ši̇̀kti, -a (šiñka J), -o (-ė Š, Slm, Svn) Š vlg.
1. intr., tr. R, MŽ, N, Sut, K, M, Rtr, NdŽ, KŽ tuštintis, laukinėtis: Avis šika spiroms J.Jabl(suv.). Ši̇̀kamas puodas Rm. Jeigu aš pameluosiu, te – ši̇̀k kepurę! Rm.
^ Piktas kaip ubago šiktas LTR(Dkk). Sekas kaip nuo liepto ši̇̀kt Ds. Ana gal maluoti kaip šuo ši̇̀kti Grg. Burga kaip paukščių šikamoji pelkė ta prakeiktoji subinė Ggr. Tu esi ėsti, ši̇̀kti ir dirvonams krėsti – ne darbininkas J. Toliau ši̇̀ka nekaip mato LTR(Ob). Valgo kaip trys, ši̇̀ka kaip arklys Dr. Ėda, kol apžio[ja], ši̇̀ka, kol apžerga Krš. Bagotam vel[nia]s į košę šika, o biednam ir įšikęs iškabina Nt. Kur tiršta košė, te ir velnias ši̇̀ka Trgn. Tas ne paukštis, kur savo lizdan ši̇̀ka Mžš. Blogas tas paukštis, kur lizde šika Sln. Nei šuo ant savo uodegos nešika B. Ant kumpos liepos visos ožkos šika LTR(Mrj). Neik iš namų nevalgęs, iš miško – nešikęs Gdž. Geras gaspadorius in svetimo lauko nèšika Skdt. Bezdi, nebezdi – vis tiek šikt reiks LTR(Srj). Dvim subiniums nešiksi, vieną teturėdamas Vdk. Nemokyk tu munęs ši̇̀kti (sakoma, kai kas įkyri menkais patarimais) Krš. Valna šikt (triest) savo kelnes B. Ši̇̀kit, vaikeliai: savi kampeliai Dkš. Šiksi vašku, medaus neragavęs B725. Šik ant ližios – nekepsi grikainę PrD21. Jei neturi ką veikt, tai eik į kiaurą puodą ši̇̀kt Skr. Ko vėpsai, kur varnos ši̇̀ka? Ds. Ant juodų rankų duona auga, ant baltų rankų šuva šika LTR(Šd). Kame ši̇̀ko, ten paliko Vkš. Kur šikęs, ten ir nagus palikęs Kos152. Vienas šuo ši̇̀ka – ir kitas uodega riečia (apie pamėgdžiojantį) Skr. Vienas šuo šakaliais ši̇̀ko, i kitas užsimanė (ką vienas keista turi, ir kitas nori) Krš. Išmokysi tu šunį šakaliais ši̇̀kti, a ne? (nieko neišmokysi) Grdm. Ši̇̀k miltų, virk kiulkių, o kiulkių turia būt! Erž, Grdž. Nežinau, ko noriu: ar ši̇̀kt, ar pyrago Mrj. Nors ėmęs ši̇̀k įsirėmęs LTR(Vlkv). Ką až našlio, geriau ši̇̀kt až baslio Aln. Kad būt šuo nešikęs, būt zuikį pagavęs LTR(Vlkv). Tokie bjaurie nė šuo ant kelmo nèšika Kv. Šuo kai ši̇̀ka, tai neloja Dkš. Šuva šika, akys žiba Plv. Ši̇̀k, šunie, ryt karsiu! Dkš. Eik ši̇̀kt po gudo ratais! Vp, Ob. Kas šika ant tako, tas ant kito sako LTR(Vlkv). Aba sakyk, aba ši̇̀k! Rmš. Ši̇̀k ši̇̀kdamas: vilkas atalekia Sl. Šikdamas nerokuokis – tavo vaikai švelps Šts. Mano duktė nei šikdamà anta tokių bernų nevyzdė́j[o] Drsk. Aš an tokias mergas i ši̇̀kdamas nedaboju Ml. Ieva, Ieva, neganyk po pievą! Adom, Adom, neši̇̀k skiedom! Km. Kaip? – Kaip šiksi̇̀, paskreipk ir pamatysi, kaip (sakoma vis klausiančiam „kaip?“) Žl. Paliepė ši̇̀kt liepė, ūmėdė suėdė, rudokė išjuokė (piemenų daina) Antz. Pasakysiu pasaką, vilkas šiko ašaką (sakoma vaikui, įkyriai prašančiam pasekti pasaką) Plm. Ši̇̀k, Jonai! – Nespėju, ponai Pnd. Mano tėvas ir jo tėvas šikdami diržus mainė (pasijuokiama iš pasigiriančio tolima giminyste) Snt. Pernai žąsį valgė, šįmet šikus girgsi (apie žmogų, kuris nepamiršta senų sąskaitų) LTR(Vlkv). Trumpas drūktas senelis duonos rieke šika (plūgas) Yl. Senas senas senutelis susirietęs riekelėms bešikąs (plūgas) Pln. Du ši̇̀ka, penki trauka (nosį šnypščia) Slnt. Dantis judink, pilvą džiugink, subinei nėra ko šikti (riešutus valgo) Kv. Baltą valgo, juodą šika (skala dega) Ds. Visi ponai į vieną duobikę ši̇̀ka (karvę melžia) Sg.
