1 lė̃pti, -sta, -o intr., lė́pti
1. glebti, vysti: Saulė tiek kepina, net jurginai lė̃psta Sdk. Pakando šalna lapus, dabar lė̃psta žemėn Kp.
2. nesilaikyti tiesiam, svirti, linkti žemyn: Galva lė̃psta [girtam] OG341. Jie tarpsta, kvepia, lapeliai kečias į šalis, iš sunkumo lėpsta Vaižg. Šito paršiuko ausys lė̃psta Ds.
3. darytis sudribusiam, susmukusiam: Apsiaustą vos vos benuvilko nuo lėpstančių rankų Vaižg. Lėpsta, nebesvaldo, kaip negyvas Sdk.
4. alpti: Buvo taip trošku, kad žmonės pradėjo lė̃pti Sb.
◊ juokai̇̃s lė̃pti labai juoktis: Besiklausydami jo pasakojimų, mes visi lė̃pome juokai̇̃s Ldk.
1 aplė̃pti intr.
1. Trgn, Ds apvysti, apglebti: Žolynai net aplė̃po nuo šilmos Ds. Lietaus nėra, tai javai aplė̃po Grv.
2. nulinkti: Šuva aplė̃pusiom ausim Mlt.
^ Pradėjo [kumelaite] važinėt, tai ir aplė̃po auses (nebetokia smarki) Lp.
3. pasidaryti sudribusiam, suglebusiam, sutižusiam: Pradėk jam galvą kasyti ar glamonėti, anas tuoj ir aplėpsta Jž.
4. prk. aprimti: Į vakarą ir ta smarkinykė aplė̃po Plv. Palauk, ir jis aplėps – iš pradžių visi smarkauja Alk.
5. apalpti: Ir aplė̃po ant grindų Š.
1 atlė̃pti intr.
1. Š nulėpti, nulinkti: Ausys atlėpusios rš.
2. atkerti, atsiknoti, atvipti: Dabar jis buvo išklypęs toksai, kreivas, susilenkęs, su išsikišusiais šonkauliais, su atlėpusiu žandikauliu B.Sruog. Kai pūtė vėjelis ir kratėsi ratai, atlėpusi iškarpa plevėsavo, šmetekavo A.Vien. Atlėpo kišenė rš.
| Kai duos kakton, tai ir atlėpsi̇̀ (atvirsi) aukštyniekas Ml.
1 išlė̃pti intr.
1. Ds, Mlt išglebti, nuvysti: Ot kaitra kaitrelė – ana darže burokų lapai išlė̃po ir ant žemės sugulė Klov. Nušalo pupelės ir išlė̃po Ds. Daržely žolynai visiškum išlė̃pę, reikia paliet Sdb.
2. ištižti, nusilpti, suglebti: Parėjo nuo rugių išlė̃pę, reikia giros atnešt Sml. Stankiukė tokia išlė̃pus (silpnos sveikatos) Pc. Anas jau visai išlė̃po (sunyko) Ob. Delfinas krustelėjo uodega, žioptelėjo ir tuojau išlėpo A.Vien.
3. nualpti, nuleipti: Visi nuo garų išlė̃po Všk.
◊ iš juõko išlė̃pti pasileisti juoktis: Kiti, sako, kai pamatė, net išlėpo iš juoko BM72.
1 nulė̃pti intr.
1. suglebus nulinkti, nuvysti: Nukratyk dulkes nuo nulėpusių medžių lapų Vaižg. Kad darže batvinių lapai nulė̃pę, tai bus lietaus LMD(Ml).
2. nulinkti, nukabti žemyn: Jo pečiai nulė̃pę Mlt. Uostai išdrikę, žemyn nulėpę, šlapi Vaižg. Arklio užpakalis truputį nulėpęs rš. Burės karojo nulėpusios nuo stiebo rš. Tik giliai dūsuoja ir rankos nulėpusios kaip negyvėlio Vaižg.
3. pasidaryti sutižusiam, sudribusiam: Žinai, kad nulė́pau privalgius Rm. Visai tu nestiprus – trupučiuką padirbėjai ir visai nulė́pai (nuvargai) Vrn. Mažėlis miegučio nulėpo rš.
4. nualpti: Ligonis iš to skausmo nulė̃po Lnkv. Iš pirties išejęs tik nulė́pau, pajutau, kaip parnešė namo Ds.
1 sulė̃pti intr.
1. suvysti, suglebti: Nuo saulės visai sulė̃po batviniai Ds. Nurėkštas kvietkas tuoj sulė̃psta Kp.
2. suglebti, susmukti dėl silpnumo: Sulė̃po žmogus, nebepaeina J.Jabl. Ir sulė̃po kaip grybas Mlt. Kai sumygau, tuoj sulė̃po (per imtynes) Mlt. Sulė̃po čia ant suolo (išvirto) Pl. Mirė važiuodamas, nė nesulė̃po Trs. Nulinkdavo vaikui galvikė, ir čia pat ant senutės kelių sulėpdavo rš.