka tu veli, t. y. siūloji jį velniams, t. y. keiki J. Vẽlia ir vẽlia vienokiai Ds.
ǁ tr., intr. K suktai, neaiškiai kalbėti, nesakyti tiesos, meluoti: Su boboms nepradėk ginčyties – véls véls i nuvels sau Krš. Kad jau vẽlia senis, kad vẽlia! Graž. Aš rimtai, o jie kažin ką velia M.Katil. Vieną kartą stipriai apie jo tėvų vardus mano klausinėjamas prispirtas vė́lė vė́lė ir nieko tikro nepasakė Sr.
veliamai̇̃ adv.: Velamai̇̃ bekalba, negal nė besuprasti Šts.
veltinai̇̃ adv.: Stačiai sakyk, neveltinai̇̃, būk stačios kalbos Šts.
13. tr. sunkiai ką dirbti (gabenti, kelti ir pan.): Vė́lė i vė́lė darbą dviejuos vyrai Dglš. Aš noriu vélti ant viršaus rąstą, akmenį, maišą ant miegos J. Aš vė́liau striūkį del pliauskų, t. y. boginau J. Palei lentom vẽlia ir užvelia aukštyn akmenį Akn. Pavogęs maišą grūdų ir vẽlia tiesiai per lauką Str. Žiūrėk, kokį vežimą vẽlia (veža) Str. Vežimus vẽlia i vẽlia (krauna) Ad.
14. refl. Šts lėtai dirbti; trainiotis be darbo: Jos darbai velas, t. y. nenudirba greitai J. O tei muno nebspėrumas, velúos velúos Krš. Ko tas judošius vẽlas (namie būna), niekur neina Krš. Nėr tvarkos [kolūkyje], taip vẽlamos vẽlamos Rdn. Nuosakos nė[ra] darbo, vẽlias i vẽlias Sk. Teip žmogus velýs, kol da biškį kojėms paeiti̇̀ End. Ka geras žmogus mun vẽlas, aš pagatava pasiusti Trk. Prasta iš jos darbininkė, lig pietų vẽlias i vẽlias po namus Sk. Va šite i veli̇́es žmogus Dglš. Nėkam nebtinki, nėko nebgali. Ka gyvolį, tujau šmūrkšt papjauna, o žmogus vẽlas vẽlas lig paskutinės minutos, vẽlas i vẽlas End.
| Lai nė akėse nèveluos, – pasakė mun marti ir išvarė Šts.
^ Ana velas kaip veltinys po kešenę J. Tinginys, vẽlias kaip vailokas Brž. Velúos šiandien kaip pakula Krš. Veliasi kai pakulų kuodelis Jrk121.
15. tr., intr. trukdyti, kliudyti: Viską vẽla [valdininkai], nėkas nenora dirbti Krš. Valdininkeliai vẽla vẽla, su ta žeme visims galvas susuko Rdn.
ǁ refl. maišytis, kliūti: Vaikas kaip kankolas velsis po kojomis J. Vaikai, ko jūs čia vẽliatės? Ėr. Vaikali, jetau, ką velýs po kojų, bėk lauko Krš. Vaikų mada vélties didelims po kojų Rdn. Seni pri jaunų vẽlas – tura išdvasioti Jdr. Kad atsigulsiu, nebvélsiuos, o teip i velúos po kojėms Kl. Vẽlas katytis į rinkį kojų Šts. Išmesk katūtį laukan – po kojų tiktai vẽlas Kv. Tik po kojų velties kaip žalčiai! Trk. A vélsys po kojų, tu nūsproga, ka greit prapulk iš akių! Šv. Jei jau supykę, lįsk iš akių, ka nevel̃tumys, ka aš tavęs nematyčio daugiau! Žd. Girnos buvo liuosesniam kambarė[je], ka nevel̃tumias po kojėm Všv. Palaidi šunys ka vẽlas aplink kojas – nekentu KlvrŽ. Vẽliasi po taku A.Sal. Tik nevélkiatės po tako i naktimis nevalkiokiatės Kl. Nesivelk po tako, o gausi į ausį Rt.
| prk.: Šaukiuos visu pirma mokytojus ir moksleivius dėl to, kad jiems tie dalykai artimesni, sakyčiau, net velte veliasi po kojomis K.Būg. Vẽlas mun tos skolos, nėkaip neištaikau sugrąžinti Krš. Tie sąsiuviniai čia ant stalu vien vẽlas Plt.
^ Velýs kaip klumpis palaikis po kojų Jdr. Šiaudas po kojų vẽlas [senam], i gali virsti Varn.
16. tr. stengtis įtraukti, įpainioti: Da kitus vẽlia į tą velnių tancių Plv. Vẽla aną į statybą, o ta spiras Krš. Virbyla dar ir šiaip, ir taip, bet aš pertariau: nevelkim [į tą reikalą] mokytojo V.Bub.
ǁ refl. lįsti, kištis: Kaip šeškus visur vẽlas i vẽlas! Krš. Tu pliurpk ką tu nori tą, o aš nevélsuos, i gana End. Nors Mineikienė suprato, kieno adresu Irena savo pastabas siuntė, bet nepanorėjo šį kartą veltis su sena drauge į barnius Pt. Literatūrinės kalbos šalininkai buvo pasyvesni, kurį laiką į ginčus nesivėlė ir savo nusistatymą reiškė tuo, kad ir toliau vartojo įprastą terminą KlK49,35.
17. intr. euf. leisti dujas (iš žarnyno), orą gadinti: Ko teip bjauriai veli̇̀, bene rūgšto pieno prisipliurpei? Slnt.
◊ ×brỹlių vélti Brs, Ms, Trš tokį žaidimą žaisti (vėlėjas stengiasi sudaužti per kojas kliudantiems jam velti): Velu velu brylių, šiokį brylių, tokį brylių, plačia skyle Štk.
burnojè vẽliasi negali atsiminti gerai žinomo dalyko: Vẽliasi burno[je], negaliu ištart Ar. ×
dur̃nių vélti meluoti: Ką tu čia dur̃nių veli̇̀, nei te tep buvo, nei ką Str. Dur̃nių vẽlia akysan Švnč.
galvojè vẽliasi negali atsiminti gerai žinomo dalyko: Vẽlas galvo[je], užmiršau Lk. Man viskas galvõj vẽliasi PnmA.
klastàs vélti KII119 sukčiauti.
kùltas nevéltas netikša, mėmė: Daba kožnas kùltas nevéltas tave niekina Ul.
liežuvis vẽliasi DŽ1 neaiškiai taria žodžius: Liežuvis jam velias G120.
liežuviù vélti niekus plepėti: Bet tik liežuviu velia Grž.
mi̇̀lą vélti
1. kartoti: Turėtum mane palinksminti, turėtum pats apsidžiaugti. Jis gi vis tą patį milą velia, liūdna, liūdna… B.Sruog.
2. tingėti: Jis ir gerai milą velia Vrb.

pi̇̀kis véltų sakoma keikiantis: Veltų pikis visus darbus! Bene kada jiems bus galas? M.Katil.
sùniekę vélti skursti, vargti: O gyventi turėsime kuo – suniekės velti neteks V.Krėv.
vélnius (velniai̇̃) vélti
1. negerus darbus dirbti: Vélnius vẽla, negeri [žmonės] daba dirba Krš.
2. keiktis: Anas velnių̃ nevė́lęs negali nė trupučio pabūt Ds. Gana tau velniai̇̃ véltie Ds.
1 apvélti, àpvelia, apvė́lė tr. Š, Rtr
1. šiaušiant, trinant padaryti kiek tvirtesnį, storesnį: Tris sienas milo išaudėm ir apvė́lėm Lp. Apvė́liau pirštines DŽ1.
ǁ taršant, trinant, lipdant beveik pagaminti ką (iš vilnų), kiek pavelti: Vienoj dienoj apvė́lau sausai, kitoj aplyginau [veltinius] Žl.