2. be reikalo dalyti, mėtyti, švaistyti: Tu misliji, te tai jau darmai pinigus ši̇̀ka Ktk.
^ Išeisi šikdamas, pareisi rinkdamas Žg.
ši̇̀kančiai adv. į valias: Pašaro patims ši̇̀kančiai užteks i da parduoti liks Vvr.
3. intr. labai rūpintis, jaudintis: Varė ubagus iš kiemo ši̇̀kdamus, o patys dvarus pirko Trk.
| refl.: Mes dėl lašo nesi̇̀šikam, o kiti kaip nagai Snt.
4. priekabiauti, kabinėtis: Atideviau [skolą], ko kabinėjys, ko šikýs?! Krš. Nesišik par daug, eik po velnių! Rs.
5. intr. prk. šmeižti, apkalbinėti: Ana ši̇̀ka ir ši̇̀ka an visų mūsų LTR(Ds).
6. intr. prk. nelaikyti svarbiu dalyku, nepaisyti, spjauti: Ši̇̀kt ant to bajoro Ar.
7. intr. patekti į sunkią, įniršį keliančią būklę; pasiusti (paprastai su neiginiu): Dirbk, neši̇̀ksi (nepasiusi)! Ka niekas nedirbs, kas būs! Rdn. Nuravėsi ir neši̇̀ksi (nieko neatsitiks) Klm.
8. intr. part. su neiginiu smarkus, didelis, nepaprastas: Kol vaikis, buvo mušeika neši̇̀kęs (nesitvėrė nesimušęs) Krš. Neši̇̀kęs vyras Varn. Oo ten boba neši̇̀kusi Krš.
◊ ant akių̃ (į ãkį NdŽ, į aki̇̀s, ant galvõs) ši̇̀kti vlg. daryti gėdą, šmeižti, niekinti, šaipytis iš ko: Neši̇̀k man ant akių̃ Ėr. Ši̇̀ka an ãkį, ir gana – versk tokį nuo tilto! Ėr. Neapsileisu, by koks šūdas neši̇̀ks mun į ãkį! Krš. O tu dabar man šiki̇̀ ir šiki̇̀ akỹs Ut. Prasidėjo su piemenim, o dabar ši̇̀ka ant galvõs Jnš.
ant vógo ši̇̀kti atsilikti darbe: Dirbk tik neši̇̀kęs an vógo, ba gausi sprandų Plv.
árkliui ši̇̀kant gi̇̀męs vlg. apie laimingą žmogų: Ans árkliuo ši̇̀kant yr gi̇̀męs Prk.
bri̇̀tvomis ši̇̀kti vlg. patirti daug skausmo, nemalonumų: Bri̇̀tvoms ši̇̀ksi i nejusi Krtn.
bùrna ši̇̀kti vlg. vemti: Senykštieji lietuviai mažiau gėrė, dar̃ jaunuma prijunkus tik bùrna ši̇̀ktie LKKXIII119(Grv).
gyvai̇̃s šárkuičiais ši̇̀kti vlg. patirti sunkumų: Numirs tėvai – ši̇̀ksi gyvai̇̃s šárkuičiais i tu Trk.
kai̇̃p ši̇̀kti vlg. labai (norėti, užsinorėti ko): Ot tu ažsigeidei kepurės kap ši̇̀kt LKKXIII126(Grv). Ka tu užsimetei kai̇̃p ši̇̀kt Mžš.
į kélnes (į ri̇̀nkę Jrb, į sijõną) ši̇̀kti(s) vlg. labai bijoti, išsigąsti: Tėvaliuo jau šikas į kelnes iš tos baimės Šts. Jau ta jos baimė! Ka tik kiek, tai i ši̇̀ka į ri̇̀nkę Plv. Ka aš jums papasakosu, ka jums priseis vakare eiti, i ši̇̀kste į sijonùs Užv.
nei̇̃ ši̇̀kta, nei̇̃ pi̇̀kta vlg. apie nepradėtą darbą: Visų laukai nudarbuita, o Petrulio – nei šikta, nei pikta Rod.
pinigai̇̃s ši̇̀kti vlg. būti labai turtingam: Tu šiki̇̀ pinigai̇̃s – kam tau reikia Drsk.
šakaliai̇̃s ši̇̀kti vlg. apie ką varganą, bėdon patekusį, išsigandusį: Jau jam blogai, jau šakaliai̇̃s ši̇̀ka Vrn.
ši̇̀kti išei̇̃ti (nuei̇̃ti) vlg. likti be vertės, žūti: Neapkroviau gerai kapčio, ir išejo bulvės šikti Dr. Kita valdžia stojo, tie piningai nuẽjo ši̇̀kti Krš. Dvarai ši̇̀kti nuẽjo, o ką čia toks laužas! Vn.
