spindė́ti, spiñdi (spi̇̀ndi NdŽ, spi̇̀ndžia K, spi̇̀nda Sg, Kv; N, Sut), -ė́jo (spindė R, MŽ) intr.
1. I, M, Š skaisčiai šviesti, žibėti, žėrėti: Saulė spiñdi par langą J. Kur nespinda saulė, ten niekas ir neauga S.Dauk. Pavasarį sušilus ir saulei spi̇̀ndžiant, mažėliai išeina į pašalėlį ant saulės pasibovyt MitII249(Šd). Saulelė spi̇̀nda puikiai Vgr. Po lytaus ir vėl saulė spindžia LTR(Žg). Saulė spi̇̀nd ant mūsų meilingai KI84. Saulė ir mėnuo spindž BPII278. Kur ne kur danguje lyg žvilgančios šerkšno smiltelės spindėjo žvaigždės rš. Tolumoje spi̇̀ndi žiburėlis BŽI57. Žvakelė spi̇̀nda ant liuktais Grg. Liuob lakioti su spindančiomis kibirkštėmis M.Valanč.
| prk.: Didvyrių šlovė spindi negęstančia šviesa sp. Reikia spindėti mokslais A.Baran. Iš esmingai gyvenančio žmogaus visuomet spindėte spindi išmintis, teisingumas, meilė Vd. Šviesybė teisybės mumus nespindėjo VlnE150.
2. atmušti spindulius, švytėti atmušama šviesa, žvilgėti, blizgėti: Spindėjo sniego ir ledų kalnų viršūnės J.Bil. Ankstyvo ryto auksu spindi medžių lapai už lango J.Gruš. Vėjai nupurtė žalvariu spindinčias ąžuolų giles sp. Spindėjo šis gintaras gal jau amžius jo probočių pilyj tarp brangumynų Vd. Amžinai tau žydi gėlės, ryto saulėj spindi rasos V.Myk-Put. Iškasė žemę su spindančiai̇̃s akminiukais LKT62(Pp). Audeklus balina ant saulės, kad būtų balti, spi̇̀ndą kaip silkai Mžk. [Tilvikas,] paupiais pagal vandens bėgiodamas, pamato kitą vilnį spindintį PP9. Vainikėlis žibėjo ir žiedeliai spindė́jo JD1500. Bene rasai padkavelę kelė[je] bespindžiančią D12. Toks juodas triušelis spindą̃s, o niekaip nesugaunam Grg. Po gūnia augintas arklys y[ra] spindantèsnis Trk. Šuo gražus, nupenėtas, jo kailis spindi saulėje I.Simon. Du guziku spi̇̀ndančiu y[ra] Plt. Plėškės varvaliu išteptos, dar šlapios, net spinda Žem. Šernas su spindančiomis iltimis įskerdė jam (liūtui) į sketerą S.Dauk. Miškelis išretėjo. Jau spindi pro šakas ežeras sp. Spindė́jo akys kaip dvi žvaizdės Tv. Įsives į pirtį, nupaišys, nudirbs, ka išeis – vienos akys bespindė́s Vvr. Akyse pradėdavo spindėti ašaros P.Cvir. Prakaitas pradėjo jai ant kaktos spindėti prš. Uogos spindė́te spiñdi NdŽ. Snarglius – panosė spiñda, o kas par pasiutimas! Krš. Spi̇̀ndžia kaip žirnis vilko uodego[je] (apie spingsinčią lempelę) Škn. Pats išmoko dailiai žemaitiškai skaityti, pirko sau spindančias kningas M.Valanč. Atėjo smarkus vėjas nuog pusnakties su didžiu debesimi, pilnu ugnies, kaip visur apsukui (aplinkui) spindėjo BBEz1,4.
spiñdimai adv.: Ant komodos, pridengtos nertiniu, stovėjo žalvario žvakidės, spindimai nušveistos LzP.
spiñdinčiai adv.: Spiñdinčiai juodas NdŽ. Jis nuvalė spindinčiai virdulį LKGII513. Spindinčiai juodą gaidį, katę ir šunį laikė gaspadoriai gerose butose, kad čerauninkų nebijotų Šts.
3. prk. švytėti kokiu nusiteikimu, išreikšti kokį nusiteikimą (apie akis, veidą): Akys iš džiaugsmo spiñdi NdŽ. Tėvo akys spindėdavo džiaugsmu J.Balč. Eglė spindi, kaista džiugesio jausmu S.Nėr. Juodos akys jos spindėjo piktumu Žem.
ǁ būti ryškiam, pastebimam (akyse, veide) kokiam nusiteikimui: Džiaugsmas spindi iš tavo veido, ir tu veltui stengiesi jį paslėpti V.Krėv. Meilingumas jam spi̇̀nd iš akių KII26. Širdies gerumas spindėte spindėdavo jo veide rš.
◊ spiñdi ir spragčiója Vkš sakoma apie ką nors tviskantį, labai švarų, gražų: Jo batai visumet labai nuvalyti – spi̇̀nda ir spragčió[ja] Brs. Ale išsipuošena jų: bugštu bugštu – visi pašaliai spinda i spragčio[ja] Skd.
apspindė́ti tr. K, KŽ; MŽ26, MŽ apšviesti spinduliais.
atspindė́ti K, Rtr
1. tr., intr. L, LL204, LVI195, Ser, GTŽ atmušti (šviesos, šilumos spindulius, garso bangas): Heliometras – prietaisas, kuriuo saulės šviesos spinduliai veidrodžio atspindimi kuria pastovia linkme EncIX1258. Kitą kartą liuob motriškos turės kuskeles tokias – priš saulę anos teip rausvai atspindė́s Jdr. Saulė švietė į karaliaus rūmų langus ir atspindėjo kaip ugnis Vd. Šilumos ir šviesos spindulius geriausiai atspindi veidrodinis paviršius rš.
