blõkšti, blõškia (blãškia), blõškė
1. tr. R, J staigiu rankos judesiu lakinti nuo savęs, mesti, sviesti, trenkti: Vaikas rūgštaus obuolio nevalgo, blãškia ant žemės Rm. Kad supykęs jį blõškė į žemę, tai net aiktelėjo Gr. Vyras vaiką į šalį blõškė K. Blõkšk akmeną an šunį Rm. Bloškiu žemėn SD196.
| prk.: Liežuvį gi suktą tolyn blokšk nuo manęs A.Baran.
2. tr. SD153 kuliant daužyti rugių ar kviečių pėdus: Girdžiu, klojime rugius blãškia – kad duoda, kad duoda į kubilą Lnkv. Rudenį rugius blõškia sėklai Lp. Pusę rugių blõkšim, daug reikia kūlių Žvr. Blokšti̇̀ ir parduot brangesni Ds. Blõškiant (su tam tikra mašina krečiant) rugius reikia saugoti, kad pėdą mašina iš rankų neištrauktų Snt.
| refl.: Šiemet labai rugiai blãškiasi – sudavei kartą pėdą į suolelį, ir dykas Ds.
3. intr. mušti, duoti, kirsti: Kaip blokšiu, tai ir pasmirsi S.Dauk. Tai pasakęs bloškiau jam per žandą M.Valanč.
4. tr. versti: Latviai nu rugių bloška, mes pri rugių kertam (verčiame nupjautuosius prie stačiųjų rugių) Šts.
5. tr. varyti, ginti: Broliai, jankius į jūrą blokškit! (sov.) V.Mozūr.
ǁ refl. šokti, pulti: Blõkštis į mūšį Šts. Kur bloškės, ten laužė po save kantrius ricielius S.Dauk.
6. intr. daryti su paišina virve žymę, kad galima būtų tiesiai nutašyti ar nupjauti rąstą, lentą: Tu visai nemoki blõkšti Brs. Blõkšdamas veizėk, kad apvartį į šalį nenutrauktumi Vvr.
7. refl. tr. siaustis: Blõkšdavosi rankoms apsiaustą, kad nebūtų šalta Skr.
apiblõkšti, apiblõškia, api̇̀bloškė
1. tr. apkulti daužant pėdą į ką nors: Api̇̀bloškiau dvidešimts pėdų Al. Rugius iš lauko parvežę tuoj api̇̀blaškia Jž.
2. refl. atsiginti, apsiginti: Ans nu skolų apsi̇̀bloškė Kltn. Nu piktų liežuvių apsibloškė Kltn. Dirbom, nesnaudėm, bet jau apsi̇̀bloškėm su darbais Lkv.
atblõkšti, atblõškia (àtblaškia), àtbloškė tr.
1. K atmesti, atsviesti: Atblõkšk man čia peiliuką, negaliu pasiekt Rm.
ǁ atpūsti: Vėjas àtbloškė debesis ant mūsų Sr.
ǁ atversti, atsiausti: Smarkus vėjo gūsis atbloškė kailiniukų skverną J.Avyž. Įeik tada ir atblokšk dangą kojų jo ir atsigulk ChRut3,4.
2. atmušti: Tas buvo skudriu vadinamas, kurs lekantį ant savęs ritinį pro save nepraleido, bet su ritmuša antram atbloškė S.Dauk.
| refl.: Visi šoviniai, į karalių paleisti, atsibloškė šalin nuo karaliaus (ps.) rš.
3. atginti: Geras šuo kiaules nuo daržų àtblaška Kltn. Seno girtūklio nu degtinės neatblõkši Kltn.
4. refl. atsigręžti: Paejęs truputį staiga atsibloškė ir ko veikesniai traukė į Vilnių S.Dauk.
įblõkšti, įblõškia (į̇̃blaškia), į̇̃bloškė
1. tr. K įmesti, įsviesti: Kelnes anbloškė balon ir paliko Pbs.
| Žmogaus liežuvis įbloškė į kalėjimą Gršl.
ǁ refl. tr. įsikrėsti: Buvo įsiblõškęs akuotą į akį Šts.
2. tr. su smarkumu įnešti: Vėjas į̇̃bloškė kibirkštį į stogą Sr. Vilnys įbloškė laivelį į buktę uolų S.Dauk.
3. intr. įpūsti: Par sieną kiaurai vė[ja]s į̇̃blaška Krš.
| Lytus per galą į̇̃blaška (įlyja) Krkl.
išblõkšti, išblõškia (i̇̀šblaškia), i̇̀šbloškė tr.
1. K išmesti, išsviesti: Ne vietoj padėtas drapanas išbloškė pro duris Kp.
2. sunkiai ištarti: Ligonie kalba atimta, tik kada ne kada dar i̇̀šblaška žodį Kv.
3. iškulti daužant į ką nors: Ìšbloškėm rugius kūliam dirbti Sml.
| Vėjas pakilęs išblõkštų visas varpas BM224.
| refl. tr.: Šitų rugių bent sėklai būtų išsiblõškę Ml.