ši̇̀kamas gãlas priė̃jo vlg. pateko į vargą: Matai, ka jau priẽjo ši̇̀kamas gãlas Slnt.
ši̇̀ka į miẽtą įsikabi̇̀nęs vlg. apie didelį nuovargį: Rugius liuob ka rišma, pavargsma, tei jau liuob ši̇̀ksu į miẽtą įsikabi̇̀nusi Šauk.
ši̇̀ka ir nejuñta vlg. apie didelį norą: Nora tų bačiukų – ši̇̀ka i nejuñta Krš.
ši̇̀kamoji nedė́lė vlg. savaitė nuo Kalėdų iki Naujųjų metų, kurią samdinys atbūna veltui: Antbūk daba ši̇̀kamąją nedė́lę Skd.
ši̇̀kdamas gálvą krai̇̃po vlg. apie išdidų, pasipūtusį žmogų: Koks tu gudrus – ir šikdams galvą kraipai Žg.
ši̇̀kęs nepraši̇̀kęs vlg.
1. nuolat, nepaliaudamas: Šikęs neprašikęs – vis pri munęs ateita Šts.
2. nieko nelaukdamas, tuojau pat: Ši̇̀kęs nepraši̇̀kęs – tujau bėga Šts.

ši̇̀ka kai̇̃p ū́dra kačérgomis vlg. apie nukentėjusį, labai išsigandusį, didelėn bėdon patekusį žmogų: Dar aš tau teip duosiu į kailį, kad tu ši̇̀ksi kai̇̃p ū́dra kačérgoms! Skr.
ši̇̀kti pavažiúoti vlg. išlėkti iš tarnybos: Buvo vyresnysis – i ši̇̀kti pavažiãvo Krš.
tiek ši̇̀k, tiek sakýk vlg. apie neklusnų (paprastai vaiką): Tam vaikuo tiek ši̇̀k, tiek sakýk – nieko nemačys Slnt.
ùbago ši̇̀ktas vlg. apie apskurusį, prastą žmogų: Ùbago ši̇̀ktas toks, o baisus onaras Slm.
už ši̇̀kti váikščiojimą vlg. veltui (būti, tarnauti atidirbus sutartą laiką): Kiti [samdiniai] po Kalėdų išbū̃na savaitę lig Naujųjų metų už ši̇̀kti váikščiojimą KlvrŽ.
vi̇́ena sùbine ši̇̀kti Erž vlg. labai sutarti: Jie su žentu vi̇́ena sùbine ši̇̀ka Skr.
visà sùbine ši̇̀kti vlg. labai pajuokti, šmeižti: Kai pradės ant tavęs visà sùbine ši̇̀kti, tu nei nosies neiškiši Skr.
apši̇̀kti, àpšika, -o vlg.
1. tr. K, Š, Rtr, KŽ apteršti, apibjauroti išmatomis: Tie karveliai api̇̀šikė visur, reikia vytie Adm.
| Pleštekės baltos àpšika kopūstus kirminais Mžk.
^ Kaip àpšiktą šakalį muni mėtlio[ja] iš vietos į vietą Slnt. Kur [vaikas] vienas – api̇̀šika sienas Aln. Jei aš galėjau delną apši̇̀kti, ninkštį – juo [labiau] Grg. Apšikái delną, apši̇̀k i ninkštį Lk. Tu tiek žolės neapšikai, kiek aš sviete buvau LTR(Grk). Kelmą apšikęs, jau nebenori į jį žiūrėt LTR(Žg). Nori viena šikna visus laukus apšikt (vienas viską padaryti) LTR(Vlkv). Visus turgus viena subine neapši̇̀ksi (vienas visur nesuspėsi) Slnt. Ir aš da teip nesu visų vištų apšikama Sln. Apšikái visus kraštus ir par vidurį (viską subjaurojai) Vn. Apšiksi̇̀ kulnus, ir bus bezvėnas Trgn. Apši̇̀kt tokia boba, kad namų netvarko Dglš. O kad tave vanagai apšiktų! NžR. Apši̇̀k kūlę trim eiliom – gausi pačią užkuriom (nieko negausi) Jnšk. Kas tau darbo, apši̇̀k savo skarbą J.
| refl. N, J, Š, Rtr, KŽ, Rg, Trk: Eina apsiši̇̀kęs Knv.
^ Ka tu, žalty, kraujais apsiši̇̀ktumi! (keik.) Krš. Neduočio tokiam nė apši̇̀kusis Šts. Geras veršis nedaboja, kad karvė apsiši̇̀kus Sld. Savutysis – apsišikęs gražutysis Btg.
2. tr. prk. apterlioti, sujaukti: Apšikęs paliko (pradėjęs nebaigė) B, N.
| refl. Všv: Valykiatės! Tiek mergų! Ar apsiši̇̀kusios sėdėste?! Rdn. Apsiši̇̀kę gyvena – kaip geras žmogus gali pas juos važiuot?! Jnšk. Apsišikus lig ausų KrvP(Jnš). Daba visi apsiši̇̀kę darbais: i bulbės apžėlusios, i daržai Všv.
