trė̃kti, trẽkia, -ė DŽ, OGLI204, FrnW, KŽ, DrskŽ
1. tr. JI95, Vs gadinti, dergti: Kam trėksi tokį gyvuolį ne laiku pjaudamas, t. y. liesą avį vidurvasarį J. Netrėk tep duonos – daugiau neturėsi Lp. Kiaulės ėdalą tik trẽkia Mrs. Šitep gėryba trėkt: visa troba nusėta žirniais! Lp. Netašyk, tu tik medį treki̇̀ Vrn. Tokia siuvėja tik drobę trẽkia Vlk. Tu tik trėkt moki, o padaryt nieko nemoki Lš. Pagamino [ūkininkas] gerą kuolą, kuriuo manė suvanosiąs, jei tikrai yra kokios ten laumės, kurios jam trekia avis TŽIII335(Mrk).
| refl. Lp.
ǁ naikinti, žudyti: Kulkelės lėkė, bernelius trėkė, kap dalgė žolynėlį, lankelės dobilėlį (d.) Mrk.
2. tr. K.Būg, Lp niekais leisti, eikvoti, švaistyti: Treki̇̀ pinigus kaip vandenį NdŽ. Kam treki ūkį? V.Krėv. Neapsimoka an tokio nieko pinigas trėkt Alv. Sūneliai, … mokykiatėse, veikiaus nepateikiat, pateikaudami tėvų lobio netrėkiat Mž16.
^ Tėvas krovė prakaituodamas, sūnus trekia besijuokdamas TŽIII386.
3. tr., intr. FrnW teršti, tepti, purvinti: Nusirengęs uždegė lempą, kuri buvo musių trėkte nutrėkta ir kabojo ties skobnių viduriu V.Krėv.
^ Nė vienas paukštelis savo lizdan netrekia TŽV597(Al). Ir kiaulė savo migin netrekia KrvP.
4. šmeižti, juodinti: Dar̃ ji mane in visus trẽkia Švn.
aptrė̃kti, àptrekia, àptrėkė tr.
1. K.Būg, FrnW, KŽ aprieti: Šuva pasiutęs visas kiaules aptrėks, t. y. sugadins, apries J. Padlos (šunys) pagenda, paskui àptrekia gyvulius Lp.
2. Db apteršti.
| refl. tr.: Apsitrėksi̇̀ kurpaites [purvyne] Lp.
ǁ refl. prk. netekti gero vardo: Kap mergaitės apsi̇̀trekia Lp.
3. Smn, Mtl prk. apšmeižti, apjuodinti.
ištrė̃kti, i̇̀štrekia, i̇̀štrėkė tr.
1. išgadinti, padaryti netinkamą: Turėjom daug senyvių andarokų, bet i̇̀štrėkėm Kb. Nūnai vaikai i̇̀štrėkė daržą Vs.
| refl.: Kad būt karvė neišsitrė̃kus (neišsimetus)! Lp. Išsitrėkė (pragaišo) daug iš jų (vyrų), neparej[o] Lp.
ǁ išžudyti, išmušti: Ìštrėkė visą jų vaiską Lp. Ima žmonės šaudyti, išeina karaliaus žmona ragana, ima kerauti, kulkos atgalio lekia ir žmones muša. Daug ji tokiu būdu ištrėkė žmonių TŽIII325.
2. Sut, Kos86, K.Būg niekais išleisti, išeikvoti, iššvaistyti: Pragėrė [mišką], niekais leido, žydams atiduodavo už pusbonkį, ištrėkė, kiek turėjo V.Krėv. Sūnus i̇̀štrėkė viską, ką tėvas paliko Mrs. Tai kiek žmones i̇̀štrekia pinigų an visokių gėrimų! Alv. Anys … juos (turtus) bevelijo … ant niekniekių ižtrė̃kt DP101.
| refl. Db.
nutrė̃kti, nùtrekia, nùtrėkė tr.