2. daryti, kad apliptų, apkibtų, aplipdyti kuo: Drabužius pūkais apvélti DŽ1. Apvéls tave su plaukais, gink tą katiną Krš.
| Nešluostyk, tie puodai taukuoti, tik tą lupatą àpvelia Jnšk. Jau čia kas prosyta – prosas apvéltas Pv. Man tai degtienė netikdavo su bulbom – api̇̀velia koše Vdn. Šitas liežuvėlis apveltas limpamomis seilėmis J.Jabl. Dažai pridžiūsta prie [šepečio] kotelio, jį apvelia rš. Lupenas sukapoju, miltais àpveliu, tai kad lesa vištos! Bgt. Tuos obuolius apmaišai apmaišai, jau àpveli cukrum, pastovi, ir verdi Plv. Aš mat da kaip ir druska apvė́liau apvė́liau, kad nepelytų Dkk. Tus lašiniukus biškį i druska àpvela àpvela Akm. Reikia kept žuvis anas jau apvéltas Kr.
| refl. Š, Rtr, DŽ1: Pūkais apsivė́lus suknelė Klt. Nevat nusigando, kai pamatė mane išlendantį visą plunksnom apsivėlusį Sln. Kriaukš (perlūžo) pusiau ta kestė – nu ta ten apsivélsi tais šiaudais Lnk. Su šlapiu škurliu [dulkes] šluostysi, apsivéls Krš. A neplaunys, ka grindys tokios apsivė́lusios? Rdn. Netura grindės žiubėjimo – apsivė́lusios Krš. Mes nepaabliuojam tų lentų, neema abliai, kaip pakulos apsi̇̀vela tos lentos Als.
| Apsivė́lė rankos, nebsučiupinėju agrastų Krš. Riebinos lėkštės, apsivė́lusios Krš. Viskas apsivėlę, tiek puodai, tiek bliūdai BsPIV14(Brt). Atvedė jį visą apsivėlusį jovalu BsPIV6(Mšk). Kai apsi̇̀velia visai rankos – dešra išminkyta Bsg. Rankos apsivė́lė tešla Brš. Ale bet jau po lytaus, kad i šlapi jau, apsivė́lusios [bulbės] Akm. Guotės apsivė́lusios žeme yr Trk. Plūgelis apsivė́lė purvu, burokus išvartė [vagojant] Ssk. Apsivel̃s jūsų kojos purvynu, neklampokit Kt. Ratai baigia apsivélt, tuoj nebesisuks Pmp. Batai klimpsta į arimą, apsivelia žemėm, pasidaro sunkūs, vos bepavelkami V.Bub.
^ Teip yra apsivėlusi kaip pereklė višta su perais plunksnoms Klp. Šaukštas apsivė́lęs kap avies koja Rod.
ǁ apvynioti: Kad buvo apvéltas [kūlimo įrenginys], reikėjo taisyti Klp.
| refl.: Apsivė́lė kūleklė [šiaudais] ir nebkula Šts.
3. apglamžyti, aptrinti: Apvélti drabužį DŽ1.
4. refl. Š, Al, Zr, Ds būti, pasidaryti netvarkingam, nešvariam, apsileisti: Visos žinom, kaip ana apsivė́lusi Krš. Apsivė́lęs, apsibuvęs senis, tegul aną balai! Krš. Apsivė́lus purvais senė ir gyvena Sug. Buvo tokia mergina apsivė́lus Šmn. Par tingumą ir žmogus apsi̇̀velia Trgn. Iš mažuities nelaužė darban, tai dabar ir apsvė́lus kai meška Užp. Nieks nebarė, nedraudė, teip apsivė́lė, atrodės, kad teip i reikia Ssk.
| Apsivė́liau (aptingau) ir guliu Adm.
^ Vaikštai kaip autas apsvė́lęs Ut.
ǁ apsiprasti: Apsvė́lau, dabar jau baika, kad ir ką sako, aš savo dirbu, ir tiek Ktk.
5. prk. šiek tiek išlavinti, pamokyti: Pasidaro darželius, ale tik katros kur biskį apvéltos Krok.
| refl.: Jy jau biskį apsivė́lus Krok. Kai žmogus apsivė́lęs šiek tiek, tai gal daugiau ką papasakos PnmR.
6. apkulti: Supeizos i dar apvéls šonus [už gautą blogą pažymį] Krš.
◊ aki̇̀s apvélti Pn, Kb apgauti: Lietuviai da ir neturi gero laikraščio… Ot tiktai yra vienas kitas akims apvelti I.Šein.
káulą apvélti Lš truputį papenėti: Tik kaulą apvėlė ir paskerdė [paršą] – nenupenėjo Krok. ×
šùnio skūrà apsivélti aptingti, apsileisti: Apsivėlėt šunio skūra Lp.
ti̇̀nginiu apsivélti aptingti: Aš dabar jau ti̇̀nginiu apsvė́liau Ml.
1 atvélti, àtvelia, atvė́lė
1. tr. Ds, Dsn atriekti (paprastai daug): Kam atvė́lei tokį lustą duonos – žinai, kad greit reiks susdėt dantis an lentynos Rod.
| refl. tr. Lš.: Atsivė́lei didžiausią riekę duonos, suvalgysi gi tu? Ml. Atsivė́lė bernas duonos didžiausią abyšalę ir įsidėjo ažantin Š(Sl).
| Žalia duona, vélte atvė́liau riekikę (lipo prie peilio) Krš.
2. tr. atgabenti, atnešti, atvežti: Dobilų vežimą atvė́lė Dglš. Atvė́liau močiai tris paršus, tegul ugdo Str. Atvė́lė maišą Š(Dglš).
ǁ atsiųsti: Atvéls tokį laišką – i akės pabals Krš.
3. tr. prk. pagimdyti: Atvė́lė vaiką Š(Dglš).
4. intr. Ak iš naujo atželti, ataugti.
5. refl. Db nelauktam, netikėtam ateiti, atsivilkti: Ans atsivéls, o aš neturiu kuomi vaišinti J. Iš kur ten ans atsivė́lė, nėko nesakė Trk. Žiemkeliu atsivela juodas kaip maišas tiesiai anam viršuj LTR(Krp). Nelaba Mogilė atsivėlusi į lietuvių tautą uždegė netaikas ir kerštus S.Dauk.
6. tr., intr. išmušti, išpliekti: Aš tau šonus atvélsiu Š. Kad atvelsiu lazda per šonus, tai tu net kazoką šoksi Nč. Tik atvėlei atvėlei malkapagaliu per šonus, kad atmint visą buitį, iš kur kojos dygsta Rod. Maiše indėsiu, turpėm pašersiu, o kančiukėliu šonus atvelsiu LTR(Srj).
7. tr. prk. spręsti: Ne taip konfliktai atveliami Vd.
1 ×davélti, dàvelia, davė́lė (hibr.) tr. baigti velti:
^ Nugi, buvo toks biškį nedavéltas (ne viso proto) Žl.
1 įvélti, į̇̃velia, įvė́lė Rtr, DŽ1, KŽ
1. tr. taršant, šiaušiant įkišti (pirštus, rankas), sugriebti: Įvélti pirštus į plaukus kam NdŽ.
| refl. tr., intr.: Vaikai įsivėlę rankas į tankias garbanas rš. Andriaus pirštai tebebuvo į jo gerbenę įsivėlę rš.
2. tr. NdŽ pakankamai suvelti: Gerai įvéltas milas Š.
ǁ kietai suvelti: Minkšti veilokai, neinvelti̇̀ Klt. Jei [veltinius] apsiūti skyrė oda ar įmauti į batus, tai vėlė laisvai, o jei tiesiog nešioti, įveldavo labai kietai LEXXXIII337.
3. tr. DŽ1 padaryti, kad įsikabintų, priliptų, veliant įraizgyti (į plaukus, vilną, linus): Vieni šoko, kiti dainavo, o kiti iš patamsių mėtėsi varnalėšų kibiais, taikydami įvelti kam į kudlas M.Katil.
| refl. Š, BzF196, KŽ, Rm: Kibis, dagys įsivė́lė į drabužius, į plaukus J. Įsivė́lė plaukuos bitė ir kad ėmė birbt Sb. Šikšnysparnis į plaukus įsi̇̀vela Rsn. Insivel̃s in plaukus šikšnosparnis Mrc. Insvė́lė plaukuosna ar vobalas koks Klt. Jis buvo naginėtas, su trumpais palopytais kailiniukais, rusvuose ūsuose įsivėlę keletas šiaudgalių J.Avyž.
| Vilnos išplautos, bijau, kad kandys neįsivel̃t PnmR.
^ Įsivėlė … kaip žvirblis į barzdą TP1881,34. Įsivė́lė kaip vištytis į pakulas Sd. Ak, kad tu nueitum laukų laukuosan, ką tu insvė́lei mano plaukuosan Plš.
ǁ refl. patekti, įkliūti, įstrigti: Kritau, į tokias trepes įsivė́lė koja i nutratinau (nusilaužiau) Yl. Kaip lipo, ir įsivė́lė į tą torą dratinę Všv. Tame pačiame pavadyje arklys buvo įsivėlęs, įkėlęs koją į patį pavadį ir nesidavė sugaunamas J.Sav. Jis (ūsorius) įsi̇̀velia į tinklą ir išeina iš tinklo: išmuša, prasiardo LKT192(Zp). Ir menkė kartais įsi̇̀vela į tinklą Plng. Kažin kaip įsivė́lė cibukas į tą rankovę Varn.
| Tai dirsė įsivė́lusi (įsimaišiusi) [į gerą sėklą], tai vikis Užv.
ǁ refl. įsikibti: Įsi̇̀vela [vaikas] į sijoną, nepaleida: veskias aną Krš. Vaikas įsivėlė rankiūkštėmis į jos sijoną rš. Šunies ir aš bijau – kitą kartą yr įsivė́lęs į padelkas i pradrėskęs koją, ta jau dabar bijau Sd.