3. tr. prk. pažeminti, sukompromituoti: Apšikái savo giminę, parsivežęs tokią surūgėlę Krš. Apši̇̀ko (įtaisė vaiką) i paliko – suėdė mergą Rdn.
^ Geras mužikas poną apši̇̀ks Klvr. Apšiko tėvus už padėtus vargus KrvP(Mrj).
| refl.: Kur ans tura daba akis kišti, su merga apsiši̇̀kęs Dr.
4. part. tr. prk. prastas, netikęs, nevykęs: Aš nenoriu tokio àpšikto darbo! Alk.
apšiktai̇̃ adv.: Kad teip apšiktai̇̃ dirba, tai žmonės ir juokias Grž. Apšiktai̇̃ da siuva Ds.
apsiši̇̀kusiai Apsiši̇̀kusiai dirba, tai teip ir išeina Grž.
5. intr. kalbančiojo teiginiui paneigti: Tete, aš ar važiuosiu? – Apši̇̀ksi! (nevažiuosi) Jnšk.
◊ apši̇̀kti ši̇̀rdį Rdn, Trš įžeisti, įskaudinti, užgauti: Apši̇̀ko ši̇̀rdį, o atsisukusi gera taisos! Krš. Storokis, dirbk, o jie tau apši̇̀ks ši̇̀rdį Rs.
atši̇̀kti, àtšika, -o (àtšikė) vlg.
1. refl. prk. sunykti, nusibaigti, nusilpti: Ką ana galą atsivedė pasogos – avelę, i tą atsiši̇̀kusią Tvr.
2. atsiimti, atkentėti: Suėdei siratą – atši̇̀ksi! Rdn. Tu atši̇̀ksi už munęs vaginimą! Šts.
3. tr. prk. atiduoti, grąžinti: A nereiks atši̇̀kti tau tus piningus? Krtn.
4. tr. prk. atbūti:
^ Nenorėk su viena subine du turgu atši̇̀kti Gd.
5. kalbančiojo teigimui paneigti: Atšiks, ne ateis jis pas tave! Ėr.
6. refl. prk. atstoti, atsikabinti: Atsiši̇̀k, ko prisikabinai! Skr.
įši̇̀kti, į̇̃šika, -o (į̇̃šikė) tr. vlg.
1. K, NdŽ, KŽ, Jž, Rmš įkrėsti, įdrėbti išmatų:
^ Nebūk išsižiojęs, be varna gerklėn inši̇̀ks Ds.
| prk.: Dirbk i turėsi: niekas tau tų rublių neįši̇̀ks Krš.
2. kalbančiojo teiginiui paneigti: Aš įnešiu šitą akmenį kieman. – Įšiksi̇̀ tu, ne įneši Š.
| refl. KŽ: Kad šalta, tai įsinešk malkų. – Įsiši̇̀k (pats neškis, kad nori)! Š.
3. prk. apgauti: Jis tave su tuo arkliu tai įši̇̀ko Alk.
◊ įši̇̀kti į ãkį apjuokti, pažeminti: Pasistenk, ka neįši̇̀ktų tas pusvaikis tau į ãkį Brs.
išši̇̀kti, i̇̀ššika (iššiñka), -o (i̇̀ššikė) vlg.
1. tr. N, J, Š, KŽ tuštinantis su išmatomis pašalinti: Karvės miežių grūdus cielus i̇̀ššika Pc. Iššikau žvirblelį, išstrungiojau LLDI277(Ms).
^ Seku, seku pasaką, vilks iššiko ašaką Sln.
| refl. tr. KŽ, N:
^ Einam pietų. – Da neišsi̇̀šikiau nė tų Š.
ǁ refl. išsituštinti: Paki atageni, tai ir išsi̇̀šika tos karvės Krs.
^ Anas išsiši̇̀kt[ų] i nusnešt[ų] (apie šykštuolį) Dglš.
2. intr. Čb galėti išsituštinti: Išvarysi, paskui šalto vandenio pagers, ka karvė neišši̇̀kdavai kūtėj Mšk.
3. refl. prk. nusilpti: Tavo senis gatavai bėra išsiši̇̀kęs Slnt.
4. tr. kalbančiojo teiginiui paneigti: Išbers! – Išbers! Išši̇̀ks! Lp.
5. tr. prk. be reikalo išleisti, netekti: Išši̇̀ko tas karvikes kaip jei dykai Rdn. Kiek ana piningo išši̇̀ko, nesuskaitomai! Krš. Turėjai gerą arklį ir iššikai̇̃ Šlv. Ponai iššiks savo ponystę veikiai Šts.
| refl.: Neišsišik tu su tais linais, nepaleisk pigiai Šts.
6. intr., tr. Vvr, End, Vkš išalkti: Ka gerai iššiñka, suėda viską NmŽ.
| refl. Rdn, Pj, Alk: Išsiši̇̀ko vaikai, graibstos ėsti Krš. Ans teip yra išsiši̇̀kęs, kad iš paralkio nebžino ką bevalgyti Klp. Kada buvo priėdus [karvė], o daba jau išsiši̇̀ko Vdžg.
