×kõlioti, -ioja, -iojo (l. kalać) tr. K, kolióti, -iója, -iójo J; R, MŽ, SD139 plūsti, barti: Kolióji mane, ale be reikalo Sdk. Jis visados buvo toks piktas, visus koliodavo rš. Gaspadinė, pamačius savo mergas, sekančias paskui Rastelį ir avinėlį, koliodama jas puolė artyn, norėdama atitraukti BsPIII63. Mane kolioti esi pirmoji KlvD143. Vagys vėl, galą nubildėję ir vėl išdrįsę, sugrįžo jį kõliodami, kad nerėkautų Jrk26. O tas koliojo Izraelį Ch2Sam21,21. Jinai (orig. jynai) pradėjo kõlioti (dergti, balazyti) girtuoklį J. Piktai kalba ir kolioja švenčiausį vardą jo SPII42. Koliodami bylojo prieš jį DP161. Tiektai tikruosius piemenis nepaliaudami kolioja DP249.
| refl. K: Ko judu čia taip negražiai koliojatės? Vv. Ak, tu – dar koliosies! rš. Avò koks gudruolis, mano užstalėj sėdi ir kõliotis geidžia Dkš.

×apkõlioti tr. Š, apkolióti Š kiek apiplūsti, apibarti.

×atkõlioti intr. plūdimu atsakyti į kito plūdimą, plūdimu atsikeršyti: Ir kad jį kõliojo, notkõliojo DP147.
| refl. Š: Tau ne bėda, kad jis koliojasi, bet tu neatsikoliok Ds.

×įkõlioti tr. sugebėti gerai plūsti: Įkolioja, įgrūmoja Kos39. Ir įkoliója gi moša savo marčią Š.
| refl. Š.

×iškõlioti tr. K, iškolióti Š; SD160, R išplūsti, išbarti: Taip iškoliojau, kad šunys kaukti suniko K.Donel. Aš jį iškoliojau visokiais žodžiais Vv. Palauk, aš jį, kap sueisiu, tai kap šunį iškoliosiu Kt. Dėdė iškoliójo mane J. Kas bus, tai bus, bet suėjęs kada nors iškõliosiu Dkš. O jei duosi, dėkavosim, jei neduosi, iškoliosim JV712. O kartais jį ižkolioję ir ižbarę nuog savęs atatrėmėme DP242.
iškoliotinai
| refl. Š, K: Anydvi išsikõliojo J.

×pakõlioti tr. K, Mrj kiek plūsti.
| refl.: Eskimų kalboje nėra žodžių, kurie būtų vartojami pasikolioti rš.

×sukõlioti tr. K smarkiai subarti: Sukõliojo sukõliojo visus Vlkv.
| refl.: Žiūrėk, kad su tavim nesusikoliočiau rš.