| prk.: Gyvulių akys – tai veidrodis, kuriame atspindžia to ar kito ūpas Blv.
| refl. L, Rtr, Š, DŽ: Geriausiai šviesos spinduliai atsispindi nuo lygaus, poliruoto kūno paviršiaus K.Barš. Pro parko medžius atsispindi miesto žiburių atšvaitai K.Bor. Iš didžiosios stubos per krosnį prie angos atsispindi šviesa I.Simon. Kur Nemunas bėga – ten sodai už sniegą balčiau atsispindi giliam vandeny E.Miež. Par žalią girią saulė tekėjo, į ašarėlę atsispindė́jo JV890. Aušrelė aušo, saulelė tekėjo, į mane jauną atsispindė́jo LB76. Jeigu ultragarsas savo kelyje sutiks medžiagos defektą, tai dalis bangų nuo jo atsispindės rš.
2. intr. N spindint, šviečiant atsklisti: Kur saulikė atspinda Sg. Saulė atspiñdi par langą J. Iš šešėlio atspindėdavo į Vilių jos didelės ir tamsios akys I.Simon. Šviesa … vis šviesiaus į mūsų tamsybę atspindėjo LC1884,20.
3. atvaizduoti, išreikšti: Veidas atspiñdi žmogaus pergyvenimus DŽ. Paprastai akys atspindi proto darbą rš. Kaip visos mano komedijos, taip ir ši nori atspindėti lietuvių gyvenimą Vd.
| refl.: Dainose, padavimuose, patarlėse ir priežodžiuose atsispindėjo ilgaamžiai lietuvių tautos karai su kryžiuočiais rš. Skausmas atsispindėjo jo motinos veide rš.
ǁ intr. būti išreikštam, pastebimam, suvokiamam: Šių dienų kalboje atspindi praeitasis žmogaus gyvenimas K.Būg.
4. tr. atvaizduoti vaizdais, sąvokomis (apie sąmonės sugebėjimą adekvačiai pažinti pasaulį): Sąmonė atspindi realią būtį DŽ. Psichiškai atspindėdamas daiktus ir jų savybes, subjektas orientuojasi aplinkoje rš.
įspindė́ti intr. K, Š, NdŽ, KŽ; MŽ, N, L įeiti spinduliams, įspįsti: Nei vėjas neužpučia, nei saulės spinduliai neįspindi J.Jabl.
| refl.: Saulaitė teka pro beržo šakas, įsispindėjo į ašarėles LTR(Sln).
išspindė́ti
1. tr. K, Rtr, KŽ paskleisti spindulius, išspinduliuoti.
| refl. Rtr, Š.
2. intr. KŽ kurį laiką spindėti, žibėti: Visą naktį išspindė́jo krūme vabalėliai Š.
3. intr. išsausėti, išdžiūti: Žemė išdžiūvo, išspindėjo saulės įkaitoj, net suskeldėjo Žem.
| prk.: Šiaipjau anuodu buvo žmonės kaip žmonės, pusinteligenčiai, nors „klasių nėję“, neišspindėjusių protų, nei sukepusių širdžių Vaižg.
nuspindė́ti intr.
1. K, LVII855, Ser nušvisti, sužibėti: Saulė leisdamos nuspindė́jo šviesiais spinduliais J.
2. Ser spindint nukristi (apie žvaigždę).
3. prk. sušvytėti kokiu nusiteikimu: Jo akys džiaugsmu nuspindėjo rš.
4. Kl, Krtn prk. numirti: Jos vyras nuspindė́jo NdŽ. Daug didliai su tuo gėrimu nuspi̇̀nda pas mumis Trk. Nieko netrukus nuspindėjo ir turtingasis M.Valanč. Iki septynių metų paauginusi vaiką, nuspindėjo TS1902,1.
ǁ Kal nusibaigti, nudvėsti: Rąžydamosi [varlė] persprogo ir nuspindėjo rš.
paspindė́ti intr. NdŽ kurį laiką spindėti, šviesti: Jeigu saulelė paspindė́s, muno kopūstai greit sudygs Vkš. Saulė dar paauksino skardinį bažnyčios bokštą, paspindėjo langų stikluose ir pasislėpė rš.
pérspindėti intr.
1. K, KŽ pereiti, prasiskverbti spinduliams: Jie pabudo, kaip saulė jiems jau per šakas perspindėjo prš. [Per tamsybę] nei joks šviesos spindulys neperspindžia LC1884,5.
| prk.: Aisčių senovės kultūra perspindinti per švelnų pasakose stilių LTIII311.
2. liautis spindėti: Párspindėjo saulė, ir apsiūkė, tapo debesuota J.
praspindė́ti intr. Vkš suspindėti pro ką: Vėtra parstojo šėlusi, ir saulė leisdamos praspindė́jo Žd.
suspindė́ti intr.
1. LL208, Š, NdŽ, DŽ1, KŽ pradėti spindėti: Nespėja ji (saulė) suspindėti – ir pragysta vieversėlis P.Vaičiūn. Rytuose lėtai blėsdavo, suspindėdavo aušrinė rš.
2. atsimušus spinduliams, pasirodyti: Krantai apgriuvę ir seni suspindi upės vandeny, kai spindulius aušra paskleidžia V.Mozūr.
3. prk. sušvytėti, blykstelėti (akyse, veide) kokiam nusiteikimui: Akyse suspindėjo baimė rš.
užspindė́ti intr. Sr, Rtr, NdŽ, KŽ; L, Ser pradėti spindėti, suspindėti: Staigu užspindėjo saulės spindulys TS1900,6-7(Pč). Danguje užuspindi, užumirga žvaigždės rš.