ǁ refl. tr. prk. labai trokšti ko: Išsiši̇̀kę miesčionai saulės: plėšas drobužius i vartos an saulės Rdn. Išsišikę piningų visi, kad baisu! Krš.
◊ bi̇́eso rýtas ir i̇̀ššiktas; TŽV605(Al) vlg. apie suktą žmogų.
kai̇̃p prõtą išši̇̀kęs vlg. daug, be reikalo (lekia, laksto): Šen ir ten leka kai̇̃p prõtą išši̇̀kusi Rsn.
piemeñs krẽkenas (krẽkenis) išši̇̀kti vlg. subręsti, suvyriškėti: Dar piemeñs krekenų̃ neišši̇̀ko, o jau vyru dedasi Slv.
vadžiàs galė́jo išši̇̀kti Krš vlg. apie ilgai ką užtrukusį kur.
pi̇́emenio (kùmelio Jnšk, vai̇̃ko) šū́do neišši̇̀ko (neišši̇̀kęs Krš) vlg. apie ką nesubrendusį: Dar mažo vaiko šūdo neiššikęs, vyru nesidėk KrvP(Sd, Slnt). Nu tu dėlto da vai̇̃ko šū́do neišši̇̀kęs Svn. Dar pi̇́emenio šū́do neiššikai̇̃ Rdm.
vélnio [rýtas ir Ar] i̇̀ššiktas vlg. apie suktą žmogų: Jis velnio iššiktas LTR(Vdk).
nuši̇̀kti, nùšika, -o (nùšikė) vlg.
1. intr. NdŽ, KŽ nusituštinti: Gandras subinę kela – jau nuši̇̀ko Rsn.
^ Pasako – kap gandras nuo stogo nùšika (nei šiaip, nei taip) Kbr.
| refl. K, J, NdŽ, KŽ:
^ Man šitas darbas tik nusiši̇̀kt Ds. Tavo darbas – tik nusiši̇̀kt (netikęs) Jnšk. Eik nusiši̇̀kt į dilgėles, tai pereis piktumas Grš. Iš to kytrumo (šykštumo) nusiši̇̀kt[ų] ir suvalgyt[ų], bet tik kitam neduot[ų] Trgn. Ko tarški, kaip gero[je] vieto[je] nusišikusi?! Šts. Tingiu. – Nusiši̇̀k vingiu [, tai netingėsi] Grš. Drabstos kap katė nusiši̇̀kus Ml. Tu nepaslenkęs nori nusiši̇̀kt Klt. Arba sakai, arba nusišiki KrvP(Vlkv). Ar tu jam sakęs, ar nusišikęs, tai vis tiek pat Jnšk.
2. tr. NdŽ, Pv, Jrb, KlvrŽ, Slm apteršti, nubjauroti, nudergti išmatomis: Pūdymas jau visai nùšiktas, nėr kur ganyt Gs. Žąsiukai numina, nùšika tas pievas Rz.
^ Sėdi kap nùšiktas (nejudėdamas, ramiai) Iš.
3. kalbančiojo teiginiui pašiepti, paneigti: Nuši̇̀ks tau, o ne nupirks Kp. Nudribs – nušiks! Ko man nenudrimba?! Mžš.
| refl.: Juze, duok man peilio! – Nusišik! Jnšk.
4. nudėti, nukišti: Kur tu nušikai peilį? Dbč.
5. apgauti: Bekortuodamas jis visus nuši̇̀ko Alk.
ǁ Šn, Jnk, Jrb, Sb pavogti: Paliko teip tą dviratį, da kas nuši̇̀ks Gs.
6. refl. prk. nusigyventi: Anie buvo tiek nusiši̇̀kę – baisiai gyveno Lks.
paši̇̀kti, pàšika, -o (pàšikė) vlg.
1. tr. N, K, NdŽ, KŽ tuštinantis pašalinti: Paršas paši̇̀ks mėšlo, o kiek suės! Jd.
^ Pasakysu pasaką, ka šuo paši̇̀ko ašaką Slnt. Kad duosiu, tai tu velnią pašiksi LTR(Lbv). Ir pašikė višta šūdo, pusę balto, pusę rudo (kiaušinis) LTR(Kp).
| refl. tr.:
^ Jo kytrumas (šykštumas): pasiši̇̀kęs surytų! Ktk. Kad neturi, tai pasišik LTR(Vlkv).
ǁ intr. nusituštinti: Šarka lėkdama pàšika – va i mėšlas. Kas gi te užaugs tokioj žemėj! Sb.
ǁ intr. pagadinti orą: Ar čia šuva teip paši̇̀ko? Pc.
2. padaryti: Nieko nepaši̇̀ksi, ka senas esi Grd. Vaikas i vaikas paliekta, nieko nepaši̇̀ksi End.