1. sunaikinti, niekais paleisti: Vėjai obuolius nùtrėkė, t. y. ne čėsu nukratė J. Kiek tu čėso nùtrėkei, kiek tu balanų išderkei! Db.
| refl.: Jauno paršo jeknos, plaučiai tai tep ir nùstrekia Dg. Baisu! Ir pinigo tiek neteksi, ir ūkis nusitrėks V.Krėv. Kap nùstrėkė kur, tai ir nerasi Vlk.
ǁ refl. DŽ, TŽIII325(Mrk), KŽ žūti, nugaišti: Daug jaunimo nusi̇̀trėkė dėl ligų NdŽ. Nustrėkė karvė – tokia riebi ir dar tik po telio Mrk. Žala šerstis neina man ranka – tokia buvo godna telyčia ir nùstrėkė Mrc. Ėmė sirgt, sirgt [arklys], tep ir nùstrėkė Mrc.
2. NdŽ, KŽ nuteršti: Lemputė maža, musių nutrėkta V.Krėv.
ǁ refl. prk. sugesti, netekti gero vardo: Nùstrėkė merga – tiesiog nuej[o] šuniu[i] an uodegos Dg.
3. KŽ išeikvoti, iššvaistyti: Jis nùtrėkė, kiek turėjo NdŽ.
patrė̃kti, pàtrekia, pàtrėkė tr. niekais nuleisti: Pàtrėkei paršą, t. y. neišpenėtą ne laike papjovei J.
| prk.: Jo garbė nepatrėkta, alba nepakrutinta, pasiliktų MT98.
ǁ Mrk išnaikinti: Žmonis patrė̃ks [kariaudami], daugiau nieko! Lp.
sutrė̃kti, sùtrekia, sùtrėkė
1. tr. DŽ, NdŽ padaryti netinkamą, sugadinti: Sùtrėkė drabužį betaisydamas DŽ1. Ne tiek valgo, kiek sùtrekia, – kap paršas Pv. Sùtrėkė šitiek medžio ir gerų namų nepastatė! Lp. Nieko nepadarei, tik medžiagą sùtrėkei Mrk. Sùtrėkė tik audeklą, o kas iš jo dar̃ daryt?! Rtn. Kokis nedamokytas tik rūbą sutrė̃kt[ų] Srj. Tik žiūrėk, kad šviežios [mielės] būtų ir žmona veltui miltų nesutrėktų V.Krėv.
| refl. DŽ1, Vlk, Vrn: Šienas [sulytas] sùstrėkė Lp.
| Visa diena sùstrėkė Mrc. Oras sùstrėkė Lp.
ǁ Ser užmušti: Nugriaus kada vėjas [liepą] ant tvartų, gyvulius dar sutrėks V.Krėv. Krisdamos žemyn [kulkos] daug žmonių sutrėkė V.Krėv.
2. tr. išeikvoti, iššvaistyti: Tiek sùtrėkė pinigo ir nieko nesutaisė Alv.
3. intr. apsileisti, apskresti: Nekainas, nu netikęs, nu nežiūro, ar jam gražu, ar ne, sutrė̃kęs žmogus Dg.
ǁ refl. prk. netekti gero vardo: Merga sùstrėkė Lp. Žmogus sùstrėkė Mrc.
užtrė̃kti, ùžtrekia, ùžtrėkė tr.
1. Ser, KŽ sugadinti, uždergti: Pirm sėjos grūdų įdėk į daigą, bandydamas, ar dygs, kad neužtrė̃ktum žemės, jei nedygs JI284. Tokia sėkla tik lauką užtrėksi̇̀ Mrs. Ùžtrėkė rugius, pasnigo anksti, būt nor arkliai pavaikščioję Lp. Tik burną be reikalo ùžtrėkiau [žemėtais grybais] Lp.
2. NdŽ, Lp užteršti, supurvinti.