1 káišti, -ia (-a), -ė [K], Š, K.Būg, BŽ517; Kv
1. tr. skusti, gremžti: Aš bùlbes káišu košei, t. y. skutu J. Kad nederės barzdai skusti, derės bulvei káišti Skd. Žemaičiai bulves káiša su kaišekliais KlvrŽ. Eik bulvių káišti! Plt. Sako, carui šeši vyrai bulves káišę, o keturi – sviestą tepę Šts. Gali káišti tą liepos šaką Slnt.
| Káišk siūlo galą dėl įvėrimo adaton J.
| prk.: Šiandie vėjas gerai káišia (pučia) Rs.
kaištinai̇̃ adv.: Šviežias bulves kaištinai̇̃ káišk, o nelupk i nepjaustyk po pusę bulvės Slnt.
2. tr. drožti; skaptuoti; obliuoti; šlifuoti: [Reik žiūrėti, kad] pusnagas par daug nekaištų, nes par tat kojės atsiranda opesnės I. Su kaišena káišiu geldutę Skr. Grėblakočius stiklu káišia Krkl.
3. tr. lupti, dirti (kailį); imti mėzdras nuo kailio, gramdyti, valyti: Po pusryčių reikės aviną kaišti Up. Kaišti odą reikia skersai: išilgai kaišiama oda gali susproginėti rš. Su peiliu káišk tumes nuo lajaus, žarnas (grobus) dešroms, sniegus nuo langų apšerkšnėjusių, lašą, juodymę nuo stalo J.
| prk.: Matyt, nigdi nekaiši vaikų Dbk.
4. tr. kasti, smaukti (apie skietą): Tankus skietas apmatus kaiša Klp. Netikęs skietas káiša siūlus Trš.
5. tr. šluostyti, braukyti: Nekaišk lėkštės, kad ir su duonos kąsneliu Pč.
6. intr. greitai eiti: Aure žmogus šarpiai kaiš par lauką MitI226. Žvejys pradžiugęs kaišė namo BsPII74.
7. tr. varginti, kamuoti, alsinti, nuvaryti (arklius): Kam tuos arklius teip káiši prie darbo, duok pasilsėt! Skr. Káišdamas įkaišiau arklius prastu keliu važiuojant, t. y. įveikiau J.
1 apkáišti tr.
1. apskusti, aptrinti: [Žąsinės plunksnos rašyti] vietoje apskutamos (apkaišamos) būdavo Kel1881,51. Ketėdamas tuomi tepalu tepti, reik pirmiaus pusnagą su pielyčia apkaišti I.
2. aplyginti, apgrėbstyti: Apkaišk vežimą [šieno] Pgr.
1 atkáišti intr. ateiti, atidrožti: Ar iš pat Plungės pėsčias ir atkáišei? Kal.
1 įkáišti tr. JII12: Įkáišti arklius prastu keliu važiuojant, t. y. nuveikti, nuvarginti J.
1 iškáišti tr.
1. J.Jabl, Š išskusti, išgremžti: Iškáišk grobus, vidų viedro naujo su kaišena J. Iškáišia geldas, lovį, liepines, statines; nugarą iškáišia J.Jabl. Moka geniai snapu prakalti medyje skylę ir taip sumaniai ir dailiai iškaišti, kad visai gražiai gali gyventi rš.
2. išskusti, išvokuoti (kailį, odą): Iškáišė avikailius, kad net susiūti nebegalima Up. Reikia mėzros iškáišt iš avikailio Š. Paėmiau peilį – iškaišiau iškaišiau marškinius – dabar ir spalių mažiau, ir minkštesni pasidarė Škn. Būtų galėję tus pūlius iš kaulo iškaišti, tai būtų koja sugijusi Tl. Iškáišk gerai šliures, kad negadintų kojų Vdk.
^ Kailis iškaištas minkštesnis, o pati tylesnė S.Dauk.
3. prk. išvarginti, atimti jėgas: Rodos, neseniai serga, o taip iškáištas (suliesėjęs) Yl. Kruvinoji iškaišia vidurius vaikuo Šts. Iškaiš (ištrauks, atims) par kelius metus tau ūkininkas sylą Dr. Iškaišta mano sveikata Šln.
4. prk. išlupti, išplėsti, paimti: Kitasis klebonas moka ir porą šimtų iškaišti už palaidojimą Šts.
| refl. tr., intr.: Aš išsikáišiau iš visų savo atsargų (= išsikáišiau visą savo atsargą) ant veselijos sesers, t. y. daug išleidau J.
1 nukáišti tr.
1. nuskusti, nugremžti: Kaištuvas – pabūklas, kuriuomi lentas gali dailiai nukaišti I. Nukáišk šaukštą su stiklu Tv. Nukaišti̇̀ sienojai BŽ233. [Trūbai] nukaišti ir laibai tošėmis nuvyturti S.Dauk.
2. nuobliuoti: Pirktų aptašytus akmenis ir nulygintą (paraštėje nukaištą) medį BB2Krn34,11.
3. plg. 1 kaišti 1: Bulbes jau nukáišiau Vkš. Bulbės reikia nukáišti ir skutenas kiaulėms atiduoti Yl.
4. nuskusti, išvokuoti (kailį, odą): Nuplautą ir atmirkytą odą reikia tuojau nukaišti arba nuskusti rš.
5. nugrandyti: Kerpes peiliu nukaišti S.Dauk. Nukáišt reikia senasis tinkas Db.
| Visus puvėsius reikia nuo skiedryno nukáišti ir ant dirvos nuvežti Krtv.
6. nulyginti (grėbliu), nugrėbstyti: Nukáišk vežimą Pgr.
7. prk. iškrėsti, išbarstyti: Tokie smarkūs vėjai nukaišė javus Kln.
8. intr. prk. nulyti: Gerokas lytus pareitą sekmadienį nukáišė Skr.
9. prk. nusiaubti, nuvarginti: Ale tie vokyčiai ir nukáišė žmonis išbėgdami Bt.
1 pakáišti tr. padrožti, paskusti: Paišukui nusirašius reikia jį pakaišti Prk. Tuštnagio arklio nagus pakaiša ir važiuo[ja] nesegtu Krš. Pakaišk (pagrandyk) taukų šaukštą Up. Pakaišk medžio žievę, visumet rasi gyvį Žr.
1 parkáišti
1. intr. pareiti, pardrožti: Ar jau parkáišėt? Kl.
2. tr. pervaryti, nubaigti: Nu kad ir parkáišei kumelikę Ll.
| refl.: Plėšinius beplėšant arkliai baisiai parsikáiša Ll.
1 prikáišti
1. tr. priskusti: Vilną prikáišk kreidos ir aprišk rožę Šts.
2. refl. prk. nusigyventi: Buvo prisikaišęs, neturėjo nė grivinos Lk.
1 sukáišti tr.
1. suskusti: Sukáišk bulvę, uždėk [ant skaudamos vietos], ir nustos skaudėti Šll.
2. prk. subaigti, nuvaryti: Sukaišė mergę į šakalį tos kūlės ir mynės Dr.
3. smaukti siūlus (apie skietą): Audant skietas sukaiša priskeltus siūlus į „kelnes“ (į tam tikrus sumaukimus) Šts.