3. pamesti, netekti, prarasti: Vaikai greit pàšika kokį daiktą Ėr. Radau pirštines – kažkas paši̇̀kęs ant keliu Dr. Nelįsk, kur nereik, gyvybę paši̇̀ksi Krš. Musint esi protą paši̇̀kęs, kad mušys su draugu Dr. Par tus darbus sveikatą pašikái Krš. Prisigėręs važiavo – paši̇̀ko teises (buvo atimtos) Krš.
^ A akis pašikai, ka ant žmogaus lipi? LTR(Vdk).
| refl. tr.: Išsivežė tiekus piningus i paši̇̀kos End.
4. tr. prk. padėti, pastatyti (ppr. ne vietoje): Tą būdą čia pàšikė ne vietoj Slm.
5. pabloginti, pagadinti: Visą reikalą man pašikai̇̃, drauguži Ssk.
| refl. Ub: Kam tura teip mergelka pasiši̇̀kti (netekti garbės) End. Keliose vietose pasiši̇̀ko (nusikalto), niekas nebnora priimti [į darbą] Krš.
| Oras vėl pasiši̇̀ko – lyna par Naujus metus Krš.
6. tr. prk. lengvai, be reikalo atiduoti: Nelauk – nepaši̇̀ks Lnkv.
7. intr. prk. sakoma nepaisant ko: Jei netinka, lai pašiñka, t. y. kad apsižanyjus netinka, neparskirs J.
| refl.: Būk gera, tai duosiu saldainių, o teip pasiši̇̀k Skr.
◊ kai̇̃p ką̃ tik pàšiktas vlg. visiškai (plikas, neturtingas): Plikas kaip ką tik pašiktas LTR(Jnš).
kai̇̃p pàšiktas vlg. nieko neveikdamas, nejudėdamas (sėdi, murkso): Sėdėk kai̇̃p pàšiktas, ar darbo neturi! Lk.
kai̇̃p šuñs pàšiktas vlg. visiškai (vienas, vienišas): Vienas vienas kai̇̃ šuñs pàšiktas Skr.
paši̇̀ks táu šuvà ant kùpsto Plv vlg. negausi iš jo nieko.
šuñs pàšiktas vlg. niekam vertas, netikęs: Ar mes šuns pašiktos esame? J. Tai matai, kaimynėlė – ne šuñs pašiktà! Snt.
parši̇̀kti, par̃šika, -o (par̃šikė) intr. vlg. prk. kalbančiojo teiginiui paneigti: Moma pareina! – Par̃šika! Db.
pérsišikti vlg. daug tuštintis, nusividuriuoti:
^ Pikta kap pérsišikus Pv. Stovi kap persišikęs LTR(Mrk).
pieši̇̀kti, piẽšika, -o (dial.) žr. prišikti 1: Tranai pỹšika korius Krg.
praši̇̀kti, pràšika, -o (pràšikė) vlg.
1. intr. įstengti tuštintis: Jei tu pràšiki, tad esi katalikas, – sako vel[nia]s žmoguo (ps.) Dr.
2. prarasti, netekti: Turėjo visko gana, o ko praši̇̀ko?! Tegu dabar žinosi! Gs. Ir jūs arklį dykai pràšikėt Trgn. Turėjo, tokius numus praši̇̀ko! Krš.
| Bene protą prašikai̇̃, kad namus pardavei? Plv. Gyvybę praši̇̀ko (be prasmės žuvo), i po mundrystos Krš.
◊ ši̇̀kęs nepraši̇̀kęs vlg.
1. nuolat, be reikalo (lėkti, lankytis): Ko teip pri susiedo ši̇̀kęs nepraši̇̀kęs leki? Ub. Alis ši̇̀kęs nepraši̇̀kęs – vien čia i čia Slnt.
2. Šts nieko nelaukdamas, tuojau pat.
priši̇̀kti, pri̇̀šika, -o (pri̇̀šikė) vlg.
1. tr., intr. N, K, KŽ, Rsn, Pls pribjauroti, priteršti išmatomis: Nepastatyk arklių in pado – da priši̇̀ks Dbk. Bobutė inleidė, patiesė paklodę, ir gaidžiukas prišikė pilną paklodę pinigų LTR(Vad).
^ Vilkas pri̇̀šikė akį. Kad pri̇̀šikė, tegul iškuopia (sakoma tampant už blakstienų, kai krislas įkrinta) Ob. Ir veiza kaip katinas, pelenus prišikęs Sd. Bagočiui velnias an košę pri̇̀šika, o biednam ir kruopas išgraibo Ėr. Bagota boba teprišika trobą: ateis kūda, išneš šūdą J. Kad aš valiojau priši̇̀kti delną, apšiksu i nykštį – tavęs neprašau (sakoma, kai baigiant darbą kas nors siūlosi padėti) Lkv. Kas padarė gero? – Aš! – Kas prišiko kamarą? – Aš nežinau Sln.
| refl. tr. K:
^ Ko tyli kaip kelnes prisišikęs?! LTR(Jnš).
2. prišiukšlinti: Pri̇̀šikė pilną gryčią ir dar mat sprečijas Lnkv.