ǁ refl. prk. įkyriai prikibti: Įsivė́lė į muni, šnekina, klausinė[ja] Krš. Įsivė́lė [vaikas] į motyną, nupirk tą, nupirk tą Krš. Tas Jonis įsivė́lė (įsimylėjo) į aną Krš.
4. refl. prk. įsitaisyti, atsirasti, prisimesti: Vėžys įsivė́lė: viską reiks palikt Vdžg. Tai seseriai įsivėlė kaltūnas Smln. Įsivėlė kaltūnai Rp.
| Insi̇̀velia galvon koks neramumas Aln.
5. įtraukti, įpainioti: Į bėdą įvelti ŠT339. Tu muni gali įvélti kur Vn. Įvė́lė ta boba muni į plepalus Krš. Ar tavi kas įvéls į partiją, a stosi? Rdn. Sako, tu neįvélk tą vaiką kur norintais Žeml. Jeib jie kokį demokrotą į jo vietą įveltų BzF196. Manęs tu nebeįvelsi į savo pinkles I.Simon.
| Pirmininką norėjo į laikraščius įvélti (įrašyti) Pj.
^ Saldūs girklai peklon įvelia SE141.
| refl. KŽ, Šts, Akn, Dv: A tat gražiai vyruo įsivélti į bobų reikalus? Krš. Jauni į biznius įsivė́lę, nebnora dirbti Krš. Aš vėl įsivélsiu į tas statybas! Snt. Nesakyk, nenoriu insivélt in kokius pletkus Pv. Buvo į politiką įsivė́lęs Rg. Insvė́lė merga pati nežino kur Klt. XVII a. pabaigoje, kai Lietuvos feodalai buvo įsivėlę į karus, Vilniaus magistratas rūpinosi išsaugoti miesto įtvirtinimus rš. Kaipo atskirų luomų ypatos, moters ne sykį gali ir tarp savęs įsivelti į kovą Pt. Kas jau taip labai nori į teismus įsivelti! I.Simon. Kiekvienas į savo troškimus įsivėlęs vargsta ir ieško be sustojimo patsai nežinodamas ko Vd. Daktaras buvo įsivėlęs į politinę kovą ir toje kovoje vos galvos nepadėjo K.Bor.
^ Tuoj įsi̇̀veli kai utėlė į baroną (į avino kailį), tave tąso paskui Snt.
6. tr. prk. padaryti ką negera: Klaidą rašinyje įvélti DŽ2. O jeigu pats dėl kažko esi kaltas, jei bent menkiausią klaidelę įvėlei, kuri statybos metu išryškėjo? rš.
7. tr. Š, KŽ, LTR(Žg) ką sunkų įkelti, įnešti, įversti, įmesti: Matei, kokį akmenį invė́lė vežiman Str. Kur tę tokį stalą invélsi salėn Db. Akmenį par langą invė́lė Akn. Akmenas invéltas terpežin, kad [kopūstų] galvos būtų kietos (priet.) Žl. Visi didžiu dyvu dyvijos, kaip galėjo meistras išlipti iš teip aukšto bokšto ir kaip galėjo savo pačią įvelti BsPII21(Varn).
| Nesmaudai saulei nusėdus – nelabasis gylėn įvel̃s (įtrauks) Dglš. Jaunamartės kuperin ir akmenį iñvelia Srj. Įvéldavo akminų į drobę, apgaudavo [kraitvežius] Žg.
| refl. tr. KŽ: Įsivė́lė bernas ratuosna maišą rugių Š.
ǁ Rtr įridenti.
| refl. Rtr.
ǁ tr., intr. ko daug pridėti: Kad anvė́liau kvorbos, tai net kaip debesis išejo Glv. Trąšom invė́lė labiausia dirvą Dglš.
ǁ Pn prk. įduoti, įbrukti: Kokią tūkstantę įvė́lė dėl mašinikės, o nesutaisė kaip reik Krš. Būdavo, kai važiuodavai, lašinių invéldavau Dbk. Sulyg pamatysiu Jonuką nebesunyksiant, tuojau įvelsiu Pempei bent porą šimtų Blv.
8. intr. įkirsti, primušti: Aš vakar savo sūnu[i] kap invė́liau žagaru, tai nor bus ne tokis išsivertęs Pls.
9. refl. įeiti, įlįsti, įsibrauti: Ansvė́lė kambarin su kašiku Vdšk. Mat vištų pulkan jau buvo įsivė́lus [lapė] Slm. Tai įsivėlė! Kaip maišas V.Krėv.
| Niaugi anys būtų įsivė́lę (įbridę) vandenin? Akn.
| [Vėjas] visur įlenda, įeiti, įsivelia, vis jam nusilenkia SE120. Atšovus velkę smuko pro tarpkojį katė, ir šalto, traškaus oro blūškis nuliežė veidą ir įsivėlė užantin M.Katil. Anas (arklys) ir vėl paskočioja in kito šono, tai ir vėlei kap insi̇̀velia trąšosna, oi oi Dv.
ǁ aplipti nešvarumais: Visos kašelės purvynan insvė́lę [kasant bulves] Dglš.
ǁ išsitepti: Ar tu negali kačia akių praplaut, eini pas stalą insivė́lęs kap paršas Arm. Ana vis insivė́lę ir insivė́lę kap pateplia Dv.
ǁ įklimpti: Insvė́lę su mašina pusnioj pijokai Klt.
10. refl. įsivolioti: Insvė́lus laškon i guli Klt. Insvė́lęs samanykščioj [briedis] Klt.
11. refl. apsirengti (storais, šiltais drabužiais), įsirengti: Kutroj (žieminiu paltu) insvė́lus Dglš. Šitep įsivė́lęs gali̇̀ net Amerikon važiuot – nesušalsi Vdš.
12. nutukti, sustorėti: Insvė́lus boba Dglš. Insvė́lė ir andarokan nebepareina Ktk. Pagyveno an geros duonos, tai i ansvė́lė Ml. Graži merga, matai, kokia insvė́lus Aln. Insvė́lus boba mėson Klt. Insvė́lęs lašiniuos, nepaskrutina Švnč. Ana karves gano, tai pati ansvė́lus, da i pinigų turi Švnč. Insvė́lęs lašiniuos kaip telius Slk. Nu ir insvė́lus jūs telyčia Ktk. Katinas ansvė́lė, drybso i drybso Tr.
| Šikna tik insi̇̀velia in rudenio Aln.
◊ į čiùprą įsivélti imti mušti: Nelauk, kol įsivelsiu į čiuprą Up. Atsikėlė [Petriukas] nuo žemės ir nesitikėjusiam Stepui įsivėlė į čiuprą LzP. Palauk, įsivélsu aš tau į čiùprą End.
į (kieno) gálvas įsivélti priklausyti (nuo ko): Aš vienas teturiu galvą, o kiti visi į pačių galvas įsivėlę. Pačios perka, pačios parduoda Žem. ×
į kaltū̃ną įsivélti prikibti, reikalauti vesti: Neprasidėk, sakau, įsivéls tokia pludungė tau į kaltū̃ną Krš.
į kauzūrùs (×į kudlàs Slnt) įsivélti imti mušti: Tylėk nesisprečijęs, o įsivélsu į kauzūrùs! Plt. Juozas tad galėjo nors į kauzūrus įsivelti Žem. Tam aš dar įsi̇̀velu į kudlàs, jei gera (geria) Rdn. Būt bobai in kudlàs insvė́lus, – vaiko tik nesumaigė Slk.
į kùprą įvélti primušti: Pusę barzdos man išplėšė, o kiek į kuprą įvėlė rš. ×
į padélkas įsivélti priklausyti nuo ko: Kaip man rodos, aš vienas teturiu galvą, – juokėsi Drūktenis, artyn bobų priėjęs, – o visi kiti į pačių padelkas įsivėlę Žem.
į pláukus įsivélti primušti; prigriebti: Tik prilįsk, kai įsivélsiu į pláukus, tai žinosi! Jnš. Įsivė́lė tau mergos į pláukus – neužvadžiosi anų Krš.
į skrei̇̃tą įsivélti prigauti (merginą): Buvo į skrei̇̃tą įsivė́lęs Šts. ×
į skū̃rą įvélti primušti: Gal tau gerokai močia skūrõn invė́lė? Km.
1 papaįsivélti, papaįsi̇̀velia, papaįsivė́lė (dial.) daugeliui prikibti: Papainsivė́lę musaitės Dv.
1 išvélti, i̇̀švelia, išvė́lė Rtr
1. tr. sutaršyti, sušiaušti: Išvel̃s tau galvą, t. y. suvels kaltūną J.
2. tr. veliant padaryti tvirtesnį, storesnį: Išveliam milą ir tada siuvam burnosus LzŽ. Tep jau neišglencavojom, neišvė́lėm kap pirktinį [milą] Kpč.
ǁ refl. tr. Š, Rtr veliant pasigaminti.