4. daužant išdulkinti: Ìšbloškė žekes, išdulkino Sr.
5. išvaryti, išginti: Baisus gaisras … išbloškė juos (kryžokus) laukan BM107.
nublõkšti, nublõškia, nùbloškė tr.
1. R, K numesti, nusviesti: Nùbloškė kur atgalia ranka autus, dabar nesurandu Kp. Jis skepetą į šalį nùbloškė KII159. Nublõkšk rugius žemyn J. Nelengva buvo lietuvį nublokšti nuo žirgo rš.
| refl.: Ugnis nusibloškė į šoną rš.
2. Al, Mrs, Ut nukulti daužant į ką nors: Nùbloškė du vežimus kviečių Ktk. Iki dienos mes nùbloškėm visos jaujos rugius Pš. Ir nùbloškiau linelį (d.) Nm. Nùbloškiau kanapę nuog marių krantelio (d.) Nm.
3. nudėti, užmušti: Pratinos, kaip mešką ar šerną ant savęs skrejant vienu smūgiu nublokšti S.Dauk.
4. nuvaryti, nuginti, nustumti: Tik vakarop pasisekė baltlenkius nublokšti į mišką rš.
| refl.: Aš nežinau, kur nusiblokšti (nusidanginti) A1884,291. Su reikalais nusibloškiau į krašto gilumą P.Cvir.
pablõkšti, pablõškia (pàblaškia), pàbloškė tr.
1. J pamesti į kur, pasviesti: Kirvį pàbloškė po kojų ir eina sau Rm. Kad baugus arklys nepablõkštų į šalį, vadžios y[ra] su atklapais Šts. Viskas tvarkoje sustatinėta, ne šiaip jau pablokšta Vaižg.
| refl. tr.: Pasi̇̀bloškiau po savim vyrą ir palupiau palupiau Ds.
2. pakulti daužant į ką nors: Einam pablõkšim iki pietų Mrc.
ǁ pajėgti blokšti, kulti: Su skaudančia ranka aš nepablaškiù Grg.
| refl. tr.: Sėklai rugių pasi̇̀bloškėm, o kitus mašina kulsim Rdm.
3. pavaryti, paginti: Eidamas pàbloškiau avis iš avižų Up.
ǁ refl. nusidanginti: Erdvilas pasibloškė į panemunį S.Dauk.
parblõkšti, parblõškia, par̃bloškė tr.
1. R, K parmesti, parversti, paguldyti: Parblõkšk jįjį ant žemės, t. y. paversk J. Stvėrė į glėbį jį ir par̃bloškė an grindų Gs.
| Irgi kanapės, vėjų parblokštos, svyrinėja K.Donel.
| prk.: Užejo liga ir par̃bloškė tokį vyrą kai ąžuolą – nūnai jau pakasė Rod.
| refl. tr.: Kirtikai, didelę pušį parsibloškę, genėjo šakas rš.
ǁ įveikti, nugalėti: Sutrins, apslėgs, parblokš pulką pavargulių sylomis savo Mž524.
2. prk. apkvaišinti, apsvaiginti: Skausmas mane parblokštų, jeigu jų nebematyčiau Vd. Stovėjo mergina išgąsčio parblokšta rš.
pérblokšti tr.
1. K permesti, persviesti: Ji pėdo negali parblokšt par bolkį Rm.
| refl. tr.: Parsibloškė virvę par kartį Ėr.
2. refl. persikelti, nusidaužti: Persibloškė ant lenkų ir vengrų S.Dauk.
3. šiek tiek apkulti daužant į ką nors: Pérblokšme kiek rugius, paskui kulsme Mlt.
ǁ refl. bebloškiant nuvargti: Žmogus pérsibloškė perdien, dabar serga Ds.
prablõkšti, prablõškia, pràbloškė tr.
1. K pramesti (pro šalį): Bloškė pėdą ant vežimo ir pràbloškė pro šalį Rm.
2. šiek tiek iškulti daužant į ką nors: Ir mes šįryt pràbloškėm rugių duonai Pln. Pràbloškiau keletą vežimų, gal sėklai užteks Ds. Reikia prablõkšt kūliam Ut.
| refl. tr. Lnkv, Užv: Veždami prasi̇̀bloškėm rugių sėklai Skdv.
priblõkšti, priblõškia, pri̇̀bloškė tr.
1. K daug primesti: Kam tiek daug pribloškei pėdų ant vežimo, nespėju sukrauti Pn.
2. arti prie ko primesti: Priblõkšk prie sienos tą sūdą iš po kojų J.
ǁ CII565 prigniuždyti, prispausti: Mink ant jų kojomis ir priblokšk juos žemėsp BPsPs74,3. Vasarojai lytaus prie žemės priblokšti TP1880,32.
ǁ priduoti, primesti: Ir pribloškė man bernelį kap girios lauželį LTR(Lzd).
| prk.: Ka jam Dievas kokią ligą priblõkštų, tai būtų ramesnis Gs.