ǁ užteršti, priteršti: Tik burną pri̇̀šikiau tokiu valgiu Trgn.
3. prikibti: Vakar prisiši̇̀ko tas bernas, ir turėjau pastatyt alaus butelį Jnš.
4. refl. tr. prk. prisidaryti (kokių nemalonių dalykų): Tura tų skolų prisiši̇̀kusi Krš.
5. refl. prk. pasidaryti gėdos, susikompromituoti: Prisiši̇̀ko visur, negalia akių kur parodyti Krš.
◊ duõbę priši̇̀kti vlg. įvaryti kiaulę į dvarą (žaidžiant): Priši̇̀ko duõbę, kitas tura gynioti, ka neįvarytų Krš.
dúoti (galė́ti) priši̇̀kti kepùrę Zr vlg. garantuoti, laiduoti: Dúodu kepùrę priši̇̀kti, jei ne muno teisybė būs NmŽ. Galiù priši̇̀kt kepùrę – iš jo nebus gero šunies Slm.
ẽžerą priši̇̀kti vlg. paskęsti: Neikit, sakau, ba da ẽžerą prišikstà Ktk.
galvojè pri̇̀šikta; kiáušas pri̇̀šiktas vlg. apie neišmanantį: Jo galvõj pri̇̀šikta Dglš. Ko tu su juo ginčijies, jo gi kiáušas pri̇̀šiktas – kiba supras! Zr.
[į] kišẽnę priši̇̀kti vlg. padaryti kam nemalonumų: Mažas, bet prišika kišenę kaip didelis Klov. Nors aš tau į kišẽnę neprišikaũ Plv.
krū́mus priši̇̀kti vlg. sakoma neigiant ką: Prišiksi̇̀ krū́mus, i bus tas tavo parodymas Ign.
Kūčià (Ùžgavėnių diẽdas) priši̇̀ks vlg. sakoma nespėjant ką padaryti iki Kūčių ar Užgavėnių: Prieš Kalėdas verpėm, verpėm, nesuverpėm, tai sako – Kūčià priši̇̀ko kuodelį LKKXIII128(Grv). Mergos, beikit kuodelius verpt, ba Užgavėnių diẽdas kuodelin priši̇̀ks Rdm.
li̇̀zdą priši̇̀kti vlg. padaryti namams gėdą: Tus [sūnus] man pri̇̀šikė li̇̀zdą – papuolė kalėjime Drsk.
pẽklą priši̇̀kti lig langų̃ vlg. būti nubaustam, ilgai kalėti: Už tokį darbą pẽklą priši̇̀ks lig langų̃ Grg.
pẽlenus priši̇̀kti vlg. prasikalsti: Priši̇̀kus pẽlenus vėl: muno geroji, muno brangioji Vgr.
šalià šū́do pri̇̀šikta Kt vlg. labai blogai.
ùpę (vándenį) priši̇̀kti vlg. paskęsti: Neikit vieni, vaikai, maudytis; prišiksità ùpę, tai bus! Sv. Palauk, tu ragana, priši̇̀ksi vándenį! (barama katė, kuri dažnai kačiukus veda) Krp.
vieversỹs (vyturỹs) priši̇̀ko vlg. sakoma nesuspėjant iki pavasario ką padaryti: Vieversỹs jau kuodelius pri̇̀šikė – dėkit staklės Vb. Neduok vi̇́eversiu[i] žabų priši̇̀kt Šd. Skubėkim par žiemą suverpt verpimą – pavasarį vyturỹs kuodelį priši̇̀ks Ar.
suši̇̀kti, sùšika, -o (sùšikė) vlg.
1. tr. N, NdŽ, KŽ, Pc, Slm, Svn tuštinantis suteršti: Kūdikis suši̇̀ko tavo drabužį J. Suminta, sušiktà pieva, gyvoliams nėr ko ėsti Pvn.
2. tr., intr. NdŽ atlikti gamtos reikalą, išsituštinti: Pleštekės sùšika, i kirminų atsiranda Vn.
ǁ refl. MŽ, N, K, NdŽ, KŽ, Ds, Slm susidergti: Velniam reikia to alaus: sėdės dešim dienų susiši̇̀kęs, susimyžęs! Mžš. Ryja, ryja, lig susi̇̀šika Ds.
| prk.: Pyragelio negavau, susiši̇̀kęs (susigėdęs) išejau (d.) Slnt.
^ Visi tylia kaip susiši̇̀kę Rdn. Nesėdėk kaip susiši̇̀kęs (nejudėdamas) – darbas stovi! Skdt. Sėdi seniai kap susiši̇̀kę (tyliai) Lp. Eina kaip susiši̇̀kęs (palengva) Trgn, Žl. Kad būtų šuo nesusiši̇̀kęs, būtų zuikį pagavęs Skr. O kad tu susiši̇̀ktum, tai susimušiau! Alk. Pasigėręs dainuok, susiši̇̀kęs raudok J.
susišiktinai̇̃ adv.: Gert, valgyt veselioj susišiktinai̇̃ (labai daug) buvo Trgn.