3. tr. KI382 išnarplioti ką suveltą, supainiotą, sutaršytą: Išvélk man susipainiojusią pakulinę giją Klp. Kad suvė́lei raikščius, tai dar̃ ir išvélk Krok. Kiek aš tų [susivėlusių] plaukų išvė́lau [šukuodama galvą], i vis yr i yr Klt. Susivėlė kaltūnas ir niekaip nebegalima išvélti Š.
| refl. tr.: Šukeliūtė grebenio va stovi i išsivélk (išsišukuok) galvą Klt.
ǁ išlaisvinti ką įkliuvusį, įstrigusį: Ka žuvis įsivela į metinį, nė išvelti nebgal Šts.
| refl. prk.: Kada tu iš mūs krašto išsivélsi? Rod.
4. tr. kurį laiką narplioti ką suveltą, supainiotą, sutaršytą, šukuoti: Visą dieną išvė́liau veltenas Š.
5. tr. sutepti, suteršti: Katinas man audeklą išvė́lė kaip velnias Lg.
| Deguto? O kokią peklą kursit? Bene kuriai duris išvelti užsimanėt? M.Katil.
| refl. tr., intr.: Žiūrėk, kaip veidą išsivė́lei! Ds. Eik, vaikas labai išsivė́lė Lg. [Vaiko] marškinėliai apkibo žiedų kuokeliais ir išsivėlė geltonomis žiedadulkėmis M.Katil.
6. tr. sunkiai išrauti: Žiūrėk, kokį kelmą išvė́lė Str. Liūtas stvėrė beržą glėbin, pavartė i išvėlė su šaknim (ps.) Ml. Išvėliau didelį medį Sv.
ǁ ištraukti: Tave išvel̃s iš eilios žmonių, t. y. išritins J.
| refl. tr.: Anas ir kermošiuj, būdavo, išsivel̃s puodelį iš kešeniaus Sdk. Diedas išsivėlė šukę su mėsa TDrIV296(Prng).
7. tr. iškasti, išrausti: Duobę išvė́lė giliausią Dglš.
8. tr. prk. išmušti, išsukti: Išvė́lė ranką [šautuvo buože] Lp.
| refl. tr.: Puoliau ir išsivė́liau koją Kb.
ǁ išplėšti: Velnias čiupt ir išvėlė akį, ir liko žmogus be akies TDrIV283(Prng).
9. refl. išdykauti, siausti, trintis: Jau menkas tu krutėjas: tik nueini in mergas, išsi̇̀veli – tai visas tavo darbas Rš.
10. tr. iškišti: Nešioja išvėlęs liežuvį kap šuva Kb. Atejo išvėlęs liežuvį lig bambos Kb.
ǁ Btrm, Arm išsproginti, išplėsti (akis): Kur eini išvė́lus akis? Grv. Išvėl[ė] akis lodz šuva dantis Grv. Baisus žmogus, akys išvéltos Str.
11. tr., intr. pasakyti: Išvė́lė išvė́lė, ką turėj[o], pasakė ir nuej[o] Lp.
ǁ tr. išpeikti: Išvė́liau jam po visų akių [merginą, kad nevestų] Lp.
12. refl. prk. gerai paaugti, atsigauti, pasitaisyti: Buvo netikutė, o dabar kad išsivė́lė Aln. Vis buvo mažas ir mažas, o dabar žiūrėk koks vyras išsivė́lė Ck. Dar tik trylika metų bus, o kokia didelė išsivė́lė Str. Ot vyras išsivė́lęs kap žardas Ad. Išsivėlė ir kiaulaitė Pv. Augo augo, išsivė́lė, va koki – kap šulai [paršeliai] Pv.
^ Išsivėlė kap šuva po metų Užg.
◊ aki̇̀s išvélti nustebti: Žiūri, jau net aki̇̀s išvė́lė, kad jau padaryta Grv.
káilį (skùdurus) išvélti primušti: Išvė́lė káilį, bus dabar ramesnis Alk. Išvelia jam kailį, ir tas išbėga LTR(Vlkv). Parejo namo, rado neprietelius, kuriem išvėlė gerai kailį ir išvijo, o pats gyveno su trimi panomis laimingai BsPIII332. Kai pagriebęs išvélsiu skùdurus, tai žinosi! Alvt.
1 nuvélti, nùvelia, nuvė́lė
1. refl. susitaršyti, susišiaušti: Jug į velnius atrodo: apžėlę, apaugę, sprandai nusivė́lę kaip šunų pauodegiai – baimė baimė! (apie jaunuolių išvaizdą) Plt.
2. tr. veliant padaryti tvirtesnį, storesnį: Milai [būdavo] nuvélti par penkis centimetrus storio Grd. Milas gražiai nuvéltas Grž. Bovelna apmes, vilnums ataus, paskuo nuvéls Rdn. Kiti numie kubile nuvéls, suspaus, sukočios [milą] Rdn. Čystą milą vilnonį audė, paskuo nùvela ir pasiūna Akm. Audeklas buvo nuvéltas ir nuspaustas Vkš. Buvo atsiradusi toki mašina gera, ka įduosiam, ka nuvéls, ka spindės drabužiai Pkl.
ǁ Š, DŽ1, Rm, Vkš veliant pagaminti: Jis dėvi skrybėles iš vilnų nuvéltas NdŽ. Nuvė́lė puikius man čebatus! Mrj. Nuvéldavau pardien vailokus Alz. Dėl pykčių žiemos tai turiu da veilokus – Anykščiuos nuvė́lė Slm.
| refl. tr. Š, Sdb: Turu gražius veilokiukus nusivė́lusi, tik par blauzas siauri Krš. Žiemą liūbam tūbus nusivélti Sd. Senesniai gi veilokais [nešioja], nusi̇̀velia Vdn. Va tokiuos ir veilokus turiu, ir tam tyčia nusivė́lus su kaliošais, ale sunku [eiti] Slm. Nusivė́liau tokius veilokus, ka žiema daba nusispjaut Žg. Žaisdavom su sviedinėliu vaikai, nusivéldavom [jį] iš karvės plaukų Svn. Jų kepurės visos palšos, iš šuns uodegų nuvéltos (d.) Plk.
ǁ refl. veliant susitraukti: Argi galėjo milas tiek daug nusivélti? Užv.
3. tr. pašalinti (pasišiaušusį, susivėlusį paviršių), nuskusti, nupjauti, nugramdyti: Kolei nuvė́lė (nuskuto) barzdelę, i britva atšipo Dglš. I glotna pieva – nuvė́liau (nušienavau) Švnč.
ǁ dėvint nutrinti (paviršiaus pūkus), nudėvėti: Kap tu greit kelnes nuvė́lei, da tik du mėnesiai, kap siuvo Mrj.
| refl.: Nusi̇̀velia, nusinešioja, išsiskiedėja išsiskiedėja, pradeda kiurt [milas] Svn.
4. tr. aplipdyti (pūkais ir pan.), apvelti: Rūbai pūkais nuvelti rš.
ǁ išvolioti, nešvarumais ištepti: Tos mergaitės savo paltus nuvė́lė, nušniaukštė Mrj. Visas nuvéltas, numakotas atsikėlė iš dumblynės Grž. Negraibyk, da nuvélsi Kri. Gi kas ten ant turgaus pirks iš jo tą mėsą, nuveltą, nubjaurotą Sln.
| refl.: Nu i kur tu teip nusivė́lei, musiau vėl visus griovius išvoliojai? Žg. Ana girta, nusivaliojusi nusivė́lusi kaip vel[nia]s Trk. Parsinešė nusivėlusią katę Plng. Valgom [keptus žirnius], o nusivė́lę, murzini, bet patenkinti Sk. Jis eina į kalvę, nusi̇̀velia Lg.
^ Nusivėlus kaip kiaulė LTR(Jnš).
5. tr. patepti gydomuoju tepalu: Su kiaušio tryniu nuvela ir paliekta par naktį, rytą numazgoja [pašiurpusią, pleiskanojančią veido odą] Sln.
| refl.: Žaliuoju muilu nusivėlus pabūt, paskui nusimazgot (gydant niežus) Sln.
6. tr. klojant, lipdant padaryti: Gera krovėja moka nuvélti vežimą be kerčių Krš. Šituos molinius tvartus mes nuvė́lėm Iš.
7. tr. padaryti kokį sunkų darbą: Nuvė́lė (nunešė) miestan didžiausį krepšį kiaušinių parduot Švnč. Ažkart nenuvélsi bulbų Dglš.
8. tr. Mrj, Lp, Trk pradanginti, nukišti, nudėti kur: Ir kas galėjo teip tolie nuvélti tą skarą? Sd.
| refl.: Kur toj skepeta galėj[o] nusvélt!? Db. Padėk raktą atskirai, kad nenusivel̃tų kur Šn. Nupuolė ir nusivė́lė Kr.
9. refl. Trk nueiti kur nereikia: Kur ana nusivė́lė, t. y. nuėjo J. Žiūrėk, kur ta karvė nusivė́lusi J.
10. tr. prk. numesti, pašalinti: Ir gaspadorius jau atsikėlęs, nuo savę miego naštą nuvė́lęs šeimyną kelia BM420.