3. prikulti daužant į ką nors: Šįmet daug pri̇̀bloškėm – ir sėklai užteko, ir duonai dar liko Plt.
| refl. tr.: Nemaža rugių prisi̇̀bloškėm – pakaks ir sėklai, ir vėplai (valgyti) Vb.
4. primušti iki sąmonės netekimo, pritrenkti: Piemuo pri̇̀bloškė žąsį su vytimi Sr. Vienas berniukas nuleido medį, kurs virsdamas pribloškė vaikiną ir palaužė jam koją M.Valanč. Nesupratau, kad tu pri̇̀blokštas (prisitrenkęs ant ledo) Lp.
ǁ prk. apkvaišinti: Priblokštas kaip nuo audros tvylojo ir dabojo S.Dauk. Vargai pribloškė vargšelį Kt. Ši žinia mane pribloškė rš.
5. dažnai mušti: Mano mama labai mane pri̇̀bloškė Lš.
6. refl. prisišlieti: Bagočius prisibloškė prie liepų BsPIII215.
ǁ refl. susisiausti (?): Netur jokios skrandelės kur prisiblokšti B.
sublõkšti, sublõškia (sùblaškia), sùbloškė
1. tr. sumesti (į kurią vietą): Šieną į pakūgį sublõkšk J. Sublõkšk pėdus į galą Rm.
2. tr. iškulti daužant pėdus į ką nors: Subloškė du pūrus kviečių sėklai Ktk. Aniek tu čia subloškei pėdų J.Jabl.
3. intr. suduoti: Aš tau sublõkšiu gerai su lentgaliu par kuprą, tai žinosi! Skr.
4. tr. sudėti, sušlieti: Dvi lentas sùbloškiau į daiktą Skr. Subloškiu rankas N. Sùbloškiau (susiaučiau) skrandos skvernus, ir bus šilta Skr. Kai serbentai žydi, reikia juos į krūvą sublõkšt (suglausti), tai geri būna, nepūstažiedžiai Šmk.
| prk.: Bendra nelaimė gali sublokšti (suartinti) ir vakarykščius priešus rš.
| refl.: Rugiai, kad labai trąšūs, susi̇̀blaškia į mendelius, t. y. susisuka J. Susiblõkšk (susisiausk) – nevaikščiok atsilapojęs Sd. Mano podis susibloškęs (susidėjęs) rankas dūsavo Mš.
| prk.: Kuopon viernųjų pulkų susibloškę (susispietę) A.Baran. Juodu susibloškę (susidėję, nesusituokę) gyvena Skr.
5. intr. sutarti, sugyventi, sutikti: Kaip tu su tais savo kaimynais sùblaški? Krž. Tai jau ir su žentu nesùblaški? Ll. Judu sùblaškiata, t. y. sutinkata J. Anuodu vienokio būdo, todėl ir sùblaška Kv.
6. intr. suvažinėti: Aš be reikalo sùbloškiau į malūną Bsg.
◊ į vienýbę susiblõkšti susituokti: Gavęs pavelijimą nuo tavo tėvų ir sandarą nuo savo giminės į vienybę susiblokšti ir susidoroti su tinkama merga JR5.
pil̃vas susi̇̀bloškė apie alkaną: Susibloškė pilvas, t. y. labai išalkau J.
sublõkšti kalbàs į vi̇́eną susieiti pasikalbėti: Mes visumet vakarais sùblaškiame savo kalbas į vieną Pln.
užblõkšti, užblõškia (ùžblaškia), ùžbloškė
1. tr. K užmesti, užsviesti už ko: Skepetą užblõkšime už sienos Pln.
ǁ užmesti ant ko: Užblõkšk kepurę ant viršaus J.
ǁ refl. tr. užsisiausti, užsimesti: Užsi̇̀bloškė kailinius ant pečių ir išbėgo pro duris Rm.
2. tr. užgesinti metant kuo nors: Nusitvėrusi skarą bloškė bloškė ir užbloškė žiburį Žem. Užbloškiau lempą Nt.
3. tr. R420 užtrenkti, uždaryti: Norintiems įeiti į vidų užblašk duris JR23.
4. tr., intr. Up suduoti, užkirsti, sušerti: Bene par ausį užbloškei? P. Bet retai kuriai užbloškiau par žandą M.Valanč.
5. intr., tr. užžymėti su paišina virve tiesią liniją ant rąsto: Ar visoms lentoms palei kraštų ùžbloškei? Brs. Paimk blašką, užblõkšim rąstą Šll.
| refl.: Pasiimk kokį apvartį ir užsiblõkšk, galėsi tašyti Grg.
6. refl. užsiglausti, užlįsti: Tie šauna iš lauko, ta šauna iš vidaus pro tą langą užsiblõškus už adverijos Žg. Užsiblõškęs už manę, t. y. už mano pečių J. Kai pamatė ji strielčiuką, užsibloškė už beržiuko LTR(Jnš).