ǁ refl. pagadinti orą: Susiši̇̀kęs neik prie jų (bitelių), tai jau vietos nebus Bsg.
3. padaryti blogą, prastą, sugadinti: Ką jie dirba – sùšikė gyvenimą mergaitei! Pnd. Jis man visą reikalą suši̇̀ko Šlv.
| refl.: Vokyčių piningai susišiko (niekais nuėjo, nebegalioja) Šts. Susiši̇̀ko (susidėvėjo) muno visi peiliai KlvrŽ. Jeigu negaut pensijos, radijos nebut pirkus – buvo susiši̇̀kus (nuskurdusi) gatavai Slm. Buvo susiši̇̀kusi (nėščia palikusi), gerai, ka suvalė (paėmė) tas vaikis Krš.
4. part. prk. prastas, netikęs, nevykęs: Koks tas anos karaktorius – sùšiktas amžinai Trk. Tėvas buvo galvos nesušiktõs, i vaikas galvotas Grd. Buvau darbininkas, nagai nesušikti̇̀ buvo Skr. Alus išejo kažko sùšiktas, nesusitaisęs, nė purkšte nepurkšta Šts. Parsinešei kokį kreivą, sùšiktą grėbliakotį – ar neberadai geresnio!? Ėr.
sušiktai̇̃ adv.: Sušiktai̇̃ dirbi, užtat šūdas ir išeina Ėr.
◊ lig susi̇̀šikant vlg. daug: Kalbos buvo lig susi̇̀šikant Nt.
lig ausių̃ susiši̇̀ks vlg. nieko nelaimės: Sakiau, Hitleris susiši̇̀ks lig ausių̃ Sg.
užši̇̀kti, ùžšika, -o (ùžšikė) vlg.
1. intr., tr. N, K, NdŽ užteršti tuštinantis: Atejo viščiokai, ažùšikė visur Aln. Papečys nekuoptas, kačių ažuši̇̀ktas, smirda Ob. Seniau trioba prie triobai, ažùšikta būdavo Kp. Musių ažùšiktos visos lempos – kad čia ažsidegsi, gal labai švies?! Km.
ǁ intr. Vlkv pagadinti orą: Užšikėt katras, kad teip pasmirdo! Ėr. Kap užši̇̀ks, tai nuvirsiu! Lp.
| refl.: Sėdi ažsiši̇̀kęs Ds.
2. primėtyti ko, prišiukšlinti: Užši̇̀ko visą suolą, kad nei atsisėst nėra kur Smn. Ažùšikiau pirkią pupom Dglš.
ǁ priteršti: Ažùšikei visus puodus su tuo kisielium Skdt. Tik burną ažùšikiau su tąj mėsa Žl.
3. intr. prk. padaryti ką bloga, sugadinti: Tep užši̇̀ko (nelaiku užlijo), i negali vežt rugius Plv. Kiba čia ùžšikta (užkerėta), kad negaliu susiūt Vlkv.
| refl. tr.: Ažsi̇̀šikė kelią vyras Ds.
4. supykti, įsižeisti, užsigauti: Aš tau tik žodį pasakiau, tu ir užsi̇̀šikei Ds. Pamačiau, kad jau ažsiši̇̀kus ir ūturt nenori Trgn.
5. refl. prk. užsigeisti: Mislina, čia kas jam duos visko, ko jis tik užsiši̇̀ks Lp.
◊ aki̇̀s (gi̇̀minę) užši̇̀kti (užsiši̇̀kti) vlg. padaryti (pasidaryti) gėdą, užgauti, apšmeižti: Jis tavo akis užšiks J. Užùšikė aki̇̀s, ką gi besakysi – nutilau Vb. Nespėjo kojos inkelt, tuoj ir ažùšikė aki̇̀s Ktk. Ažùšikė tiktai gi̇̀minę Ds. Su ta vagyste tik akis sau užsiši̇̀ko Vvr.
gérklę (kóserę; Lp) užši̇̀kti vlg. apie ką užkimusį, tylintį, netekusį žado: Vilkas gérklę užši̇̀ko – negali išrėkti KzR. Aš tylėjau, lyg man meška būtų gerklę užšikus KrvP(Mrc).
lýgu ùžšiktas vlg. nepatenkintas (sėdi): Sėda lýgu užšiktà ta jaunoji par visas pintuves Šts.
nagùs užši̇̀kti vlg. pakenkti: Tai tik nagùs žmogui užši̇̀ko: dabar nei pakartas, nei paleistas Rdm.
nė̃ užši̇̀kt Snt vlg. visai nėra.
paskuti̇̀nė mùsė dár neužši̇̀ko vlg. yra, nepasibaigė (paprastai apie maistą): Valgyk, ko čia čėdyji – juk paskuti̇̀nė mùsė dã neužši̇̀ko Jrb.
ši̇̀rdį užši̇̀kti vlg. įskaudinti: Aš jį mylėjau, ė anas man ši̇̀rdį užùšikė An.