11. intr. suktai, neaiškiai pakalbėti, nepasakyti tiesos, numeluoti: Su boboms nepradėk ginčyties, vels vels i nuvéls sau Krš.
12. nupirkti: Tai nuvė́lė man mamulė šilko suknelelę Švnč.
◊ káilį nuvélti KŽ prilupti: Jei jį sugaus, káilį nuvel̃s gerai, kad ilgai minėtų NdŽ.
1 pavélti, pàvelia, pavė́lė
1. tr. NdŽ kiek sutaršyti, pašiaušti.
| refl. NdŽ: Pasvėlę jau [triušio vilnos], reikia pešt Klt.
2. tr. NdŽ, DŽ1, KŽ kiek veliant padaryti tvirtesnį, storesnį: Išaudžia [milą], tai piestoj grūda, ir tada jau pavéltas Pb. Išplerusios pančekos, reik pavélti Krš. Ka vilnonis [audimas], tai tuo[j] pàvelia [su veliušiu] Plv. Paltelis mileliuko išausta, pavélta Klt. Milelį pavėlė vėlykloj Klt. Tai namie pavéldavo kokį [milą] Žb. Reikėtų pirštines dar biškį pavelti, ale kad nebepaslenku Vkš. Čerkasų priaudžia plonučių an bovelnos, nu tai tada pàvelia kiek, nuspaudžia, net blizga Slm.
| refl. tr., intr.: Volku volkavosi [milą], nu vilnos i pasi̇̀velia Pb. Pirštinės pasivel̃s – nebus didelės Ėr. Su rankom pasvéldavom milus, karštu [v]andeniu piliam, trinam trinam Kvr.
3. tr. sutrinti (pūslę): Mano papadė pavélta – negaliu paeit basa Klt.
4. tr. sutepti: Pavélsit rankas Dv.
| refl. tr. Dv.
5. tr. paglamžyti, palamdyti: Pàvelia po laškas, tada purvina skarele rišas Klt.
6. tr. DŽ1, KŽ pargriauti, parversti, paristi: Pušaloto girio[je] briedis jautį pavė́lė eidamu į veltynes J. Kiti vyrai pavėlė [kiaulę] ir papjovė Pbr. Pavė́lė jis mane apačion Sv. Pavėliau jį apačion, apžergiau ir laikiau abi jo rankas priplojęs prie žemės J.Balt. Verčiasi sniego maišalynė. Sukasi sūkuriais, kurie, rodos, pavels visus po vėjo galybe linkstančius šilus rš.
| prk.: Kai pavė́lė liga, tai tik nenuskapsčiau visiškai Užp. Tai gripas čiut čiut dvi dienas pavė́lė (pakamavo) Ad.
| refl. tr.: Meška žmogų stvėrė i pasvė́lė po savim Prng. Kad jį kur tuoj, tokį šunį, pasivel̃s vištą ir kamuoja Ds. Kad sumanytų Dievą pasvė́lus: – Duok man sveikatą, ir gana! Slm.
ǁ nusodinti, gilyn nustumti, paversti: Tą gerąją žemę pàvela į apačią, nėkas neauga Akm.
ǁ refl. eiti imtynių, ristis, imtis: Galim pasivelt Db.
ǁ paskersti: Baisu, kas da meitėlį pavė́lė Užp. Tai kad pavélsim Velykom! Lp. Pavė́lė didžiausį paršą, o mėsos jau neturi Švnč.
ǁ įtraukti, įsukti: Saugokis, kad mašina nepavéltų Up. Jį pavė́lė po drėlinge Up.
| refl.: Mažai betrūko, kad būtume pasivėlę po jų (tankų) geležiniais vikšrais M.Katil.
7. refl. NdŽ pasipainioti: Apvirsi pasivė́lęs po kojėms Krt. Tujau tas Jonis pasivė́lė Trk. Aš tiktai duodu tiesiáu į trobą, o kas jau užpakalė[je] ka nepasivéltum Kl. Kaip čia tau, sakau, pasivė́lė? Krtn. Višta negalia po kojų pasivélti, aš pagatava sumindyti Šv. Buvo i tų zuikių, pasi̇̀vela, kartais užklysta Yl. Šuo žvirblius keravo[ja], jei tik koks pasivė́lė, capt ir y[ra] kietai Yl. Ka bobos pasi̇̀vela, viską pagadina, negal nė šnapšės beišgerti Šts. Jei šeimininkė neduos, jau ans pats pavogs, jei pasivéls po tako Tl. Katinas pasivėlė tarp kojų, vaikas knabtelėjo ant nosies M.Katil.
ǁ pasitaikyti: Trejus metus ištarnavau, pasivė́lė tas šitai ir apsižanijau Lnk. Nėkas doras nepasi̇̀vela, ir paliekta [senmergė] Šts.
ǁ būti gaunamam, turimam: Retai jam pasi̇̀velia litas NdŽ.
ǁ prk. įlįsti, įsipinti: Ka į tą vištidę (nj.) nebūtų pasivė́lusi dirbti, gal nebūtų pasikartoję [džiova] Grd.
8. tr. įdėti, įversti (ką sunkų): Daro tą skrynią – girnų akmuo didžiausias pavéltas in dugno, nu ir tu panešk kad nori! Brž.
ǁ DŽ1, Pc, Srv paduoti, įbrukti: Ir aš jam pavė́liau sūrelį už gerą ganymą Ėr. Kartais ji man kokį sūrį pàvelia Lnkv.
9. tr. blogai pasakyti: Kol tylia, tylia, al kad pavéls kokį žodį, nė[ra] kur akių kišti Užv.
ǁ NdŽ suktai, neaiškiai pasakyti.
ǁ kiek pakeikti: Aš pavė́liau jį, t. y. siūlojau jįjį velniams J.
10. išleisti kiek dujų (iš žarnyno), orą pagadinti.
| refl. NdŽ.
1 parvélti, par̃velia, parvė́lė tr.
1. Pn, Brž partrenkti, įveikti: Jį parvel̃t ir Petras, nereikia ir stipraus Slm. Jei nekiši kojos, manęs neparvélsi Skrb. Parvė́lau ant žemės aš tą basakojį ir viškai suniurkdžiau Ps. Aš jį parvė́lau Grž. Babutę audra pagavo, parvė́lė i volioja Dj.
| refl. Ppl.
2. pargabenti, parnešti, partempti (ką sunkų): Parvélk pagriebęs medį iš girios dėl pliauskų (skilų), t. y. parnešk J.
3. refl. pareiti: Neparsivela ans, t. y. nepareina J. Laukam laukam – gal i vėliau parsivéls Trk.
1 pérvelti tr.
1. KI324 iš naujo veliant padaryti tvirtesnį, storesnį, naujai suvelti.
2. per daug suvelti: Veizėk, nepárvelk par daug pančekų, kojos nebįkiši Užv.
3. prk. įveikti, nugalėti: Smerčia peklą pérvėlė BzB314.
1 pravélti, pràvelia, pravė́lė
1. NdŽ žr. pavelti 2.
| refl. NdŽ.
2. intr. NdŽ kurį laiką velti.
3. refl. kurį laiką painiotis, maišytis: Prasivélti po kojomis NdŽ.
4. intr. NdŽ skleidžiant blogą kvapą, dvokiant praeiti pro šalį.
1 privélti, pri̇̀velia, privė́lė tr.
1. kiek veliant padaryti tvirtesnį, storesnį: Vilna apmeti, vilna ataudi ir paskui pri̇̀velia, tai būna milas Pv.
2. NdŽ daug suvelti: Būlo, pri̇̀veliam milo an kiek metų LzŽ.
| refl. tr. NdŽ.
3. NdŽ daug (ppr. siūlų) sunarplioti, suraizgyti.
| refl. NdŽ.
4. DŽ1 padaryti, kad prikibtų, priliptų, veliant priraizgyti: Ana privė́lė jam galvą kibių J. Šiaudų priveltà čiupra NdŽ. Negražu palikt šukas privéltas Krk. Ir par arklius esti [parazitų], ir karčiai reikia ir arkliam [iššvirkšti nuodais], visokių kaltūnų privélta tenai esti Kp.
| impers.: Privė́lė dantis NdŽ. Privė́lė mašiną NdŽ.
| refl. tr., intr. Š, NdŽ, DŽ1, Plt: Varnalėšų prisi̇̀velia karčiuos Ktk. Kepurė akuotų prisivė́lė – paisėm miežius Ėr. Nuo jų (lakišių) sėklos pavalkuos prisivela LTR. Vilnos buvo su kaltūnais, riebios, susivoliojusios, prisivėlusios usnių ir dagių rš. Prisivė́lė milas pelų – nebeišknebinėjom Varn. Kaip ta karvė nabagė kūtė[je] kad y[ra], šiaudų juo prisi̇̀vela Trk. I vė prisivel̃s veilokai šieno kluone, neik Klt.
| Rodos, ka kokių plaukų būtumei gerklę prisivė́lusies tokių Vgr. Nuo miežinių pelų karvei gerklė prisi̇̀velia akuotų Jrb.
ǁ refl. tr. NdŽ prilimpant ko, prisiraizgant užkišti: Čia akėčia geležinė, čia [rankena] pakelt, jėgu prisi̇̀velia velėnų Avl.
ǁ refl. tr., intr. aplipti, priskresti: Riebinuotas [stiklainis], prisivė́lęs, neišplausi Krš. Kiek prisivė́lė grietinės, koks pienas Rdn. Nuo tarkės puodas prisi̇̀velia KzR. Prisi̇̀velia knatas [nuo prasto žibalo], ir nebedega lempa Ėr. I oda [karvės] geltona, i snukis geltonas, i ausys prisivė́lę, o pienas neriebus KzR. Žiemą, būdavo, neši vandenį gyvuliam [apsiavęs mediniais], ką, jėgu biškį padrėgnas sniegas, labai prisi̇̀velia Rk. Sniego prisi̇̀velia, tai išsikrapštai sniegus, šliures į ranką ir bėgi Snt. Burna seilių tokių prisivė́lusi End. O kad džiūdavo gerklė, džiūna, prisi̇̀velia kažko Sdb. Nenoriu aš tų vaistų, tik burną prisivélsiu Skr. [Ievos] uogos juodos, aitrios, nuo kurių burna pajuosta ir prisivelia rš. Koše pilvas prisivė́lė, visą naktį gumbas gėlė (d.) Kt. Pilvukai (skrandžiai) prisivė́lę, neišsidirbę raštininkų Krš. Alus neėmė, tik apsunko mintys, atbuko kojos ir šlykščiai prisivėlė dūmų plaučiai J.Mik.
^ Peršta, kaip prisivė́lusios akės Krš.
5. NdŽ pridraikyti (vilnų, šiaudų ir pan.): Labai buvo pradėję nešt [velti veltinius], tai suniekinau – pri̇̀velia gryčią Alz.
ǁ Rtr, Snt priteršti, prišiukšlinti: Privė́lė ratus purvo DŽ1. Aš ir pati čia su kojom privė́liau žemių Upn. Bene tie kampai neprivélti šąšlavų Snt. Privė́lė aslą ir paliko neiššluotą Vkš. Katinas privė́lė kampe krūvą Rod.
| refl. Rtr: Tų svetimų [ligoninės šliurių] prisivė́lusių nenoru, savo turu Rdn.
6. sutrinti (pūsles): Blogas kotas kirvio, man pūslių privė́lė Ds. Privė́lė pūsles delnuos, paki nušienavo Klt. [Šakių] kotas ilgas, slidus, nei mozolių pri̇̀velia, neiniek Klt. Neprivéldavo [nuospaudų], kai gyvenom ūlyčioj, ant žemės vis basas Lkm.
| refl.: Pūslės prisvė́lė, negaliu pašienaut Klt.
7. prigabenti, prinešti (ko sunkaus), priversti: Krūsnys privélta an ežios tų akmenų [iš lauko] Pst. Kai pri̇̀velia daugybę [sniego], nei išeit, nei išvažiuot Švnč. Privélta sniego kur skradžiai (labai daug) Švnč. Sniego privélta galas žino Str.
ǁ pridėti, pripilti: Tie sakai vieni negerai, reikia privélti žvyro Sd.
ǁ prk. daug duoti: Kytra razumna, razumnai mokyta, beržo viršūnėlė razumo privėlė LLDII484(Kb).
^ Kad skels, ir tau privels, t. y. duos ėsti J.
8. daug parūpinti, įtaisyti (vaikų): Jeigu boba neartavos, vyras gali tuzinų tuzinus [vaikų] privelt, o vis mergučės bus Skr.
| refl. tr.: Prisivė́lė vaikų mergos Brt. Tik vaikų prisivė́lę čia jiejie Pjv.
9. refl. įsitaisyti, atsirasti, prisimesti: Didelė senatvia, didelė, bet i dar prisivė́lė kažikas, su ta ranka nebgalėjau End.
10. prk. pripiršti, prisukti: Privė́lė mane pri tokio našlio Škt.
| refl. Ar: Ans pry tos mergaitės prisivė́lė Vdk. Misli[ja], gal prisivéls pri kokios mergos Užv.
ǁ refl. prisigretinti: Prisivėlė žvakelė ir nepaleido visu keliu Rt.
11. DŽ1 prk. pridaryti ko negera: Daug visokių baikų girtuokliai privė́lė: dantis nusilaužė, nosis nusiskėlė Plv. Jis visą svietą išmalęs čia atgūrino bėdų privelt Br. Bet kai rytą paėmęs pažiūrėjau, ką ten privėliau (prirašiau), tai visos pagirios išgaravo M.Katil. Žiūrįs – rašysena nekokia – prigrūsta, privelta, čia mažom raidėm, čia didelėm J.Paukš. Aš rašydama pri̇̀veliu daug klaidų Smln.
12. prispausti: Aną akminą prig durų grabo privelta WP47.
◊ į vi̇̀lnas prisivélti įkyriai prikibti: Neik pri anos (mergos), prisivéls tau į vi̇̀lnas, matysi Rdn.
1 ×razvélti, ràzvelia, razvė́lė (hibr.)
1. tr. perpjauti: Levonui koją peiliu razvė́lė Dglš.
2. refl. prk. nutukti, sustorėti: Kai amerikonas razsivė́lė Dglš. Mūs ponas razsivė́lęs, didžiausias Tvr.
1 suvélti, sùvelia, suvė́lė BŽ76, DŽ; M
1. tr. Amb, NdŽ, KŽ, Arm sutaršyti, sušiaušti: Maknos suveltos SD122. Aitvaras jo plaukus suvėlė N. Šikšnosparnis įsikimba į tus plaukus i sùvela Sd. Plaukai ne sušukuoti, o suvelti̇̀ kaip raganų Rdn. Aždaryk [autobuso langą], plaukus suvė́lė vienon krūvon Slk. Laumės taip pat suveliančios arkliams karčius, uodegas rš. Iš to [išsigandimo] Gasparas Slančiauskas ilgai sirgęs, o paskui plaukus į virveles suveltus (apie kaltūną) lig pusė amžiaus nešiojo Sln. Ji pešioja plaukus, juos vis daugiau suveldama I.Simon. Matom juk kasdien, kaip jau visur karaliaudams velnias vis baisiaus piktųjų sùvelia kudlą K.Donel.
^ Jei pakaušis suvéltas, tai užkurys Ds.
| refl. N, NdŽ, KŽ, DŽ1: Išsišukuok plaukus, o paskui į kaltūną susivel̃s Stak. Greitai išeis visai iš mados šukuoties – susivéls ir eis Krš. Nebeteko tą nedėlią nė iššukuot, sakau, susivel̃s veilokan galva Kp. Jaunitelė baltitelė motriškelė pri vyrų susivė́lusi vaikščio[ja], nestraini End. Susvė́lę drožia vaikai Lnt. Kasdien kasos tai sùsvelia Dg. Aš susvė́lus kap gulėjau, tep ižlindau DrskŽ. Susvė́lei šiandie, tokia negraži Drsk. Susvė́lęs, plaukuotas, alne britku an jo zdairytis LzŽ. Drabužiais suplyšusiais, plaukais susivė́lusiais – kas tik par mados?! Jrb. Nesusi̇̀velia plaukai, aš visada suspynus Klt. Susvė́lęs atejo Sug. Apskretus, susivėlus vaikščioja to[ji] kūtvėla Ėr. Šiandiej susivė́lus mergaitė visa, burna neprausta, o laksto Slm. Kaži kas tas toks paršiukas susivė́lęs: plaukai atgal virsta Jrb. Susivė́lę į grąžtus [plaukai], susisukę baisiausiai Tl. Jei esti susivėlę arklio karčiai, tai sakoma, kad arklys turi kaltūną LTR(Srj). Plaukai ant galvos į veiloką ar į virvutes susivelia, tai jau yr tikras kaltūnas LMD(Sln). Iššukavus galvą, plaukus nemest į sąšlavyną, kad žvirbliai į lizdą neįneštų – tuoj susivelia galva LMD(Sln). Štai tuojaus visi kaip kudlas koks susivė́lęs raičiojos ant aslos ir taipo mėsinėjos, kad viens nosies, kits ausių girdėt nepalaikė K.Donel.
^ Susivė́lė lyg žemaičio vaikas Šn. Susivėlęs kaip vilką vijęs Slm. Susivė́lęs kaip Kuturių velnias LTR(Vdžg). Ko tokia susivėlus kaip Šatrijos ragana LTR(Rs). O kad tu susiveltum! LTR(Šmk). Atsikėlęs, susivė́lęs, snarglys ištįsęs – gali pasibaisėt (kregždės balso pamėgdžiojimas) Rg.
ǁ veliant padaryti šukuoseną: Pro durų tarpą kyštelėjo madingai suveltų ponios Zosės plaukų kupstas rš.
ǁ sudraikyti, suraizgyti: Vėjis ant žiogrių suvė́lė siūlus, t. y. sudraikė J. Siūlus taip suvė́lei, kad nė galo nebatrandu Vkš. Mašinos suvéltus [šiaudus] susidėliok vienas pats Rdn. Nesuvéldavau, nudėdavau vežimus gerai Krš. Suvė́lė po kojom pašarą karvė Klt. Suvélsiat, mums visam būs mėnesie darbo, kol beištaisys [ūdas] Plng. Storą pradalgį suvėlė (suvertė) LTR(Ps). Pradalgiai suvélta, sumušta, nemožna pastatyt Klt. Pradalgė suveltà, nenupjauta kaip reik Rnv.
| Šiaip taip sugrubusiais nagais suvėlė piršto storumo suktinę M.Katil.
| refl. tr., intr.: Kad susivė́lei raiščius, tai dabar išvélk DŽ. Susvė́lė siūlai, neseka ižnarpliot DrskŽ. Pakaria ant tvoros, anys (siūlai) sùsvelia Rod. Bovelna nesusi̇̀velia teip labai, možna ištaršyt Aln. Tus [išbrauktuosius] susukom, kad nesusivéltų linai Klp. O galvenas [nušukuotų linų] i kedeni susivė́lusias, susiraizgiusias Kl. Čia toks vijoklis palei sieną apsiputojęs, susvė́lęs Sb. Kokie prasti [rugiai] rišti būs, ka tų žirnikų (vikių) daug, tokie anie būs susivė́lę End. Jėgu susivė́lusių dobilų, tai reiks dvi dienas pjaut Slm. Nebeatsikloja nuo pluošto i stovėdavo toki susivė́lę spaliai Grž. Anus (kūlius) reik išpešioti, išdailinti, ka nebūtų susivė́lę Rdn. Ruoplis beržas neskilna, gyslotas, susivė́lęs Vg. An paklodžių reik papilt [sudygusius rugius], patrint, ka nebūtų susivė́lę, taip plytom suaugę Grnk. Ans (salyklas) susi̇̀vela sudygęs LKT67(Trš). [Miežių] daigeliai ir šaknys anys gi susivė́lę, išplėšt negaliama Zr. Prižėlę iki juostai, žolė net susivėlus Vrp1889,35. Žolė kaip vilna susivė́lusi stovėjo K.Donel1. Oi žėlė žėlė ir susivė́lė, nei pjaut, nei raut, nei dalge šienaut DrskD226.
ǁ supustyti: Suvė́lė visą sniegą apie bites Dglš.
2. tr. J, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ veliant padaryti tvirtesnį, storesnį: V[eltuvu] milą suveldavo mindami kojomis arba kaišdami storais kaištuvais (pagaliais) LEXXXIII337. Liuob nedažytų vilnų išaus, suvéls dikčiai, i buvo milas End. Be karšto [vandens] nesuvélsi milo Alz. Kap sùvelia, tai kap lentukė būva [milas] Kpč. Suvéldavo milą, kad anas nebūtum retas Pb. Tokie lygūs, standūs, kai suvelti̇̀ [milai], blizga Kvr. Milelius audžia [moterys], tai sùvelia sùvelia Dg. Suvė́lę milą siuvėm kelines, burnosus LzŽ. Jeigu dvinytas milelis, tai tik sùvelia trupučiuką Vdn. Labai kietai suvéldavo [milą] Gsč. Audžiam an linų milinį, milu ataudžiam, tada duoda suvélt LKT350(Švnč). Milą sùvelia, nuspaudžia, kirpdavo [pūką] Žg. Išaudžiau čerkasą, negalėjo suvélt par plonumą Sdb. Suvėliau milą į tošę Varn. Suvéldavai [naminį milą], lietus nepralydavai Gsč. Milas tokis storas, sùvelia – neženklu, ar jis austas Alv. Kad milą išaudėm, reikėjo suvélti LKT133(Klp). Savo vilnų suvélsam, kaip be milo – kur dingsi Rt. Storus tokius milus išausi, kad suvéls daba vyrai Gršl. Pirštines ir pančekas teip gražiai suvéldavom, ka nė kokių mezgimo ruoželių nebesimatydavo Ps.
^ Vieno milo abudu suvelti̇̀ (vienodi) DrskŽ.
| refl. tr., intr. R, MŽ, Š, NdŽ, DŽ2, Kl, Kpč: Milas jau susivė́lė J. Par naktį, par dieną kulia, velia, kol susi̇̀velia tas audeklas Krm. Veizėk, pirštinės kaip gerai susivė́lė Vkš. Kad nedaug milo, [namuose] susi̇̀velia, būdavo, moterys Alz.
ǁ DŽ1 veliant pagaminti: Veilokam reikia vilnas atskirt, kalėdinėm te užsimušk nesuvélsi Žl. Fabrike per parą suveliama 1000 porų veltinių sp. Fetras … – geros rūšies veltinė medžiaga, suvelta iš plonų vilnų bei triušių, kiškių, kupranugarių ir kt. gyvulių švelnaus minkšto pūko LEVI226.
| refl. tr., intr. Plvn: Daug kas ir susivéldavo veilokus Kpr.
ǁ veliant, taršant, trinant padaryti vientisą, sulipdyti: Vilnos apdorojamos, suklojamos į plokščius ar erdvinius ruošinius ir suveliamos (gaminant fetrą) LTEIII468. Visą vilną nesuvel̃s OG30. Tokios suvéltos vilnos, kaip jas i iškarši Ėr. Sùvelia [vilną] su vaikais šitos avelės Jdp. Kad suvéltos [vilnos] teip smagiai ir tų guzikų pilna Slm. Buvau pasdėjus saujelę pakulų, imta kieno veltos tos mano pakulos, suvéltos in vekulį Lš. Suvélta šitie visi linai, pasdaryta gūžta [pelių] Klt. Linus zurvoliais suvėlė Ds.
| refl.: Vilnas susivė́lusias draskyti J. Katroj vilna menkesnė [, skiriama veltiniams], gera ne tep sùsvelia Kpč. Anys (verpalai) sùsvelia, tik skalauna [juos] Rod. Labai blogos vilnos, susvė́lę – nusizliebia verpiant Aln. Vilnos susvė́lę balnan Klt. Tos vilnos susivė́lusios, neišpašytos – tokie kankolai Trk. Vilna sùsvelia, o valaknas susguli, minkštas tokis pasdaro ir baltas Rud. [Triušio] pagurklėj stovi susvėlę [vilnų] kamuoliai Klt. Biskį toj vilna sùsvelia, kada verdančiu vandeniu užpili ir kočėji Kpč.
ǁ refl. skalbiamam, drėkinamam susigadinti: Vėlė susvė́lė veilokan skarelė Klt. Verdančian vandenin indėta, tai jau susvė́lęs [siūlas]! Pv. Vilnoniai megztiniai, kad nesusiveltų, skalbiami drungname vandenyje rš.
3. tr. DŽ, NdŽ, Ds, Alz sutrinti (pūsles): Suvė́lė pūsles ant kojų Ml. Kol bulbas sukapojo, ant abiejų rankų dvi pūsles suvė́lė Šmn. Čebatai nei mozolius an kojų suvė́lė, paki parejau namo Lel. Sùvelia pūsles rankos[e] par ilgą braukimą Užp. Reikėjo [skuduru] apsukt [rankos], ba suvel̃s kokią pūtį Ob. Labai nelygus milinys, net pūsles suvė́lė Dbk. Šienaunant sùvelia pūslę Vdn. Verbliūgo nagos labai mažos, užtat ant pirštų suveltos storos ir kietos pūslės rš.
| Arkliui pečius suvė́lė Ds.
| refl. DŽ2: Mazolis an šikinės susvel̃s nuo sėdėjimo Aln. Pūslės rankose susi̇̀velia [nuo mėžimo] Švd. Neduok Dieve, kad per darbymetį susiveltų pūslės papautai! Vaižg.
4. refl. veliantis, limpant prisiraizgyti: Lipukai (varnalėšos) itieji plaukuosan kap sùsvelia Grv. Tas lydekas šliaužęs paskui ešerį, iššokusį ant ežero kranto, bet į smiltis susivėlęs atgal kritęs į vandenį Sln.
ǁ patekti, įlįsti: Tie sijonai ligi žemės, aš sakau – susivélsu (susipainiosiu) i pavirsu Klk. Vištos susvė́lę (įlindę) gūžtoj Klt.
5. tr. lipdant padaryti, sulipdyti: Suvelk miltus, virsme parpelius Ds. Iš žąsies pasparnių pūkus išpešus su saldžiais paviršiais suvėlus dėt prie popos Sln.
6. tr. susukti, suvyti (lizdą): Lizdą suvelia ir vaikus veda kuosa kamine Ūd.
| prk.: Širdyje Mažos Lietuvos gyvatė sau lizdą suvėlus prš.
7. tr. Ml kokį sunkų darbą padaryti (sukrauti, suversti): Žiūrėk, kokį vežimą suvė́lė Str.
8. tr., intr. suduoti, sušerti, išmušti: Būtų suvėlęs į snukį Žem. Marška apvilksiu, durpe pašersiu, kančiuku visus šonus suvelsiu LTR(Klvr).
9. tr. suglamžyti, sulamdyti: Suveltà kepurė DŽ. Suvélti drabužiai, suvéltu nevažiuosi žmogus Žvr. Žiūrėk, koks suvéltas rūbas Dbk. Jis labai netausojo drabužių – su naujais medžioti eidavo, o suveltų paskiau nebenorėdavo vilktis LKKXII208.
| Vai, važiuot mieste [autobusu] – visą žmogų sùvelia, sumanko Lkš.
| refl. DŽ2: Rūbeliai susvė́lę Srj.
ǁ NdŽ, KŽ, Plv, Mrj, Tr sujaukti: Besijodydami vaikai po trobą visas lovas suvė́lė Vkš. Jos lova suvelta kap kiauliamigis Dglš. Suvelti̇̀ patalai Trg.
ǁ refl. susimaišyti: Dangus su žeme susivėlę Šts.
ǁ sugadinti: Viskas sunaikyta, suvélta – lygūs laukai Pjv. Taip suvė́lė par laiką, ka žemė niekai, lubizų darbas Rdn.
10. tr., intr. sumenkinti (sveikatą): Septynias [dešimtis metų] pabengiau, suvė́lė, kaip pančiote supančiojo End.
11. refl. pasidaryti netvarkingam, apsileisti: Gražus, kol jaunas, senas susi̇̀veli, susibūni Krš.
12. būti nevikriam, neatidžiam: Gatavai susivė́lusi esi – lig šio čėso pusryčio neišvirei LKT89(End). Dainiuodavom, dabar nieko nebatsiminu, esu susivė́lęs Plt. Tu turi akylas būti, neturi susivė́lęs būti Krg. Susivė́lęs negal būti – greit pabėga žuvė (kai žvejoji) Rmč. Jei gaspadinė kokia susivė́lus, tai gali devynis dvarus turėt (gali būti turtingas, o niekas neišeina) Gs.
13. refl. nutukti, sustorėti: Matai, koks šuniokas, susvė́lė kap velėna Str.
14. supainioti, sutrikdyti: Įsikišo į tarpą kalbant ir suvė́lė visą reikalą su savo durnu protu Dr. Kokios snopos nuejusios viską tik suvéls Krš. To žmogaus viduje rodos suvelti tūli jausmai Vd.
| refl. LC1880,18: Viskas susivė́lė, bobų tie velnio liežuviai Krš.
ǁ padaryti neaiškų: Tie įstatymai suvelti̇̀, žmogus negali suvokti Krš. Mano pasaka būna kažkokia trūkčiojanti, suvelta, sunarpliota – nėra jokio aiškumo rš. Trūko žodžių, raidžių, kitos kėpsojo atvirkščios, sakinys neišnarpliojamai suveltas rš. Dabartinė klasifikacija vien tik suvelia bibliografiją, apsunkina susirasti reikalingą darbą KlbXXVII(1)104.
15. refl. prk. susikivirčyti: Būdavo, mažažemis dėl ko nors susivels su savo kaimynu dvaroniu – ir jis negalės į nieką kitą skųstis, kaip tik į tą patį dvaronį prš.
ǁ kilti neramumams, susidrumsti: A susivéls pasaulė, laikraščiai liūdnai rašo Krš. Lengvai gali į karus susivelti visos tautos Vd.
1 užvélti, ùžvelia, užvė́lė NdŽ, RtŽ
1. refl. KŽ susivelti (apie pūkus, vilnas): Ažsivė́lė ažsibuvo skarelė kralkinė Klt. Ažciravojau, ažsivė́lė [kojinės], i gerai Klt.
ǁ veliantis užsikišti, apsivelti: Ažsivė́lę karštuvai [nupašytomis vilnomis] Dglš. Skylė plaukais ažsivėlė Ds.
2. tr. baigti velti: Meleta kuodelį užvėlė: neškiat laukan kalvaratus, nebeverpsma Ggr.
3. tr. užteršti, priskretinti: Ùžvelia visokiais pelėsiais pilvą (skrandį), tai kapgi nesopės Kpč.
| refl.: Buvo svei̇̃ka [prastas maistas], ne tep skrandžiai buvo užsivė́lę kap dar̃ Kpč. Užsivė́lė knygos, karvė neėda atarijos – pila aliejaus Brb. Daktarai galvojo, kad užsivė́lė ausys, bet ausys švarios Kpč. Tas kaminas buvo užsivė́lęs Graž.
ǁ refl. apsitraukti: Užsivė́lęs stiklas rudu Klvr. Užsivėlė dangus, jau duos lyt perdien Ds.
4. tr. užversti, užgriozdinti: Užvélta pas mane (netvarka) DrskŽ. Čia viskas apleista ir užvélta Kt. Dar̃, žiūrėk, aš kluone jau turiu užvéltus kampus Lzd. Ažvė́lė taką sniegu, i gatava – šitoks geras buvo Klt. Ažuvė́lė taką Pls.
| refl.: Viskas užsivertę, užsivė́lę Klvr.
5. tr. NdŽ, Kč, Ut, Vdn, Akn uždėti ką sunkų, užkelti, užversti: Ar užvė́lei akmenį ant viršaus? J. An duobės užvė́lė didžiausią akmeną Ob. Kad užvė́lė maišą ant nugaros, tai vos partempiau Sv. Užvė́lė terbą žuvų an pečių Dglš. Sūrį akmenu užvélk Dkšt.
| prk.: Tavo širdį sudegino skausmas, varginga jaunystė tavo, todėl iš apmaudo per sunkią naštą užvėlei ant savo sprando V.Krėv. O dabar, nieko niekam neminavoję, užvėlė tokią sumą, kokios jisai seniai jau turbūt nebėra regėjęs! TS1899,2. Užveliate žmonėms sunkiai pakeliamas naštas brš.
| refl. tr.: Užsi̇̀veli ant nugaros dvidešim kilogramų uogų ir neši Šmn.
ǁ duoti: Užvėlė (atsiuntė) jam iš Amerikos strošną papužę rūbų Prng.
ǁ prk. užpulti, užgriūti: Mane va gripas užvė́lė nuo penktadienio Str.
6. intr. Mžk, Up, Šv užduoti, užkirsti: Kad užvélsu par subinę už krokimą Krš. Vieną kartą užvė́liau par nosę, daugiau neblindo Krš. Slėdnus žmogus, bet užpykęs užvė́lė į murzą Ggr. Palauk gi, aš tau užvelsiu! Plv.
| Tavo kumelė labai užvelta, kad sakai – no, tai nė negirdi Užp.
7. intr. stačiai, įžeidžiamai pasakyti: Moka užvélti, labai prasčia boba Krš. Tiek to proto, ka taip beužvė́lusi Krš. Ot tau ir užvė́lė! Grnk.
8. tr. sukietinti, užgrūdinti: Mužiko pirštai ažvelti̇̀ – duok, nesopės Mlt. Galva ažveltà, davė ar nedavė – nei znoko Mlt.
| refl. prk.: Mužikas ažsivė́lęs – ir pekloj nebus baisu Mlt.
9. refl. tr. susitrinti (pūslę): Užsivė́liau pūslę Lp.
ǁ atbukti: Ažsivė́lė peiliai, kirviai Ds. Itiem krūmam škada ir kirvio, bo tik te ašmenys ažsivel̃s Grv.
10. pasidaryti netvarkingam, apsileisti: Užsi̇̀velia vyrai (nedirba žiemą) Lp. Ag, mergom būdama da regis greitesnė buvo, ale, matai, kai išteka, tai užsi̇̀velia Ds. Kada buvai prijunkęs [dirbti], o dar̃ užsivė́lei Lp. Šitokion draugėn žmogus tik užsi̇̀veli Krkš.
ǁ aptekti (darbais), užsikuisti: Ažsivė́lę darbais anys Klt.
11. refl. užsilikti: Užsivė́lė knygos lig šių laikų Šts. Ana užsivėlė viešėti, ta šavalka J.
12. tr. Ukm užsklęsti: Užvélk duris su velke Dbk.
ǁ kietai užrišti, užveržti: Užvélti mazgą NdŽ.
13. išleisti dujas (iš žarnyno), orą sugadinti: Katras teip bjauriai užvė́lėtav, kaip katę į pelinus? Slnt. Jau čia tu užvė́lei, ir žadą trauka Ggr.
◊ kul̃ką užvélti iššauti: Jam kul̃ką ažvė́lei i daugiau nieko tokiam žmogui Str.
nagùs (kam) užvélti sugadinti gyvenimą: Tokia netikus jo pati, tik nagùs žmogui užvė́lė Rdm.